Pirmųjų tvirtų ir griežtų naujojo Rusijos premjero Vladimiro Putino kalbų apie savo planus ilgai laukti neteko. Leidęs šalies liaudžiai pasidžiaugti prašmatnia naujojo prezidento inauguracija ir vėl po sovietmečio atgaivintu kariniu paradu Raudonojoje aikštėje, buvęs ir, tikėtina, dabartinis Rusijos vadovas vėl prabilo apie naftą.
Šį kartą Kremliaus planai susiję su šios žaliavos tiekimu į Baltijos šalis. Netolimoje ateityje, anot V. Putino, eksporto krūvis, kuris šiandien yra nukreipiamas į Baltijos šalis perdirbti, turės būti perkeltas į Rusiją.
Ką gi, po vis tebesitęsiančio dujotiekio „Družba“ „remonto“ Lietuvos tokia žinia neturėtų pernelyg gąsdinti, o Rusijos „naftos už įtaką“ politikos dėsningumus tik patvirtina tai, kad šis V. Putino pareiškimas pasirodė labai jau lygia greta su kol kas tvirta Lietuvos pozicija dėl Europos Sąjungos (ES) derybų su Rusija bei besąlygišku Gruzijos palaikymu. Ir šiuo atveju įvairūs Vakarų politikos ar ekonomikos ekspertai gali kiek nori kalbėti apie patrauklesnį nei V. Putinas Dmitrijų Medvedevą, o tai neva turėtų suminkštinti ir Rusijos pozicijas, tačiau tokie pareiškimai rodo tik dar 2000 m. pradėtos Maskvos linijos tęstinumą ir Vakarų komentatorių nenorą pripažinti realios padėties.
Tokio įtakos sklaidos scenarijaus turbūt baiminasi ir Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka, nes, be kalbų apie naftos perdirbimo perkėlimą į Rusiją, V. Putinas neseniai kalbėjo ir apie būtinybę statyti naują naftotiekį „BTS-2“, kuriuo nafta Europai būtų tiekiama apeinant Baltarusiją.
Šis politinis Kremliaus žingsnis tikrai išskirtinis, nes jis žengtas iškart po to, kai Minskas pagrasino nutraukti naftos ir gamtinių dujų tiekimą Europai, o tiksliau – nebeišleisti iš vamzdynų to, kas atiteka iš Rusijos. Tokios kalbos gal ir turi pagrindo, nes Baltarusijos teritorija eina ten kažkodėl be gedimų veikiantis naftotiekis „Družba“ ir dujotiekis „Jamalas–Europa“.
Žinoma, jei ES šalys, sekdamos Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiu, ryžtųsi įvesti sankcijas Baltarusijai (dėl ko ir nerimauja A. Lukašenka) kaip atsaką į galimus čiaupų užsukinėjimus šioje šalyje, Maskva galėtų panaudoti jau išbandytą žaliavų kainų kėlimo metodiką, kuri dar ne taip seniai buvo itin efektyvi ir leido perimti pusės Baltarusijos vamzdynų kontrolę. Tačiau šį kartą V. Putinas pasielgė subtiliau: užuot kaltinęs A. Lukašenką paprasčiausiai vagiant dalį eksportuojamos naftos bei dujų ir jas perparduodant brangiau, senasis/naujasis Rusijos vadovas suskubo užtikrinti Europą, kad menkiausio A. Lukašenkos išsišokimo atveju tuoj pat bus pradėta tiesti alternatyvius vamzdynus. Žinoma, naujo naftotiekio statyba yra daug laiko reikalaujantis darbas, tačiau politinis ėjimas operuojant tokiais planais duoda kur kas staigesnį efektą.
Kaip jau buvo minėta, užsukti ar užsukinėjami vamzdžiai Lietuvos lyg ir nebegąsdina, tokius poveikio metodus atlaikėme. Tačiau jei iš viso Kremliaus veiksmų spektro išskirsime taip pat nesenas kalbas apie ketinimus sava branduoline energija aprūpinti Kaliningrado sritį, tuomet rūpesčių turėtų kilti. Ir ne tik dėl konkurencinės grėsmės, tikėkimės, būsimai sėkmingai pastatysimai jėgainei Ignalinoje, bet ir dėl ekologinio saugumo, žinant, kokiu atstumu nuo Lietuvos sienos planuojama statyti naują reaktorių.
Pažvelgus į pastaruosius Baltarusijos ir ypač Rusijos lyderių pasisakymus platesniame laiko kontekste, apimant, pavyzdžiui, pastaruosius penkerius metus (pradedant susidorojimu su „Jukos“), aiškiai išryškėja agresyvus nuoseklumas. Žinoma, Kremliaus konfliktus su kaimynais dėl dujų jau galima pavadinti tendencija, tačiau ir įvairių kitų priemonių vis dažnėja, o tai rodo, kad seniai įvardinta agresyvi energetinė politika intensyvėja. O atsižvelgiant į pasaulinių naftos kainų didėjimą ir Vakaruose kylančią ekonominę krizę, kuri, beje, Rusijos nepalietė ir greičiausiai nepalies, aprašytasis rusiškas „suktukas“ kažin ar ims lėtėti, juolab kad bent jau kol kas neatsiranda nė vienos rimtos jėgos, galinčios jį bent pristabdyti.
Galima optimistiškai tikėtis, kad tokią misiją bent iš dalies gali atlikti Ukrainos noras stoti į NATO, Gruzijos užsispyrimas, Lenkijos ar Lietuvos veto. Tačiau politinės realijos rodo, kad tai mažai veiksminga. Ir problema čia yra ne dabartinė Rusijos politika, kurią jau seniai reikėjo vertinti de facto, o Briuselis, kuris vis dar blaškosi tarp deklaruojamos vienybės ir atskirų didžiųjų ES valstybių interesų.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
