Nepaisydamas viešai demonstruotų premjerės Julijos Tymošenko mėginimų susitarti dėl žlungančios parlamento daugumos, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka paleido Radą ir paskelbė apie priešlaikinius rinkimus, kurie bus jau treti per pastaruosius trejus metus. Tokia situacija, sutikime, toli gražu neprimena tų politinių vilčių, su kuriomis demokratiją palaikantys Ukrainos politikai kovojo dėl V. Juščenkos pergalės per „oranžinę“ revoliuciją, o pastarojo meto jo priešprieša su J. Tymošenko (beje, jau ne pirmoji) yra visiška priešingybė tos vienybės, kuri buvo demonstruojama Kreščiatike prieš Viktorą Janukovyčių.
Kažin ar buvo galima atmesti, kad po Gruzijos konflikto, kuriame Maskva siekė ir, tikėtina, pasiekė savo visų pirma ekonominių tikslų, Kremliaus žvilgsnis nenukryps į Kijevą. Juk Ukraina Rusijai visuomet buvo kur kas didesnė savastis nei Gruzija ar kitos posovietinės šalys, išskyrus nebent Baltarusiją, kurią po eilinio mėginimo flirtuoti su Vakarų Europa Vladimiras Putinas vėl nuramino.
Daug kas tikėjosi, kad galbūt Kremlius ims išnaudoti Krymą kaip pretekstą ir vėl didinti savo įtaką Ukrainoje, juolab kad demokratinių iniciatyvų ir sovietinės antivakarietiškos nostalgijos susidūrimų šioje teritorijoje jau pasitaikė, o dar nesibaigus karui Gruzijoje Maskva pradėjo dalinti rusiškus pasus Krymo gyventojams. Toks „įpilietinimas“, kaip žinia, buvo labai naudingas teisinant karinius veiksmus Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.
Tačiau lygiai taip pat galima buvo nuspėti, kad kova dėl įtakos Ukrainoje tikrai nesirems scenarijumi, kuris buvo pasitelktas Michailo Saakašvilio atžvilgiu, nes kažin ar net pati Rusija yra suinteresuota jėgos demonstravimu, o ir ukrainiečių karinis atsakas tikrai būtų kur kas galingesnis nei gruzinų pastangos. Lygiai taip pat buvo galima drąsiai tvirtinti, kad Kremlius tikrai nepaleis Kijevo eiti savarankišku vakarietišku keliu ir visų pirma siekti kuo greitesnės integracijos į NATO. Todėl visi įvykiai, sekę po Leonido Kučmos pasitraukimo iš valdžios, pranašavo Ukrainai nepertraukiamą užkulisinę kovą dėl politinės įtakos.
Pirmas tiesmukas mėginimas prezidento poste įtvirtinti atvirą palankumą V. Putino režimui demonstravusį V. Janukovyčių baigėsi visišku Maskvos fiasko ir ironiška pasaulio reakcija į skubotus tuomečio Rusijos prezidento sveikinimus nesąžiningai nugalėjusiam statytiniui. Vėlesni mėginimai destabilizuoti vidaus politiką siekiant Radoje prorusiškos daugumos jau buvo konstruktyvesni, bet tuomet tvirtą demokratinę liniją Ukrainos politikoje išlaikė V. Juščenkos ir J. Tymošenko sąjunga. Tačiau esamuoju laiku Kremliui, ko gero, pavyko pasiekti vieną svarbiausių taktinių pergalių - „įkalti“ nesantaikos pleištą tarp dviejų buvusių sąjungininkų, iki šiol sėkmingai blokavusių rusiškos įtakos dominavimą Ukrainoje.
Juk ne kieno nors kito, o J. Tymošenko iniciatyva dabar jau paleistoji Rada apribojo prezidento galias ir valdžios centrą perkėlė į ministrų kabinetą. Ne kas nors kitas, o J. Tymošenko pradėjo kritikuoti V. Juščenkos poziciją dėl Gruzijos konflikto ir tikrai nustebino Vakarus, jau neabejojusius šio demokratinio aljanso tvirtumu.
Tačiau tokia netikėta J. Tymošenko politinės laikysenos kaita ir nesenas susitikimas su V. Putinu, vykęs gana bičiuliškoje atmosferoje, leidžia spėti, kad Kremlius rado sau palankų priėjimą prie šios politikės, kurio, ko gero, reikėtų ieškoti jos praeityje, glaudžiai susietoje su vienais galingiausių Ukrainoje Dnepropetrovsko dujų oligarchų klanais.
Tokiu atveju, net ir žinant visą neeilinių rinkimų riziką, kurią prisiėmė V. Juščenka (visuomenės nuomonės apklausų rezultatai toli gražu nepranašauja pergalės jį remiančioms partijoms), galima suprasti, kodėl Ukrainos prezidentas pasirinko tokį radikalų sprendimą. Jis paprasčiausiai neturėjo kitos išeities, nes turbūt buvo pakankamai aiškiai informuotas apie tikruosius pakitusios J. Tymošenko elgsenos motyvus. Gali būti, kad tolesnis jos veiklos stebėjimas, jau nebeturint užtektinai galių koreguoti ministrų kabineto politiką ir vedant klampias derybas su ambicingąja premjere, prezidentui nepasirodė perspektyvus. O rinkimuose juk visuomet yra galimybių, juolab kad V. Juščenka jau ne kartą buvo nurašytas, tačiau iki šiol vis dar neleidžia Ukrainai grįžti po senosios partnerės Rusijos sparnu.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
