Šaltojo karo metais įtampą atskiruose pasaulio kraštuose buvo įprasta palaikyti su ten dislokuojamų ginkluotųjų pajėgų pagalba, atgrasinant priešininkus, remiant separatistus ir t. t. Praėjusiame amžiuje turėjome ne vienos tokios priešpriešos pavyzdį, garsiausia jų turbūt yra vadinamoji Kubos krizė, dėl kurios vos nekilo branduolinis konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
Šiandien, žinoma, karinių agresijų, po kuriomis slepiasi ne idealistiniai demokratijos siekiai ar noras atgauti buvusias teritorijas, taip pat yra nemažai. Prisiminę JAV, iškart galime paminėti Iraką, o Rusija visomis išgalėmis karinėmis priemonėmis stengiasi išlaikyti įtaką Abchazijoje.
Susidaro įspūdis, kad ne tokių išsivysčiusių ir Vakarų klubui nepriklausančių šalių atžvilgiu taikyti praėjusiame amžiuje efektyviomis laikytas priemones vis dar yra populiaru, juolab kad karas yra puikiausias ginklų pramonės ir naftos gavėjų penas.
Tačiau karinė vis agresyvėjančios Rusijos agresija Vakarų kryptimi šiandien, sutikime, sunkiai įsivaizduojama, nors anoniminiai Lietuvos diplomatai, kalbėdami su užsienio leidiniais, ir reiškia susirūpinimą bei baimę, kad, pavyzdžiui, po galimo karinio konflikto Gruzijoje kita bus Lietuva.
Tą turbūt supranta ir Kremlius, jau senokai Vakarų atžvilgiu vietoje tankų ir automatų įvaldęs naftos ir dujų vamzdžius. Be to, metų senumo įvykiai Estijoje ir tai, kas neseniai atsitiko Lietuvoje, rodo, kad šiuolaikinėje politinės įtakos dalybų mozaikoje atsirado dar vienas ginklas – kibernetinės atakos.
Birželio ir liepos mėnesių sandūroje Lietuvai teko pažinti tai, su kuo estai buvo susidūrę prieš metus, tiesa, gerokai sunkesne forma. Per trečiųjų šalių (Prancūzijos ir Švedijos) serverius buvo atakuota daugybė lietuviškų interneto svetainių, siekiant paralyžiuoti jų darbą, esamą turinį pakeičiant sovietine simbolika ir necenzūriniu rusišku tekstu.
Gerai, kad šios atakos, palyginti su estišku precedentu, buvo trumpesnės ir palietė tik nedidelę dalį valstybinių institucijų internetinių puslapių. Tačiau politiniu požiūriu šis išpuolis turėtų nuskambėti pakankamai plačiai. Ir ne vien dėl to, kad kaip du vandens lašai primena Rusijos programišių įvykdytą agresiją Estijos svetainių atžvilgiu.
Taip jau „sutapo“, kad kibernetinė ataka prieš Lietuvą buvo surengta neilgai trukus po to, kai pas mus įstatymu buvo uždrausta eksponuoti ir vartoti sovietinius simbolius viešuose susirinkimuose. Dar svarbiau, kad tai atsitiko pasibaigus naujųjų Rusijos ir Europos Sąjungos derybų įžangai, kurios metu Baltijos šalys sulaukė itin atgrasaus naujojo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo dėmesio, perspėjimų ir Adolfo Hitlerio kolaborantų etiketės.
Be abejo, Lietuvos informacine sauga besirūpinantys specialistai dar atliks tyrimus, galbūt net su NATO ekspertų pagalba, siekdami nustatyti, iš kur konkrečiai buvo atakuojamos lietuviškos interneto svetainės, todėl pernelyg ankstyva reakcija gali sukelti dar didesnį Kremliaus pasipiktinimą. Tačiau atakos pobūdis ir turinys, kuriuo buvo užpildomos užpultosios svetainės, vargu ar būtų priimtini kam nors kitam. O ir pats posakių, kurie buvo skirti mums, lietuviams, tonas labai jau priminė radikalią kai kurių Rusijos veikėjų, besidžiaugiančių autoritarizmo sugrįžimu, retoriką.
Kai kam gali pasirodyti, kad kažkokios internetinės svetainės tai ne nafta ir dujos, kurių tiekimu Maskva gali manipuliuoti kaip nori, keldama grėsmę ekonominiam ir politiniam kaimynių saugumui. Tačiau šiandieniame pasaulyje informacija yra raktas į įtaką tiesiogine to žodžio prasme, o tokiomis atakomis jų rengėjai tik parodo, kad yra pasirengę veikti ir pačiame moderniausiame kovos lauke.
Tuomet, kai kibernetiniais būdais buvo atakuojami estai, daugelis tai tiesiogiai susiejo su paminklo sovietiniams kariams perkėlimo istorija, kuri Rusijoje sukėlė savotišką isteriją, virtusią masinėmis riaušėmis Talino gatvėse ir Estijos ambasados blokada Maskvoje. Atrodė, kad tai pavienis su konkrečiu konfliktu susijęs atvejis. Tačiau Lietuvos interneto svetainių užpuolimas – jau tendencija, į kurią dėmesį turėtų atkreipti ir mūsų Vakarų partneriai, kurių daugelis dėl pigesnių dujų ir naftos nesipyksta net su diktatoriška Maskva.
Žinoma, platesnio politinio rezonanso dar reikia palaukti, nors to paties interneto dėka šiuolaikiniame pasaulyje informacija plinta šviesos greičiu. Tikėtina, kad net mūsų sąjungininkai nesiims iš karto ir kategoriškai vertinti šio incidento, nors galima įsivaizduoti, kas būtų, jei panašios rusiškos tirados atsirastų amerikiečių ar anglų tinklalapiuose.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
