Šiandien turbūt niekas neabejoja, kad radikalizmo ateitis visų pirma sietina su islamu. Iš tiesų, kai ilgą laiką engti Irako šiitai per savo šventę, kuri tapo įmanoma tik amerikiečių dėka, skanduoja „Amerika, lauk”, supranti, kad radikalizmas turi savo nišą nebent Vakarų ir Rytų civilizacijų priešpriešos taške.
Dabar su nemenku išgąsčiu žvelgiant į Europos neonacius, nacionalbolševikus ar kiek civilizuočiau panašaus pobūdžio idėjoms atstovaujančius dešiniuosius radikalus ir lyginant juos su Osamos bin Ladeno bei jo bendražygių saviraiškos metodais, iš tikrųjų galima net suabejoti radikalizmo termino vartojimo Europoje galimybėmis. Tačiau tvirtinti, kad įvairių politinių, kultūrinių ar etninių kraštutinumų Europoje nepasitaiko, tikrai negalima. Ir pagrindine to priežastis yra Europos Sąjungos plėtra, be didžiulio palaikymo, sulaukianti ir nemenko pasipriešinimo. Kiekvienoje iš esamų ir būsimų ES šalių narių tikrai visuomet bus patriotiškai, o tiksliau – pseudopatriotiškai nusiteikusių veikėjų, be jokių išlygų oponuojančių narystės ES atnešamiems bendrumams ir tarpvalstybinių ribų nykimui. Pastebėtina, kad ES plėtra opozicijos sulaukia ne tik į šią sąjungą norinčiose patekti šalyse. Beje, čia ji tikrai nėra konstruktyvi ir vieninga. Įvairių ES plėtros trikdžių buvo ir esamose šalyse narėse, pakanka prisiminti vien tai, kaip sunkiai airiai ištarė „taip” naujiems „klubo” nariams arba kaip pirmąjį Sutarties dėl konstitucijos Europai projektą referendumuose „palaidojo“ prancūzai bei olandai.
Todėl šiandien galima daryti prielaidą, kad radikalizmo apraiškų Europoje galimybės augs proporcingai klaidų skaičiui ES politikoje, nes bet koks sprendimas, galintis sukelti neigiamą rezonansą bent vienoje iš šalių narių, gali būti iškart panaudotas kaip kraštutinės dešinės argumentas. Be to, žinant, kad šalia yra Rusija, kurioje kairieji radikalai jau yra integrali partinės sistemos dalis, galimų klaidų „kaina” pasidaro dar didesnė.
O be viso to dar yra ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių vykdoma politika jau ne kartą sukėlė realią grėsmę sąjungininkams, ypač Didžiajai Britanijai. Be to, ne taip seniai aukštam JAV pareigūnui, ko gero, ne veltui viešai išsprūdo pareiškimas, kad Europa virs „naujojo radikaliojo islamo placdarmu“. Ar šiuo atveju galvoje buvo turimas nemenkas imigrantų srautas, ar gana autonomiškai čia veikiančios musulmonų bendruomenės, nežinia. O galbūt tai buvo tiesiog politinės žvalgytuvės prieš, tikėtina, greitai besikeisiantį JAV užsienio politikos kursą, kuris po George'o W. Busho vykdytos linijos tikrai pretenduoja būti nuosaikesnis.
Tačiau lyginamojoje pasaulio perspektyvoje šiuo metu Europa išskirtina kaip regionas, kuriame politinis radikalizmas yra kontroliuojamas ne tik politinėmis priemonėmis, bet ir nesulaukia didesnio visuomenės palaikymo. Tai nereiškia, kad jo išvis nėra. Jis egzistuoja, nors ir neturi tokios palankios terpės kaip, sakykim, po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau šiandien reikia atsižvelgti į tai, kad priežastis nacių ar bolševikų idėjų renovacijai gali tapti anaiptol ne ekonominės sąlygos, kurios su ES plėtra Europoje tik gerėja. Tam gali pakakti ne taip akivaizdžiai matomų niuansų, tarkim gausėjančios imigracijos ar etninių ribų nykimo, nes senojoje Europoje kaip tik į tai galima sulaukti kur kas jautresnės reakcijos nei, pavyzdžiui, toje pačioje Amerikoje. Vien jau todėl, kad tam tikra etninė ir nacionalinė sankloda čia sudarė, o galbūt ir vis dar sudaro egzistencinį žmonių, bendruomenių ir valstybių pagrindą. Ir tai, kad nacistinės Vokietijos fiurerio gimtadienis dar prisimenamas ir pažymimas svastikų paišymu, jau yra rodiklis, kad tam tikras, tegul ir nedidelis radikalizmo užtaisas egzistuoja daugelyje Europos valstybių. Tarp jų Lietuva, žinoma, nėra pagrindinė, tačiau juk net ir čia bet kokia nupaišyta svastika, M. Murzos ar V. Mažono pasirodymas per televiziją vietoj skandalo virsta jų reklama.
Darius Varanavičius
