Koks „sutapimas“ – tuo metu, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tapo aišku, kad naujuoju šios šalies prezidentu bus Barackas Obama, ir ten prasidėjo masinis šventimas, persikėlęs į daugelį pasaulio vietų, vienoje prašmatniausių Kremliaus salių Rusijos elitui savo metinę kalbą pasakė prezidentas Dmitrijus Medvedevas.
Pasakė ir pažadėjo, kad Rusija, šiukštu nepradėdama naujų ginklavimosi varžybų, kaip atsaką į JAV priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) planus Čekijoje ir Lenkijoje dislokuos Kaliningrado srityje trumpojo nuotolio raketas „Iskander“. Žinant šių raketų veikimo diapazoną, nesiekiantį nė 300 kilometrų, galima manyti, kad ko nors apokaliptinio Kremlius tikrai nesugalvojo. Tačiau akivaizdu, kad dislokacijos Kaliningrade atveju šie ginklai bus nutaikyti į artimiausias NATO šalis – Lenkiją, Lietuvą ir Latviją.
Vis dėlto dabar nesigilinsime į techninius ir karinius tokio D. Medvedevo pareiškimo niuansus, juolab kad ir greitos B. Obamos reakcijos tikėtis neverta, nes valdžią perimsiantis būsimasis JAV vadovas ir taip turi sočiai rūpesčių. Tačiau, net nelaukdami iškilmių Amerikoje pabaigos ir oficialios naujojo prezidento inauguracijos, rusai pasiuntė signalą, kuris, beje, būtų tikęs ir Johno McCaino pergalės atveju, kad Maskvos pozicija nesikeis. D. Medvedevas taip pat pabrėžė, kad Rusija nesitrauks ir iš Kaukazo, o kalbos apie „Iskander“ Kaliningrado srityje reiškė, kad Kremliui nebesvarbu, kas – demokratai ar respublikonai –valdys Baltuosius rūmus, nes JAV yra priešiška šalis in corpore.
Galima daryti ir prielaidą, kad numatydami B. Obamos pergalę Kremliaus vadovai numatė ir tai, kad kaip tik demokratui reikia pasiųsti griežtą signalą, nes tikėtinos tarptautinės permainos, kurias gali lemti naujojo JAV prezidento veikla, gali būti nepalankios Rusijai. Pirmiausia ekonomiškai, nes, pavyzdžiui, galimas įtampos mažėjimas Artimuosiuose Rytuose, Irake, Amerikos santykiuose su Iranu gali niekais paversti D. Medvedevo pažadus, kad naftos išgavimas nebus mažinamas nepaisant krintančių jos kainų. Tos kainos gali ilgesniam laikui įsitvirtinti gana žemai, o tai jau būtų ženklus nuostolis Rusijos ekonomikai, kuri suvaidino nemažą vaidmenį šalies viduje įteisinant naująjį autoritarinį režimą.
Akivaizdu ir tai, kad jei JAV ims mažinti savo kaip „pasaulio policininkės“ iniciatyvas, taip prarasdama lokalius savo priešininkus, Rusijos iniciatyvos daugelyje karštųjų taškų taip pat turės mažėti, nes Kremlius tiesiog neteks pagrindinio priešininko. O juk nemažą dalį prezidentinio kapitalo B. Obama susikrovė kalbėdamas apie susitelkimą spręsti šalies problemas ir George‘o W. Busho inicijuotų konfliktų atsisakymą. Vadinasi, JAV politinės linijos sušvelnėjimas tikrai būtų nenaudingas Maskvai, kuri labai sumaniai išnaudojo G. W. Busho kadencijas savo autoritetui didinti.
Sunku tikėtis, kad B. Obama važinėsis su D. Medvedevu senu rusišku automobiliu, kaip tai darė jo pirmtakai. Šis JAV prezidentas tikrai negalės nekreipti dėmesio į politinio režimo metodus Rusijos viduje. Tačiau B. Obamos tarptautinė politika ir ekonominė krizė suteiks jam užtektinai pateisinamų priežasčių įtampą su Kremliumi laikyti „ant tvirto pavadžio“. O kaip tik šitai, tikėtina, Kremliaus lyderius labiausiai ir neramina.
Neramina juos ir tai, kad šios pasaulinės finansų krizės metu Rusijai neužteko išteklių ir pajėgumų tapti ta ekonomine jėga, kuri perimtų nusilpusių JAV lyderystę pasaulio ekonomikoje. Kremliui tiesiog pritrūko laiko, kurio jis būtų gavęs, jei JAV politika būtų plėtojusis ankstesnėmis vėžėmis. Tačiau B. Obama, itin pabrėžęs ekonominius Amerikos reikalus, tikėtina, pirmiausia jų ir imsis. O istorija rodo, kad JAV ekonomika po įvairių krizių atsigauna nesunkiai, nes turi lengvą rinkos, o ne gremėzdišką režimo struktūrą.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
