Į Lietuvą ateinančios tarptautinės kompanijos, monopolijos, visuomenėje vyraujančios kosmopolitiškumo idėjos naikina tautos kultūrą ir veda jos moralinio genocido link.
Partijos „Jaunoji Lietuva“ atstovas, istorikas Edvardas Kriščiūnas priminė lietuvių tautos nutautinimą sovietmečiu, kai Lietuva buvo rusinama. Atgavus nepriklausomybę, tautiečiai aktyviai reiškėsi patriotizmo srityje, kūrė lietuvišką tautinę valstybę. Deja, anot jo, apie 1994-uosius į Lietuvos visuomeninį gyvenimą įsiveržė kosmopolitizmas, remiamas įtakingų Vakarų jėgų. Šios jėgos nenorėjo lietuviškos tautinės valstybės, norėjo naikinti ir griauti lietuvybę.
„Dėl to bet kokia lietuviškumo, patriotizmo apraiška yra vertinama kaip blogybė. Dažniausiai mūsų idėjiniai priešininkai – kosmopolitai – iš patriotizmo padaro karikatūrą. Dėl tų įtakingų jėgų, kurios užvaldžiusios ir žiniasklaidos priemones, į patriotus žiūrima kaip į nesveikus, nemodernius žmones“, – ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje „Kodėl Lietuvos patriotai padaromi marginalais?“ kalbėjo jis.
E. Kriščiūnas patriotizmą apibūdino kaip dvasinę vertybę, kuri tautai padeda išlikti, skatina ją kultūriškai klestėti. Jo vertinimu, tie, kurie šiuo metu sąmoningai kovoja prieš patriotizmą, gauna pinigus, naikina pačią tautą. Panašiai, anot istoriko, buvo ir su stojimu į Europos Sąjungą. Politinių partijų veikėjai, lyderiai buvo nupirkti, Lietuva įstojo į šią bendriją, buvo duota pradžia nacionalinės valstybės naikinimui.
„Yra tarptautinės milžiniškos monopolijos, kurioms nacionalinių valstybių gyvavimas yra kliūtis jų pelnams, tai jie stengiasi nušluoti nuo paviršiaus. (...) Dėl to visada miniu filosofą Juozą Girnių: „kosmopolitizmą, tai yra tautiškumo naikinimą, įvardinu kaip tautos moralinį genocidą“, – dėstė „Jaunosios partijos“ narys.
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Krescencijus Stoškus sakė, kad visos tautos išgyvena nacionalizmo pakilimo epochas. Tiesa, socialiniai procesai visada vyksta priešpriešomis – nuo vieno kraštutinumo einama kito link. Esą taip šiuo metu yra ir Lietuvoje, išgyvename vadinamąjį kraštutinį kosmopolitizmą. Jis susijęs su politiniais ir ūkiniais interesais, civilizacijos krize. Globalizaciją filosofas įvertino ne tik kaip mados, mąstymo reikalą, bet ir kaip civilizacijos išlikimo klausimą. K. Stoškus svarstė, ar pasaulio gyventojai, eidami globalizacijos, kuri neišvengiama, link, neužmirš lokalumo, ir norint išlikti siūlė sukurti savo identifikacijos pagrindą.
„Dabar atėjo epocha, kurioje yra ne prievarta, o gundymai. Tam buvome nepasiruošę ne tik mes, bet ir civilizuota Europa. Dabar manipuliuok, kiek nori, pinigėlį išmetė ir viskas“, – konstatavo jis.
Politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius Darius Varanavičius antrino, kad socialiniai procesai vyksta nuo kraštutinumo iki kraštutinumo. Jis pateikė skaičius, iliustruojančius, jog Latvijos, Vokietijos parlamentuose rinkimus laimi ne tautinės partijos. Politologas lietuviškame nacionalizme įžvelgė dvi puses – emocinį bei ekonominį. Emocinis nacionalizmas sietinas su viešai išreikštu patriotizmu, o ekonominis nacionalizmas – su šalies ekonominių interesų paisymu, jų užtikrinimu, tokiu būdu sukuriant stiprią valstybę, atsparią iš užsienio ateinančioms įtakoms.
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas dėl nykstančio patriotizmo kaltino liberalus, kurie „aš“ iškėlė virš „mes“. Individualumas esą naikina sociumą, nebelieka galimybių veikti kolektyvui.
„Jeigu individo teisės yra viršesnės už visuomenės teises, tai tada kam reikia stengtis dėl kažkokių bendrų pastangų, rezultatų? Kokia prasmė? Yra tik ši diena, esu tik aš, ir aš bėgu per pasaulį, ieškodamas, kur man skaniau ir gausiau pavalgyti. Nebelieka jokių paskatų kolektyviniam darbui į ateitį vardan savo vaikų ir anūkų. Jeigu yra tik individo teisės, kokia yra prasmė veikti visuomeniškai?“, – retoriškai klausė R. Paulauskas.
Be to, jo vertinimu, didžioji dalis lietuvių apskritai save laiko daugiau europiečiais, o ne lietuviais.
