Europos Sąjunga (ES) vėl atsidūrė ties krizės riba. Airijos, vienintelės šalies, kurioje ES konstitucijos pakaitalą – Lisabonos sutartį – buvo nutarta ratifikuoti visuotinio referendumo keliu, gyventojai pasisakė prieš. Tiesa, ir balsavusiųjų buvo vos per 40 proc., ir Lisabonos sutarties priešininkai laimėjo nedidele (53 proc. prieš 47 proc.) persvara, tačiau faktas yra neginčytinas – remiantis demokratinėmis ES nuostatomis, iš esmės Lisabonos sutartis turi atgulti į stalčių šalia panašiai numarintos Sutarties dėl konstitucijos Europai.
Tiesa, paskutinėmis dienomis vis garsiau girdimi balsai, kad kitos ES šalys turi tęsti Lisabonos dokumentų ratifikavimą, o Airijoje neva galima surengti ir pakartotinį referendumą. Tačiau šios šalies premjeras, nors ir būdamas didžiulis Lisabonos sutarties šalininkas, akivaizdžiai parodė, kad esminiai demokratijos principai yra svarbesni netgi už tokio masto dokumentus, pakartotinio referendumo idėją atmetęs griežtai ir iškart. Kaip buvo pasakyta viename iš daugelio jo interviu, tai būtų maždaug tas pat, kaip futbolininkui, neįmušusiam 11 metrų baudinio, leisti mėginti dar sykį, o paskui ir dar – kol pataikys. Arba iš viso tiesiog leisti smūgiuoti į tuščius vartus.
Tačiau Airijos referendumas davė ir kitokių rezultatų, apie kuriuos ES politikai dar vengia kalbėti, nes akivaizdu, kad Lisabonos sutarties atmetimas šalyje, kuriai netolimoje praeityje Sąjungos parama leido sukurti ekonominį stebuklą, atvėrė nemažai šiandienos skaudulių.
Visų pirma, ko gero, reikėtų kalbėti apie ES lyderių strategines klaidas, kurias jie pradėjo daryti dar galvodami apie ES konstituciją. Akivaizdu, kad tuo metu, ypač akcentuojant 2004 m. plėtros dydį, kur kas daugiau dėmesio reikėjo skirti esamos Sąjungos integracijai gilinti bei gerovei užtikrinti, o ne ateities raidos vizijoms. Be to, siekiant aiškiai federalizuoti ES, turbūt pernelyg mažai buvo atsižvelgta į istorinius, tautinius ir kultūrinius skirtumus pačioje Europoje, kurie jos gyventojams yra neabejotinai labai reikšmingi.
Paminėtina ir tai, kad ES elitas ne iki galo pasimokė iš Sąjungos konstitucijos atmetimo pamokų. Žinoma, Lisabonos sutarties ratifikavimo procedūros buvo supaprastintos, aiškiai duodant suprasti, kad tai turėtų daryti nacionaliniai parlamentai. Pačioje sutartyje taip pat neliko kai kurių simboliškai jautrių niuansų ir t. t. Tačiau svarbiausia, ko gero, yra tai, kad ES politikai neįvertino, jog patosas, lydintis tokių politinių projektų kūrimą, priėmimą ir piršimą nacionalinėms valstybėms, sukuria savotišką jų atotrūkio nuo visuomenės efektą, o jį pajutę eiliniai žmonės visuomet pasinaudoja keršto įrankiu, jei tik tokį turi. Pavyzdžiui, Lietuvos politikai įduoti tokį padargą į mūsų šalies žmonių rankas aiškiai pabijojo, net turbūt suvokė, kokie netikėti gali būti referendumo dėl Lisabonos sutarties rezultatai. O be to, nereikėjo vargintis rengiant informacines bei agitacines kampanijas ir kovojant su menkomis euroskeptikų pajėgomis.
Daugelyje kitų ES valstybių buvo realizuoti panašūs scenarijai. Tačiau tikėdamasi lengvos pergalės šiandien visa Sąjunga susidūrė su kur kas didesnėmis problemomis, nes nebeaišku, ką daryti toliau. Savo kolegoms iš Europos, ieškantiems išeičių iš esamos ES politinės aklavietės, bent jau Lietuvos politikai galėtų priminti mūsų liaudies išmintį: „Šykštus moka du kartus.“
Dabar kone paskubomis siūloma kitoms Sąjungos šalims tęsti Lisabonos sutarties ratifikavimo procesus (šiuo metu tai jau padarė 18 valstybių). Tokiai minčiai, beje, prieštarauja tik Čekijos lyderis Vaclavas Klausas. Tačiau kažin ar tolesnis ratifikavimas duos kokių nors apčiuopiamų rezultatų, išskyrus politinį spaudimą Dublinui surengti pakartotinį referendumą, kurio tikimybę, kaip jau buvo minėta, Airijos premjeras atmetė. Kitaip tariant, matant šiandieninę sumaištį ES viršūnėse, galima daryti išvadą, kad bent jau kol kas išeičių iš susidariusios situacijos bus ieškoma Dublino, o ne Briuselio sąskaita.
Reikia paminėti ir dar vieną aspektą, kuris po faktinio Lisabonos sutarties žlugimo tampa itin aktualus rytiniams ES pakraščiams. Konstatuojant, kad ši sutartis tikrai neįsigalios numatytu laiku arba išvis gali virsti dar vienu žlugusiu projektu, joje numatyta vieninga energetinė Sąjungos politika taip pat lieka tik garsia deklaracija. Vadinasi, santykius su pagrindiniais naftos bei dujų eksportuotojais kiekvienai šaliai ir vėl teks megzti pačiai. Čia galima prisiminti ES energetikos „žaliąją knygą“, kuri lyg ir turėjo būti pakankamas pamatas vieningai pozicijai Rusijos atžvilgiu, tačiau de facto yra toks pats merdintis dokumentas kaip ir Lisabonos sutartis.
Bet kokiu atveju Airija parodė visai ES, kad demokratija turi savus kaštus. Tačiau jos efektyvumą lemia ne nuostatų griežtinimas ar visuomenės nušalinimas nuo svarbių sprendimų, o politinio elito gebėjimas bendruosius interesus iškelti virš individualiųjų.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
