Spalio viduryje, kai daugelio dėmesys buvo sutelktas į nesibaigiančias politines rietenas Ukrainoje ir į nesėkmingai prasidėjusias Gruzijos ir Rusijos derybas, dar vienoje posovietinėje šalyje tyliai įvyko prezidento rinkimai, kuriais nesipiktino nei tarptautinės organizacijos, nei Europos demokratai.
Azerbaidžanas be jokių girdimų ar matomų opozicijos protestų ir, žinoma, beveik vieningai šalies vadovu perrinko Ilhamą Alijevą, buvusio prezidento Heidaro Alijevo sūnų, kuris po tėvo mirties prieš penkerius metus paveldėjo šį postą tiesiogine to žodžio prasme. H. Alijevas, valdęs Azerbaidžaną ir sovietmečiu bei priklausęs Sovietų Sąjungos valdžios grietinėlei, taip pat buvo bekompromisis diktatorius, tačiau tiek jo, tiek jo sūnaus valdymas, kuriame neįmanoma rasti demokratijos elementų, kažkodėl nepiktina nei Vakarų, nei Rusijos. Galima sakyti, kad kai beveik prieš dvidešimt metų buvo šiaip ne taip prigesintas Kalnų Karabacho konfliktas, Azerbaidžanas tarsi dingo iš tarptautinių diskusijų rato ir buvo vėl prisimintas, kai Europa susirūpino energetinių žaliavų, visų pirma naftos, alternatyvomis Rusijai.
Ši šalis, išsidėsčiusi šalia Kaspijos jūros, yra itin turtinga šios žaliavos, kuri jau tapo paties Azerbaidžano kylančios ekonominės gerovės pamatais. Tačiau I. Alijevas iškart nepuolė reaguoti į Vakarų iniciatyvas, puikiai suprasdamas, kad ramus egzistavimas Vladimiro Putino kaimynystėje turi būti paremtas itin nuosaikiu vadovavimu. Žinoma, nusisukti nuo Vakarų buvo neįmanoma dėl dviejų priežasčių. Pirmoji susijusi su pinigais, nes pirkėjai Azerbaidžanui už naftą moka pakankamai dosniai, juolab kad šiai šaliai tai yra bene naudingiausia savo turto realizacijos rinka. Antroji priežastis yra susijusi su politine režimo ramybe. Pavyzdžiui, savo valdymo metodais nuo I. Alijevo beveik niekuo nesiskiriantis Aleksandras Lukašenka nuolat yra Vakarų priekaištų objektas, o Azerbaidžanui naftos eksportas į Vakarus garantuoja antidemokratinį imunitetą.
Tačiau yra ir Kremlius, kuriam turbūt nekainuotų daug pastangų su I. Alijevu elgtis panašiai kaip su Michailu Saakašviliu. Bet Maskvos režimas taip pat nesiekia visiško savo įtakos įtvirtinimo Baku, ir tai laikytina savotišku paradoksu, nes geopolitiniai manevrai visoje posovietinėje erdvėje aiškiai rodo, kad visos čia esančios šalys patiria nuolatinę įtampą dėl traukos į Vakarų arba į Rusijos orbitas. Be abejo, galima sakyti, kad Rusija visiškai nesuinteresuota Azerbaidžano nafta, nes jai ir vidinėms reikmėms, ir stambiam eksportui jos pakanka. Be to, per Gruzijos konfliktą, bombarduodama naftotiekį Baku–Tbilisis–Džeihanas, Rusija aiškiai parodė, kad gali kontroliuoti vienintelę Azerbaidžano žaliavos eksporto į Vakarus arteriją. Negana to, dėl šio konflikto sustojo ir už Baku–Tbilisį–Džeihaną ne mažiau svarbus dujotiekio iš Turkmėnistano į Azerbaidžaną projektas, kurio realizacija būtų garantavusi Europai alternatyvą rusiškoms dujoms.
Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad darydamas atvirą spaudimą autoritariniam Azerbaidžano režimui Kremlius išduotų savo vertybes. Juk aktyvesni Rusijos veiksmai, jei tam sukuriamas palankus pretekstas, pastebimi tik tose posovietinėse šalyse, kuriose jau įsigalėjusi demokratija arba dėl jos stojiškai kovojama. O iš esmės dinastinėse buvusiose Azijos respublikose Maskva leidžia vyrauti ramybei, suprasdama, kad vienas konkretus diktatorius, tegul ir turtingas naftos, yra kur kas lengviau kontroliuojamas nei nuolat dėl valdžios konkuruojantis demokratinis režimas. Juk ir Jungtinės Amerikos Valstijos su savo arabų sąjungininkais elgiasi taip pat ir neskatina protestų prieš šeicho valdžią, pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
