Antikos laikais, kai senovės graikai rengdavo olimpines žaidynes, bet kokie kariniai nesutarimai regione būdavo nutraukiami. Bent jau tol, kol varžysis atletai. Naujaisiais laikais atgaivintos olimpiados, šiandien neabejotinai svarbiausias sportinis įvykis, taip pat turėjo savotiško taikos sinonimo statusą, nors politinių spekuliacijų sportininkų sąskaita šaltojo karo metais išvengti nepavyko.
Sprendimas patikėti 2008 metų vasaros olimpines žaidynes rengti Pekinui taip pat sulaukė daug protestų, ypač po to, kai Tibete kilusius neramumus Kinija be didelių ceremonijų nuslopino pasitelkdama jėgą. Tačiau vienaip ar kitaip iki 2008 m. rugpjūčio 8 dienos viskas susitvarkė. Ir tik pavieniai politikai (pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas, nusprendęs nevykti į Pekiną) paskutiniu momentu nutarė, kad dar kartą „palaikyti“ Tibetą bus ne pro šalį.
Tačiau jei pažvelgsime į tai, ką šiomis dienomis Gruzijoje daro Rusijos ginkluotosios pajėgos, olimpinę taikos dvasią matysime kaip granatsvaidžių išvarpytą sieną, kurių dabar apstu Cchinvalyje, Goryje ir kuriomis gali „pasipuošti“ netgi Tbilisis.
Rusijai kariauti ne naujiena. Po Sovietų Sąjungos (SSRS) žlugimo, kurį Vladimiras Putinas pavadino „didžiausia klaida“, ji tą darė ne kartą. Tiesa, Čečėnijos kampanijos buvo teisinamos vidaus teritorinio vientisumo išlaikymu. O juk dar buvo 1979 m. invazija į Afganistaną, kuris tikrai nebuvo sudėtinė SSRS dalis. Beje, 1980 m., vykstant intensyvioms kovoms su afganais, prasidėjo Maskvos olimpinės žaidynės. Tuomet dėl SSRS agresijos kai kurios Vakarų šalys, visų pirma – Jungtinės Amerikos Valstijos, atsisakė savo sportinių ambicijų. Tačiau praėjus beveik trisdešimčiai metų Kremlius pademonstravo, kad praeities pamokas išmoko – karo veiksmus prieš Gruziją pradėjo jau po to, kai Pekine prasidėjo sportininkų kovos.
Įdomumo dėlei tikrai verta pasiskaityti arba pasižiūrėti Kremliaus propagandinės mašinos darbą, kuris, tiesa pasakius, veiksmingas tik pačios Rusijos teritorijoje. Pasak V. Putinui lojalios žiniasklaidos, Rusija ir vėl yra nuskriaustoji, užpultoji ir išprovokuotoji, tačiau „didi šalis“ tikrai duoda ir duos tinkamą atkirtį visokio plauko „atmatoms“.
Tą atkirtį mes puikiai matome, skaičiuodami, kaip bebūtų baisu, civilių gruzinų aukas ir gaudydami naujus pranešimus apie bombarduojamus objektus vis arčiau Tbilisio. Maskva per tas kelias dienas taip įsismagino, demonstruodama savo atkurtą karinę jėgą, kad nepaiso nei tarptautinės bendruomenės raginimo nutraukti karo veiksmus, nei Gruzijos prezidento paliaubų pasiūlymo.
Žinoma, situacija Pietų Osetijoje ir Abchazijoje ir iki tol buvo itin komplikuota. Buvo galima drąsiai spėti, kad įsižiebus bent menkiausiai kibirkštėlei Kremlius visomis jėgomis imsis realizuoti tai, ką anksčiau yra pavadinęs „Kosovo precedentu“. Tik tikėti tuo, ką apie tariamas gruzinų provokacijas trimituoja rusų žiniasklaida, žvelgiant į visą pastarųjų kelerių metų Rusijos elgesio išklotinę yra neįmanoma. Vakarų Europa po truputį buvo pančiojama vamzdžiais, kurių saitai ypač tvirti Rytų Europos regione, Baltijos valstybių atžvilgiu naudojamos subtilios kibernetinės atakos ir neabejotinai laukiama Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, globaliu mastu pareiškiamos pretenzijos į Arktį ir t. t. Kažin ar visa tai pajėgtų padaryti skriaudžiama ir provokuojama valstybė.
Tačiau tai, ką šiomis dienomis Rusijos ginkluotosios pajėgos išdarinėja Kaukaze, jau peržengia bet kokias civilizuotos politikos ribas, nes tarptautinės teisės požiūriu tai yra akivaizdi agresija ir Gruzijos suverenumo pažeidimas, o žiūrint iš moralės ir etikos pozicijų – kariavimas vykstant olimpinėms žaidynėms yra tiesiog barbarizmas, puikiai rodantis tikrąjį Rusijos, kurią vedinas SSRS nostalgijos sukūrė V. Putinas, veidą.
Vakarai kol kas tik nuosekliai ragina Maskva baigti kariauti. Tačiau Maskva jau ne kartą parodė, kad tokius raginimus ji išgirsta tik tuomet, kai mano esant tai reikalinga. Galų gale, jų galima ir neklausyti, kaip buvo Čečėnijos atveju, laikas nutildo net garsiausias kalbas. Tačiau agresija suverenios, į NATO įstoti pretenduojančios valstybės atžvilgiu yra kur kas rimtesnis signalas demokratiniam pasauliui, kad su Rusija reikia ne tik draugauti, bet visų pirma jos saugotis, nes didžiavalstybinėms jos ambicijoms realizuoti pakanka net pačių menkiausių kabliukų, pavyzdžiui, bronzinio paminklo, ką jau kalbėti apie „Gruzijos banditų engiamus ir žudomus tautiečius Pietų Osetijoje ir Abchazijoje“.
Darius Varanavičius
