Šiandieninėje Europoje satelitinis Baltarusijos statusas Rusijos atžvilgiu jau yra tarsi politinė konstanta. Prieš keturiolika metų kaimyninės Lietuvai valstybės diktatoriumi tapęs buvęs kolūkio pirmininkas Aleksandras Lukašenka visuomet deklaravo savo ypatingą prielankumą Maskvai, kuris buvo nulemtas ir galimų nostalgiškų simpatijų buvusiai Sovietų Sąjungai, ir akivaizdžios Baltarusijos ekonomikos priklausomybės nuo Rusijos. Buvo netgi planų kurti bendrą valstybę, o A. Lukašenka pasvaičiodavo apie savo ateitį jungtinės šalies premjero poste.
Tačiau Rusijai pasukus analogišku, tačiau kiek subtilesniu autoritarizmo keliu, bendros valstybės idėja buvo sėkmingai palaidota ir Vladimiro Putino administracija ne kartą parodė, kokia tvirta virve ji laiko Minską. Auklėjamas A. Lukašenka, žinoma, būdavo visada ekonominėmis priemonėmis. Tik, be abejo, ne už tai, kad savo šalyje su opozicija ir visais jam nepatinkančiais tvarkosi kaip panorėjęs ir kaitalioja Baltarusijos konstituciją pagal savo užgaidas.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tiek metų išsilaikęs valdžioje, atrėmęs visus Vakarų priekaištus dėl autoritarinio valdymo ir šiaip ne taip išspręsdamas konfliktus su Kremliumi A. Lukašenka išmoko ir pats atlikti tam tikrus politinius manevrus.
Jei pažvelgtume į visą jo valdymo laikotarpį, pastebėtume dėsningą bangavimą tarp neišsenkamos „meilės“ Maskvai ir laikinų flirtų su demokratiškąja Vakarų Europa. Prisiminkime, kad kadaise Baltarusijos lyderis buvo pakviestas ir mielai atvyko į garsųjį Vilniaus „dešimtuko“ susitikimą, kuriame buvo kalbamasi apie NATO plėtrą į Rytus.
Pastaruoju metu to savotiško atsigręžimo į Vakarus tendencija vėl ryškėja. Per praėjusius metus Baltarusijoje buvo ženkliai pagerinta investicinė aplinka, supaprastinant daugelį biurokratinių procedūrų. A. Lukašenka, Baltarusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Kozuliną laikęs už grotų net per jo žmonos laidotuves, vėliau „kilniaširdiškai“ paleido jį laisvę ir pastarasis dabar gali ramiai važinėti po Europą ir nevaržomas kritikuoti Minsko režimą. Be to, dar neseniai Minskas viešai skelbė, kad štai tuoj tuoj oficialiai pripažins Abchaziją ir Pietų Osetiją, tačiau šiose pataikavimo Maskvai lenktynėse jį jau aplenkė... Nikaragva. Matydamas savo šalies ekonomines realijas A. Lukašenka, ko gero, supranta, kad plėtra įmanoma tik pasitelkus vakarietiškas investicijas, nes Rusija jau seniai nustojo tiekti dujas ir naftą beveik veltui. Tačiau politinis Baltarusijos diktatoriaus bagažas leidžia jam tik pasvajoti apie lygiateisį dialogą su, pavyzdžiui, Europos Sąjunga, ir todėl telieka džiaugtis „smagia“ Irano prezidento ir Venesuelos diktatoriaus kompanija.
Tačiau naivu būtų galvoti, kad visas lengvas A. Lukašenkos „flirtas“ su Vakarais yra nuoširdus jo bandymas nors kiek reformuoti šalį, nes savo valdžios, kurios jis yra tiesiog apsėstas, tęstinumo garantus šis veikėjas gali gauti tik iš Kremliaus. Ir jei sugretinsime Baltarusijos pasisukimus link Vakarų ir jos santykių su Rusija dinamiką, pamatysime, kad tie atsigręžimai į Europą visuomet įvykdavo tada, kai A. Lukašenka pristigdavo Kremliaus dėmesio arba jam reikėdavo kokių nors ekonominių lengvatų. Ir dažniausiai Maskva, pasižyminti pernelyg emocionalia pirmąja reakcija į įvykius (tą parodė ir nesenas konfliktas su Gruzija), susierzinusi dėl tokio savo vasalo muistymosi, „numeta“ jam ką nors gero, o A. Lukašenka, savo ruožtu, pamiršta Vakarus dar vienam politiniam ciklui ir toliau sėkmingai rengia rinkimų farsus, vaiko opozicijos demonstracijas, kiša jos lyderius į kalėjimus ir t. t.
Turint omenyje, kad dabartinei Rusijai tokia Baltarusija, kokia ji yra dabar, taip pat reikalinga kaip tam tikras forpostas, Minsko ir Maskvos santykiams apibūdinti puikiai tinka patarlė: „Ir vilkas sotus, ir avis sveika.“
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
