Perspėjimai dėl artėjančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės seniai liko praeityje. Pasaulis jau kuris laikas yra pačiame rinkų sutrikimo epicentre. Iš atskirų šalių girdime pranešimus apie bankų bankrotus, stambias vyriausybių finansines injekcijas į privačią bankininkystę, o kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Islandija, net skelbia visos šalies bankrotą ir pagalbos prašo tai Rusijos, tai Tarptautinio valiutos fondo (TVF).
Pasitelkus ekonomistų retoriką, galima sakyti, kad dar šių metų pradžioje, kai nekilnojamojo turto krizė Amerikoje rutuliojosi visu greičiu, daugelis ramiai kalbėjo apie artėjančią V formos krizę, kai pasiekus žemiausią nuosmukio tašką iškart imama sparčiai kilti, o dabar net didžiausi optimistai kalba, kad esame kažkur netoli U formos krizės dugno, rodančio, jog ir kilti pradėsime ne taip jau ir greitai.
Neseniai taip pat atrodė, kad iš esmės visos dabartinės finansinės problemos palies tik vartotojiškas Vakarų visuomenes, nes esami ekonominiai sunkumai apskritai yra sukelti pernelyg didelio ir nekontroliuojamo vartojimo Vakarų šalyse. Tačiau negerų signalų jau buvo atsklidę ir iš Rusijos bei Azijos rinkų, o tarptautinis finansų magnatas George‘as Sorosas pareiškė, kad „pasaulis yra ant bedugnės krašto“.
Tačiau pavieniai politikai ar netgi atskiros šalys, ko gero, dabar tik rodo pirštu ir juokiasi iš krizės krečiamų Vakarų, kuriuose, sutikime, netoli iki visuotinės panikos, o jai kilus daugelis bankinių sektorių išlėktų į orą. Tokių krizių metu rankas gali trinti tie, kurių ekonomika paprastai kenčia dėl įvairių sankcijų, įvestų politiniais sumetimais, ir kurių rinkos pasižymi didele izoliacija.
Pavyzdžiui., ar girdėjote, kad už poros šimtų kilometrų nuo Vilniaus, t. y. Minske, kas nors panikuotų dėl finansinės krizės arba sproginėjančių nekilnojamojo turto burbulų? Žinoma, objektyvi informacija iš Baltarusijos Aleksandro Lukašenkos pastangomis gali ir nesklisti, tačiau, kad ir kaip keista, šios pasaulinės krizės išvakarėse Lietuvos kaimynė kiek atvėrė savo rinkas Vakarų kapitalui, o už tokius nuopelnus A. Lukašenkai ir jo svitai netgi buvo panaikintas draudimas vykti į Europos Sąjungos šalis.
Pagal savo importo ir eksporto apimtį Baltarusija iš esmės yra uždara ekonomika, glaudžius ryšius, pagrįstus energetine priklausomybe, palaikanti tik su Rusija. Dėl to pasaulinio ekonominio pakilimo metu tokio tipo autoritariniai režimai yra priversti gyventi skurdžiau, nes didelius užsienietiško kapitalo srautus yra bijoma įsileisti dėl politinių priežasčių, galinčių susilpninti režimą. Tačiau kai dėl nuosmukio tas pats kapitalas pradeda masiškai trauktis, tokios šalys nepatiria jokių nuostolių. Juk net vienas žinomiausių Lietuvos ekonomistų Raimondas Kuodis yra pasakęs, kad būti ekonomine provincija tokių krizių metu yra naudinga. Ir jei tokia provincija buvo pavadinta Lietuva, kurioje, sutikime, jaučiama nemenka, nors ir ne kritinė įtampa, tuomet koks ekonominis „kaimas“ yra Baltarusija...
Beje, A. Lukašenkai, palyginti su kitais panašiais diktatoriais, pavyzdžiui, Hugo Chavezu ar Ilhamu Alijevu, gerai yra dar ir dėl to, kad jo šalis nėra naftos eksportuotoja. Dar nesenai Venesuela galėjo švaistytis šimtais milijonų naftos dolerių pirkdama rusiškus ginklus ir garsiai kalbėti apie Amerikos parazitizmą. Dabar H. Chavezo balsas pritilęs, nes per šį pusmetį naftos kainos nusirito žemyn beveik trigubai. I. Alijevas, reikia pasakyti, pačiu laiku suskubo surengti prezidento rinkimus ir užsitikrinti valdžią dar vienai kadencijai Azerbaidžane, kurio gerovė taip pat kuriama iš gausiai Kaspijos jūroje išgaunamos žaliavos.
Įdomų ėjimą šioje naftos kainų kritimo situacijoje pasirinko Rusija. Kai OPEC paskelbė mažinsiantis naftos gavybą, kad nors kiek pristabdytų kainų kritimą, Dmitrijus Medvedevas pareiškė, jog Rusija savo gavybos ir eksporto apimties nemažins ir netgi ją didins. Iš to galima daryti išvadą, kad signalai apie prastas tendencijas Rusijos ekonomikoje gali būti ir perdėti, nes Kremlius pernelyg nepanikavo, kai neseniai vietinės akcijų rinkos pasiekė patį žemiausią tašką. Greičiau priešingai, tai buvo galima pavadinti paskutiniuoju nuosavybės perskirstymo etapu, nes paniškai iš Rusijos ėmusio trauktis užsienio kapitalo aktyvus pigiai supirko dar prieš krizę valdžios paremti ir Kremliui pavaldūs stambieji Rusijos bankai.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
