Po tokio, švelniai tariant, prieštaringo George‘o W. Busho valdymo, stebėdami dabartinę rinkimų kampaniją Jungtinėse Amerikos Valstijose, daugelis turbūt mano, kad respublikonai beveik neturi galimybių pratęsti savo viešpatavimą Baltuosiuose rūmuose, ten įkurdindami jau aiškų savo partijos kandidatą Johną McCainą. Juk dabartinis prezidentas yra pats nepopuliariausias per visą Amerikos istoriją ir, turint omenyje tenykštes tiesiogines kandidatų sąsajas su politinėmis partijomis, respublikono etiketė šiame rinkiminiame žaidime yra „kirsta korta“.
Tokius teiginius būtų galima paremti ir demokratų pretendentų patrauklumu. Viena vertus, JAV prezidentu dar niekada nebuvo juodaodis, koks yra Barackas Obama. Kita vertus, nors ši galimybė jau aiškiai mažesnė, demokratė Hillary Clinton turi ambicijų tapti pirmąja moterimi – galingiausios pasaulio valstybės vadove.
Sekant politinės informacijos srautą iš JAV, susidaro įspūdis, kad kaip tik dabar, kai dėl partijos mandato varžosi du demokratai, ir vyksta tikroji rinkimų kampanija, kurioje respublikonai su savo kandidatu yra tarsi nuošalyje.
Nors skaičiai rodo tik nedidelę teorinę galimybę H. Clinton toliau siekti savo partijos palankumo, vedina savo ambicijų, ji toliau tęsia kovą su akivaizdžiai pirmaujančiu B. Obama, taip, beje, suteikdama respublikonams itin reikalingo laiko rengtis lemiamoms kovoms antroje šių metų pusėje. Be to, atidžiau pažvelgus į J. McCaino strateginę padėtį ir taktines priemones, kurių jis gali griebtis siekdamas lemiamo Amerikos žmonių palankumo, toks H. Clinton užsispyrimas jam tik į naudą. Juolab kad jau būdamas ramus dėl respublikonų užnugario J. McCainas gali visą dėmesį skirti neapsisprendusiems rinkėjams arba tiems demokratų gerbėjams, kuriems B. Obamos ir H. Clinton dvikova gali pasirodyti pernelyg užsitęsusi.
Verta pasitelkti ir paprastą liaudies išmintį, teigiančią, kad „kur du pešasi – trečias laimi“, nes akivaizdu, kad tarpusavio konkurenciją demokratai turi baigti kaip įmanoma greičiau. Priešingu atveju dar neypatingai eskaluojami J. McCaino koziriai gali turėti itin stiprų poveikį.
Pavyzdžiui, tarp JAV politikos analitikų vis garsiau sklando kalbos, kad respublikonų kandidatas jau turi numatęs aiškią viceprezidento kandidatūrą ir kad kaip tik ji yra savotiškas dviejų zuikių nušovimas vienu šūviu, iškart apsidraudžiant prieš galimas varžybas tiek su B. Obama, tiek ir su H. Clinton. Ta J. McCaino numatyta figūra – dabartinė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kurios odos spalva yra puikus atsakas B. Obamai, o lytis – H. Clinton.
Be abejo, skeptikai iškart prikiš ilgametį C. Rice darbą G. W. Busho administracijoje, tačiau tai nėra toks jau nenuginčijamas minusas, palyginti su tuo emociniu efektu, kuri ši politikė gali sukelti atsistojusi šalia J. McCaino.
Yra ir dar vienas niuansas, skirtas kaip galima labiau mažinti J. McCaino sąsajas su respublikonų viršūnėlėmis: JAV vis labiau įsisuka propaganda apie tariamą šio politiko savarankiškumą, atvirą ir tiesmuką prieštaravimą partijos linijai ir t. t. Kai kurie politikai iš Respublikonų partijos vadovybės netgi viešai pareiškė, kad jie atseit verčiau balsuosią už H. Clinton nei už tą storžievį J. McCainą.
Bepigu dabar svaidytis tokiais pareiškimais, kai partijos nominacija jau aiški. O ir tikėtis kokio nors respublikonų susiskaldymo prasidėjus varžytuvėms su demokratų kandidatu būtų naivu. Lygiai taip pat neįtikėtinai atrodo ir prielaida, kad partijos vadovybė nusispjautų į Baltųjų rūmų komandos formavimą, jei J. McCainas laimėtų rinkimus.
Sutikime, tokia atvirai šiuo metu rodoma antipatija gali padaryti įspūdį rinkėjams, juolab kad J. McCainas turi ir kitų patrauklių savybių: yra Vietnamo karo veteranas ir didvyris, dabar, priešingai nei kuo greičiau trauktis iš Irako raginantys demokratai, kalbantis apie karių moralinę dvasią ir pralaimėjimo kartėlį, kurį jie jaus visą gyvenimą, jei Iraką paliks dabartinėje situacijoje. Be to, J. McCainas noriai demonstruoja, kad, nepaisant ilgo buvimo valdžios viršūnėse, liko labai paprastas amerikietis, nė kiek nesaistomas įvairių rafinuotų taisyklių.
Dar vienas aspektas yra susijęs su rinkimų psichologija: čia, panašiai kaip ir sporte, J. McCaino neslegia tokia atsakomybė kaip demokratų. Jei jis nelaimės, niekas tikrai nesmerks respublikonų ir visą kaltę suvers neigiamam G. W. Busho įdirbiui. O demokratai, be abejo, tikisi tik pergalės ir priešinga alternatyva jiems būtų savotiška tragedija ir visų lūkesčių žlugimas.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
