Šį mėnesį Europos Komisija (EK) paskelbė taip vadinamą Europos Sąjungos (ES) energetinės politikos Žaliąją knygą (A European Strategy for Sustainable, Competetive and Secure Energy ), kurioje deklaruojami ES energetinės erdvės integravimo ir vidinių saugiklių siekiai. Tačiau žvelgiant į realius ES ir nuo demokratijos tolstančios Rusijos bendradarbiavimo mastus, situacija neatrodo itin palankiai.
Po plėtros į Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalis išryškėjo didesnė Europos Sąjungos (ES) priklausomybė nuo Rusijos energetikos sektoriuje. Apie 50 proc. visų į ES importuojamų dujų bei apie 30 proc. naftos yra išgaunama Rusijoje.
Yra pakankamai prielaidų tvirtinti, jog ateityje Rusija gali užimti dominuojančią poziciją tarp energetikos išteklių tiekėjų į ES šalis. Tačiau, kita vertus, ir pati Rusija yra priklausoma nuo įplaukų į federalinį biudžetą: apie 37 proc. federalinio biudžeto pajamų sudaro įplaukos iš naftos bei dujų eksporto. Galima teigti, kad ES ir Rusija yra abipusiai priklausomos viena nuo kitos: Europa nuo energetikos išteklių importo, o Rusija - nuo įplaukų gaunamų iš eksporto.
2000 m. aukščiausiu lygiu buvo pradėtas Rusijos ir ES dialogas energetikos tema. Dialogo tikslas - užtikrinti Europos galimybes naudotis Rusijos gamtiniais naftos bei dujų ištekliais, bei priklausomybės tarp šių dviejų regionų augimas. Dialogo uždaviniai: ES yra suinteresuota užtikrinti nepertraukiamą energetikos išteklių tiekimą, tuo tarpu Rusija yra linkusi pritraukti užsienio investicijas bei turėti galimybes išeiti į ES bei pasaulio rinkas. Esamuoju laiku Rusija tapo vienintele ir pačia svarbiausia energetikos išteklių tiekėja Europos Sąjungai. Kai kurie analitikai teigia, kad galima įžvelgti tam tikras rizikas, nes ES tampa vis labiau priklausoma nuo gamtinių išteklių importo iš Rusijos ir įtakoja lankstesnę ES poziciją bei nuosaikią kritiką Rusijos vidaus ir užsienio politikos atžvilgiu.
Rusijos energetikos strategija
2000 m. Rusijos vyriausybė patvirtino pagrindines energetikos strategijos gaires iki 2020m. Pagrindinis Rusijos energetikos strategijos tikslas – sustiprinti Rusijos energetikos politiką ir įtvirtinti Rusijos pozicijas globalioje energetikos rinkoje, padidinti Rusijos energetikos sektoriaus eksportą bei užtikrinti Rusijos įmonių patekimą į užsienio rinkas. Energetikos sektorius, be abejo, turi įtakos Rusijos užsienio politikai, ypatingai išnaudojant šalies geografinę bei geopolitinę padėtį. Tarptautinė Rusijos politika yra tampriai susijusi su eksportuojamais energetikos resursais, ryškiu dalyvavimu kitų valstybių energetikos rinkose, siekiant kontroliuoti energetikos resursus bei energetikos infrastruktūrą tose šalyse, taip pat su užsienio investicijų pritraukimu į Rusijos rinką ir santykių plėtojimu su kaimyninių šalių energetikos sektoriuje veikiančiomis įmonėmis. Rusija stengiasi sukurti vieningą energetikos erdvę posovietinėse šalyse. Tarp Baltijos šalių “Gazprom” vienintelėje Lietuvoje turi mažiausią akcijų skaičių.
„Gazprom“ valdomos posovietinėje erdvėje esančios įmonėslentele
Rusija kaip ekonominis ES partneris
Dabar Rusija yra labai svarbus ekonominis ES partneris. Dvišalė prekyba tarp abiejų šalių 2004 m. sudarė 96,55 milijardus eurų. Apie 60 proc. įplaukų Rusija gauna iš energetinių išteklių eksporto, o didžiausią įplaukų dalį sudaro išteklų pardavimas ES. Didėjančią ES priklausomybę nuo Rusijos ateityje gali lemti mažėjanti energetinių išteklių gavyba iš Šiaurės jūros. Iki 2030 m. ES rengiasi importuoti apie 70 proc. energetinių išteklių iš Rusijos
Rusija valdo 30 proc. pasaulio dujų ir 10 proc. naftos rezervų. Energetikos monopolistas Rusijoje - bendrovė „Gazprom“ valdo 25 proc. pasaulinių dujų rezervų bei gamina 94 proc. Rusijos dujų, kurias į pasaulines rinkas tiekia tranzito būdu per Ukrainą bei Baltarusiją. Kompanijos išgaunama produkcija savo kiekiu lenkia Iraką ir Kuveitą bei šiek tiek atsilieka nuo Saudo Arabijos bei Irano. Kasdieninė „Gazprom“ produkcija sudaro 10,3 milijonus naftos barelių, o visos Rusijos naftos eksportas per parą sudaro 7 milijonus barelių. Apie 85 proc. produkcijos yra tiekiama į ES.
ES ir Rusija yra suinteresuotos glaudžiu bendradarbiavimu energetikos srityje. Bendradarbiavimas skatinamas įdiegiant lygiavertes dalyvavimo energetinėje politikoje sąlygas. Siekiama liberalizuoti dujų rinką, sudaryti palankias sąlygas prisijungti prie energetikos išteklių transportavimo sistemos. Gerinamas investicinis klimatas Rusijoje idant ateityje galima būtų pritraukti kuo daugiau užsienio kompanijų į Rusijos rinką. Yra keliama Rusijoje išgaunamos naftos produkcijos kokybė. Taip pat yra vykdomi abipusiai naudingi projektai tokie kaip Šiaurės Europos dujotiekis, gamtinių dujų sektoriaus „Shtokhman“ išvystymas, naftotiekio Jamala-Družba įjungimas į tinklą bei naftotiekio Burgasa – Aleksandropolis projektas.
Šiaurės Europos dujotiekis gali būti pavyzdžiu ES ir Rusijos konsensuso energetikos politikos srityje. Minėto dujotiekio projektą inicijavo buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Galima tik pakartoti, jog po kadencijos pabaigos G. Schroederis tapo Šiaurės Europos dujotiekio bendrovės vadovu. Rusija stengiasi atsisakyti priklausomybės nuo tranzitinių šalių ir energetinių išteklių eksporto logistiką stengiasi organizuoti per Rusijos uostus ar Rusijos kontroliuojamus dujotiekius bei naftotiekius. Rusijos koncernas „Transneft“ yra pareiškęs, kad Rusija turi unikalią galimybę būti nepriklausoma naftos transportavimo srityje, nes turi priėjimą prie Baltijos jūros, Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno. Kodėl tuomet Rusija turėtų naudoti tranzitą? Šiaurės Europos dujotiekis turi driektis Baltijos jūros akvatorija nuo Vyborgo iki Vokietijos pakrantės, apeidamas tranzitinių valstybių teritorijas. Yra planuojama, kad dujotiekio atšakos gali būti nutiestos į Didžiąją Britaniją, Švediją ir Suomiją. Baltijos šalys ir Lenkija liko didžiojo projekto nuošalyje.
ES finansuojamos programos pritaikomos Rusijos energetikoje
2004 m. Rusijos Dūmai pritarus Kioto protokolo ratifikavimui, nuo 2005 m. sausio mėn. Europos Komisija (EK) Rusijai teikia techninę pagalbą per programą TACIS. Kitas Sąjungai svarbus aspektas - saugus naftos ir naftos produktų transportavimas iš Rusijos. ES valstybes nares ypač jaudina naftos transportavimas jūriniais keliais, todėl ES spaudžia, kad Rusija pradėtų įgyvendinti Tarptautinės laivybos organizacijos (TLO) standartus. ES taip pat siūlo Rusijai dalyvauti programoje GALILEO, su kurios pagalba būtų modernizuota satelitinė Rusijoje veikianti GLONASS navigacijos sistema, kuri skirta energetikos sektoriaus tyrimams, vystymui, transportavimui bei monitoringui. Remiantis GALILEO programos tikslais, iki 2008 metų turėtų būti sukurta vieninga satelitinė navigacinė sistema. Apjungus GALILEO bei GLONASS sistemas bus galima greitai nustatyti naftos ar dujų nutekėjimo atvejus ir užsiimti nelaimingų atsitikimų prevencija.
Nepaisant penkių sėkmingų bendradarbiavimo metų tarp ES bei Rusijos, galima teigti, kad dvišaliai santykiai energetikos srityje priklauso nuo tolimesnių išsamesnių ES ir Rusijos derybų tokiose srityse kaip ekonomika, saugumas, teisė bei moksliniai tyrimai. Tačiau, kita vertus, dvišaliai Rusijos santykiai energetikos srityje su atskiromis ES valstybėmis narėmis dominuoja virš bendros ES politikos Rusijos atžvilgiu. Yra akivaizdi Baltijos šalių priklausomybė nuo Rusijos gamtinių dujų ir naftos išteklių, kurią Rusija gali ketinti išnaudoti ekonominiams bei politiniams tikslams pasiekti. Tad daug optimizmo sukėlusi Žalioji knyga turėtų būti kuo greičiau papildyta konkrečiais veiksmų planais, pagristais realia parama Rytinėje energetikos erdvėje esančioms ES šalims.
Darius Varanavičius, ES politikos ir eurolobizmo ekspertas
