the economist

Jei reikėtų įvertinti šiandieninę pasaulio ekonomikos būklę, bene tiksliausias apibūdinimas būtų „besisklaidanti (įvairiomis kryptimis ir įvairiais tempais)“. Tarsi ir čia, ekonominiame makrokosmose, galiotų besiplečiančios visatos dėsningumas. Svarbiausia tai, kad jau ne vien Afriką ar Lotynų Ameriką turime galvoje, bet ir didžiąsias brandaus rinkos ūkio šalis Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Rusijos mėginimai Estiją krikštyti nacistinės ir apartheido valstybės vardais yra visiškas absurdas ir kvailas šalies įžeidinėjimas, tvirtina „The Economist“. Paskaitykite rusakalbį internetą ir jūs pamatysite, kad Estija jame vaizduojama kaip apartheido politiką vykdanti nacistinė valstybė, kurią veidmainiškai remia Europos Sąjunga, rašo „The Economist“. Žurnalas pateikia terminų „nacistas“ ir „apartheidas“ apibrėžimus ir daro išvadą, kad nė vienas jų Estijai netinka.

Optimistai tikisi, kad chirurgas ortopedas Valdis Zatleris galės tinkamai eiti Latvijos prezidento pareigas, tačiau net patys aktyviausi jo šalininkai abejoja, ar jam pavyks priartėti prie tų aukštumų, kurias pasiekė Vaira Vīkė – Freiberga – „geležinė ledi“, emigrantė ir poliglotė.

Laukti 2008 metų prezidento rinkimų ir tikėtis, kad protas nugalės. Taip bendrais bruožais būtų galima apibūdinti Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu. Apie tai redakcinėje skiltyje rašo britų žurnalas „The Economist“. Rusija beveik spėjo pasiekti pergalę dujų karuose, kol dauguma europiečių apskritai pastebėjo, kad tokie karai vyksta.

Vėl keliama progresinių mokesčių idėja. Vėl galandami peiliai, t.y. argumentai už ir prieš tokį pasiūlymą. Nebeliko pasaulyje nepakeliamų mokesčių sistemų. Patys neseniai mokėjom trečdalį uždirbtų pajamų ir likom gyvi. Mokesčiuose svarbiausia tai, kaip jie veikia, pirma, ekonomiką, jos dinamizmą, ir, antra, visuomenę, jos savijautą ir optimizmą. Kuo liaunesnė, silpnesnė, gležnesnė ekonomika, tuo paprastesni, vienodesni, nesyk ir kuklesni joje mokesčiai.

Geidulingas turinys internete tradiciškai buvo paklausiausias, bet, iš visko sprendžiant, susidomėjimas juo mažėja. O gal taip tik atrodo? – klausia savaitraštis „The Economist“ (www.economist.com). Kai prieš penkiolika metų prasidėjo sparti interneto plėtra, jis buvo koneveikiamas kaip pornografijos platinimo įrankis. Priekaištai iš esmės buvo teisingi: dėl pasaulinio tinklo pornografija paplito ir tapo pasiekiama labiau, nei bet kada anksčiau.

Lietuva pagal prisitaikymą prie internetu paremtų galimybių arba vadinamąjį elektroninės parengties indeksą per metus nusirito iš 38-os vietos pasaulyje į 41-ą, praneša „Verslo žinios“.   Pagrindinė priežastis, anot ekspertų - valdžia sunkiai pereina nuo popierinių deklaracijų prie realių darbų.

Vienoje Europos Sąjungos šalių sostinių - Vilniuje - užsienio dienraščiai spaudos platinimo vietose pasirodo tik po pietų arba kitos dienos rytą, o likusių šalies miestų išvis nepasiekia. Rinkoje tebedominuoja teminiai savaitraščiai ar žurnalai, kurių daugumą sudaro rusiški leidiniai, rašo "Lietuvos žinios". Lietuvoje didėja tik teminių užsienietiškų žurnalų paklausa, o visame pasaulyje populiarių dienraščių nuperkama ar prenumeruojama palyginti mažai.

Nuo 2000 m. prasidėjęs ir besitęsiantis spartus ūkio kilimas Baltijos šalyse galop patraukė ir didesnį Europos analitikų dėmesį. Žemyne seniai neregėtas BVP augimas, dar intensyvesnis eksporto ir importo plėtojimasis bei prekybos išsibalansavimas, Europos pinigų antplūdis, ūžtelėjusi emigracija, kylanti įtampa darbo rinkoje, verčianti didinti darbo užmokestį, ir galop paspartėjusi infliacija paskatino padaryti išvadą, kad „baltikų“ ekonomika kaista.

Naujausio „The Economist Intelligence Unit“ (EIU) atlikto pragyvenimo lygio tyrimo („Worlwide Cost of Living“) rezultatai atskleidė, kad Vakarų Europos šalys – brangiausios pasaulyje, rašo „The Economist“. Europoje yra 8 iš 10 ir 14 iš 20 pačių brangiausių pasaulio miestų. Gyventi Osle, pragyvenimo lygio sąraše užimančiame pirmąją vietą, yra 32 proc. brangiau, nei Niujorke, kuris buvo pasirinktas tyrimo etalonu.

Jau ne vienas iš mūsų buvo apžiūrėti Gian Lorenzo Bernini Romoje statytų obeliskų, palypėti į Šv. Angelo pilį, kur paslaptingi Vatikano klerkai apsimeta iliuminatais (o gal ir neapsimeta). Kiti ilgai žiūrėjo Luvre į „Moną Lizą“, stengdamiesi atspėti, kas gi dar ten galėtų būti užšifruota. Ir dabar jau tikrai visi žinome, kas tokie buvo tamplieriai, už ką juos sudegino ir kur gali būti paslėptas Šventasis Gralis.

Paryžiaus, Londono ar Romos gyventojams neretai šiaurės rytų Europos pakraštys atrodo tarytum jos galukiemis. Jie įsitikinę, kad Europos istorija buvo rašoma ne ten. Tačiau būtent ši Europos dalis atsiduria akis į akį su Rusija, su ja Baltijos šalys turi bendrą sieną.

Lietuvos litas, kaip ir kitos Rytų Europos valiutos, pagal žurnalo „The Economist“ kasmet skelbiamą indeksą „Big Mac“ tebėra nepakankamai įvertintas JAV dolerio atžvilgiu, rašo "Lietuvos rytas". Pagal vadinamąjį „Big Mac“ indeksą litas JAV dolerio atžvilgiu šiuo metu yra nuvertintas beveik ketvirtadaliu – 24 procentais. „Big Mac“ indeksas skaičiuojamas remiantis pirkimo galios pariteto teorija, pagal kurią identiškų prekių ir paslaugų kainos visose šalyse turėtų būti vienodos.

Tai, kad Lietuvos vadovui vėl neatsirado vietos pasauliniame ekonomikos forume – Šveicarijos Davoso kurorte - jau kelinti metai yra įprasta kalendorinė aktualija. Kiekvieną kartą tai tampa gera proga išreikšti atitinkamam prezidentui simpatijas ir antipatijas bei pasipiktinti, kad kokie nors arogantiški renginio organizatoriai mus nepagrįstai pamiršo.

Kartu su Bulgarijos ir Rumunijos priėmimu į Europos Sąjungą (ES) susidarė dabar galiojančios Nicos sutarties apibrėžta situacija – kai Sąjungą sudarys 27 šalys narės, Europos Komisijos narių skaičius (cituoju Sutarties protokolą apie ES plėtrą) „...turės būti mažesnis nei šalių narių skaičius. Komisijos nariai turės būti renkami pagal rotacijos sistemą, besiremiančia lygybės principu, kurio įdiegimo tvarką vienbalsiu sprendimu nustatys Taryba.

D. Britanijos žurnalas „The Economist“ suskynė  sėkmingiausių ir labiausiai nuvylusių praėjusių metų Europos politikų bei įvykių puokštę, į kurią įsiterpė ir „neapdainuoti herojai“ – Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas bei „jo senas draugas ir sąjungininkas“ Andrius Kubilius.

Įtakingas britų savaitraštis "The Economist" Estijos prezidentą Toomą Hendriką Ilvesą (Tomą Hendriką Ilvesą) pavadino kylančia žvaigžde 2006 metų Europos politinėje arenoje, praneša "Postimees Online".Penktadienį "The Economist" išspausdino žymiausių praėjusiųjų metų veikėjų ir politikos nevykėlių sąrašus.

Žurnalas "The Economist" iš Rytų ir Vidurio Europos politikų pernai išskyrė Estijos prezidentą Tomą Hendriką Ilvesą, kurį pavadino kylančia žvaigžde, ir Europos Sąjungos energetikos komisarą Andrį Piebalgą iš Latvijos, kuriam skyrė metų eurokrato titulą.Žurnalas A.Piebalgą apibūdina kaip puikią pokomunistinių šalių politinių sugebėjimų reklamą.

Europa įprato galvoti apie Rusiją ir apie rusišką politiką maždaug taip: po sovietų valdžios žlugimo Maskva ne šiaip valdo milžiniškus naftos ir dujų resursus – ji naudoja juos tam, kad papirkinėdama ir gąsdindama patenkintų savo imperines ambicijas. Bet kas bus, jei iš „energetinio bandito“ Rusija pavirs „energetine elgeta“? – klausia britų žurnalas „The Economist“ (www.economist.com).Rusų skaičiavimais, kitais metais šaliai gresia 4,2 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų deficitas.

Lietuva, 1990 m. paskelbusi nepriklausomybę, padėjo sugriauti Sovietų Sąjungą, tačiau nuo šios savo šlovės valandos ji daugiausia garsėjo kaip skandalingų istorijų ir neišnaudotų galimybių šalis. Galbūt dėl to 450 tūkst.

Lietuvoje straipsnio autoriui ką nors gera parašyti apie Vladimiro Putino Rusiją gali būti šiek tiek pavojinga. Kaip sakoma: arba blogai, arba nieko. Tačiau mano tikslas tėra pagrįsti teiginį, kad į kai kuriuos prezidento V. Putino žodžius, skirtus Rusijai, reikėtų įsiklausyti ir Lietuvos visuomenei. Nes abi valstybės turi panašių problemų, o Putinas bent kai kuriose srityse įrodė, jog yra labai gerai skaičiuoti mokantis politikas.

2001 metais Brazilijos fiksuotojo telefono ryšio rinkos lyderis „Telemar“ nusprendė įsiveržti į jau ir taip 20 kompanijų perpildytą šalies mobiliojo telefono ryšio rinką. Sukurti naują prekės ženklą ir jį įvesti į rinką buvo pasikviestas prekės ženklų guru iš Europos britas Wally (Wolff) Olinsas. Ir ne be reikalo. 2002 metų gruodį „Istoé Dinheiro“, Brazilijos „The Economist“ atitikmuo, pavadino Wally Olinso sukurtą naują prekės ženklą „Oi“ fenomenu.

Centrinėje Europoje dabar gana populiarios rūpesčių turinčios koalicijos. Palyginti su kaimynais, Lenkijos politinis galvosūkis yra vaikų žaidimas. Dvi dešiniosios partijos su panašiais požiūriais ir besipešančiais lyderiais? Nieko ypatinga. Vyriausybės priklausomybė nuo trenktų populistų? Standartinė situacija. Įstatymų leidžiamosios valdžios neveiksnumas, vėluojantis biudžeto priėmimas, kalbos apie priešlaikinius rinkimus? Tik šalutinis triukšmas.

Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl demokratija – pati sudėtingiausia valdymo forma – pastaruoju metu taip sėkmingai plinta po pasaulį? Demokratijos sėkmės mechanizmas primena komercinę gero automobilio, filmo ar kompiuterinės programos sėkmę. Tiesa, reklamos (propagandos) įtaka čia neabejotina. Pavyzdžiui, pusę didžiausių Holivudo filmų biudžeto dažnai skiriama reklamai, todėl įdomesnis filmas gali konkurencinėje kovoje pralaimėti nuobodesniam, bet geriau išreklamuotam.

Turtingų šalių gyventojų skaičius pradeda mažėti. Tai nebūtinai blogos žinios. XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimas buvo didelė demografinė pabaisa. Robertas McNamara, 1968-1981 m. Pasaulio banko prezidentas (ir vienas žinomiausių JAV gynybos sekretorių 1961-1968 m. – vert. past.), palygino nevaldomą populiacijos didėjimo grėsmę su branduoliniu karu. Dabar ta grėsmė išgaravo ir šiame amžiuje iškilo naujas rūpestis – demografinio nuosmukio pradžia.

Jau kelis dešimtmečius mokslininkai stengiasi atkreipti dėmesį į visuotinio klimato atšilimo keliamus pavojus. Kalbama, kad kyla jūros lygis, kinta ekosistemos, vis dažniau kartojasi gamtos stichijos.

Vienas pagrindinių klausymų, kuris iškyla mąstant apie dabartinę Lietuvos padėtį, yra būtent šis: ar mes judame teisinga kryptimi ir ar laikas eina mūsų naudai? Trumpas atsakymas yra "taip", su viena didele išlyga, kuri gali apversti mano optimizmą aukštyn kojom. Stebint Lietuvą šiek tiek iš šalies, kartais jos vidinė atmosfera primena Amerikos indėnų rezervatą ar juodaodžių getą.

Girdėjau Tėvynės sąjungos (TS) skyrių vadovus guodžiantis, kad kai kurie žmonės nebenori aktyviai dalyvauti politikoje, nes Lietuva jau tapo NATO, ES nare, esą Nepriklausomybė garantuota, jų darbas kraštui atliktas. Kad formalus įstojimas dar ne viskas, atsiskleidė labai greitai.

Kalėdos artėja kaip reikiant įsiplieskiant žodžių mūšiui dėl pilietinės visuomenės likimo Europos Sąjungos rytiniame pakraštyje. Išties šalkauskiškos Rytų ir Vakarų civilizacijų kryžkelės verta būsena, nesunkiai suprantama moksliškai, tačiau vis vien gluminanti emociškai. Būtų pernelyg paprasta pasitenkinti Rytų demokratijos eksporto į artimuosius Vakarus (ar ne taip šiandien kai kas Rusijoje galėtų matyti Baltijos šalis?) atpažinimo veiksmais. To tik aklas arba daltonikas neatskirtų.

Iš pirmo žvilgsnio Lietuva labai pasikeitė nuo tada, kai čia lankiausi prieš ketverius metus, ypač žvelgiant į gražius centrinio Vilniaus kvartalus. Tačiau iš esmės viskas labai primena tuos laikus, kai čia gyvenau prieš penkiolika metų.

Daugėjant nešiojamųjų prietaisų, didėja reikalavimai juos aprūpinantiems energija elementams. Prietaisai vis mažėja, o jų funkcijų daugėja, bet energijos elementų technologijų pažanga atsilieka. Pernai didžiausios pasaulyje nešiojamų prietaisų gamintojos „Nokia“ vyriausiasis technologas Yrjo Neuvo įspėjo apie gresiančią mobiliųjų prietaisų energijos šaltinių krizę.

Stiprus uraganas gali turėti tiek energijos, kiek žmonės sunaudoja per metus, o net ir vidutinio stiprumo tornado galią galėtume lyginti su didelės elektros jėgainės pajėgumu, - rašoma žurnale „The Economist“. Galbūt ateityje žmogus išmoks pažaboti uragano jėgą ir priversti gamtos stichiją tarnauti savo tikslams. Panašiai mano kanadietis inžinierius Louisas Michaud, kuris siūlo kurti dirbtinius oro sūkurius ir naudoti jų energiją. Savo atradimą jis vadina oro sūkurio jėgaine.

Eurostato duomenimis, 2004 m. Lietuva buvo labiausiai išmirštanti tauta Europoje, praradusi 6 žmones tūkstančiui gyventojų, arba daugiau nei 20 tūkst. Tik pusė iš jų emigravo. Kita pusė tiesiog negimė. Beje, net absoliučiais skaičiais Lietuva prarado daugiau gyventojų nei dešimt kartų didesnė Lenkija (16 tūkst.) ir beveik tiek, kiek Vokietija (32 tūkst.) Mano kukliomis žiniomis, Žalgirio mūšyje žuvo ne daugiau kaip 5 tūkst.

Yra anekdotas, kuriame klausiama – „kas paėmė Bastiliją“? Šiais laikais kai kuriuose sluoksniuose (o ypač šiaurėje) pasakojamas toks pusiau anekdotas „kas pražiopsojo „Skype“? Neapsimetinėsiu technologijų ekspertu, nes ir pats apie „Skype“ išgirdau mažiau nei prieš metus ir užsiregistravęs tapau vartotoju numeris penkiasdešimt trys milijonai kažkelintu.

Milžiniški aitvarai, atliekantys burių funkciją, galėtų padėti pramoniniams laivams sutaupyti kuro ir sumažinti vandenų taršą. Kai XX amžiaus pradžioje bures laivuose keitė garo varikliai, vargu ar kas tikėjosi, kad po šimto metų laikrodžio rodykles gali tekti pasukti atgal. Burlaiviai šiandien tarnauja sportininkams ir romantikams, bet ne laivybos verslininkams.

Didmiesčių gyventojai jau sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą be transporto kamščių. Atrodo, kad automobilių spūstis darbo dienos pradžioje ir pabaigoje, savaitgalių ir švenčių išvakarėse yra neišvengiama. Bet, pasirodo, įmanoma ne tik stebėti intensyvaus mašinų eismo srautus, bet ir juos prognozuoti bei informuoti vairuotojus, kaip greičiau nuvažiuoti į norimą vietą.

Dauguma Londono gyventojų po liepos 7 d. teroristų išpuolių ir nepavykusių mėginimų juos pakartoti liepos 21 d. kelias savaites buvo nervingesni, labiau įsitempę ir įtaresni važiuodami visuomeniniu transportu, bet vėliau sėkmingai sugrąžino miestui įprastą gyvenimo būdą. Tačiau tiems, kurie buvo arti sprogimo vietų ar lengviau pažeidžiamiems asmenims teroristų išpuoliai galėjo palikti didesnių psichologinių traumų.

Šiek tiek praplatintos europietiškos durys, europietiškus pinigus dalijantys bankai ir internetas - viso to pakanka, kad eilinės Rytų Europos valstybės sostinėje galėtum jaustis globalaus pasaulio gyventoju. Štai ir stabu buvusį amerikiečių „Playboy“ po dešimties spragtelėjimų pelės mygtuku anksčiau „Komjaunimo tiesą“ nešiojusi paštininkė jau deda ir į mano pašto dėžutę.

Represijos nepadėjo sustabdyti anarchistų savivalės. Pasaulis keitėsi, anarchistų judėjimas - taip pat. Bombos, barzdos, paketai - tai skiriamieji (bent jau platiesiems visuomenės sluoksniams) bruožai teroristų, grasinančių ar vykdančių sprogdinimus, vis sukrečiančius Vakarų pasaulį. Prieš šimtą ar kiek mažiau metų didesnių skirtumų nebuvo: bombos, barzdos ir šnypščiantys sprogmenų dagčiai.

Vilniaus širdyje prie Arkikatedros bazilikos kyla Valdovų rūmai, perkami jiems paveikslai ir baldai. Su jų atsiradimo faktu teks susitaikyti ne tik jų šalininkams, bet ir tiems, kuriems tai atrodo neleistina fantazija istorijos tema. Galbūt iš tikrųjų dėl rūmų autentiškumo nesuks galvos paprastas turistas. Galbūt rūmuose vaikučiai iš niūrios, apmirusios provincijos gaus įsimintinas pamokas apie Lietuvos istorijos didybę.

Pasak leidinio "The Economist", jo sudaromas mėsainio "Big Mac" indeksas rodo, kad tarp stebėtų būsimųjų Europos Sąjungos (ES) narių aukščiausiomis kainomis pasižymi Vengrija. "The Economist" rašo, kad 2003-iųjų pradžioje šis mėsainis Vengrijoje kainavo 2,21 JAV dolerio, o šių metų sausį jo kaina siekė jau 2,38 dolerio. Jungtinėse Valstijose "Big Mac" mėsainis kainuoja 2,8 dolerio. Tai reiškia, kad, remiantis perkamosios galios paritetu, Vengrijos nacionalinė valiuta yra maždaug 20 proc.

Didžiosios Britanijos žurnalas "The Economist" ketvirtadienį pradėjo naują Italijos premjero Silvio Berlusconi (Silvijaus Berluskonio) puolimą ir paragino jį atsakyti į klausimus apie pastarųjų 30 metų jo verslo reikalus. Žurnalas, kuris jau seniai yra pradėjęs kampaniją prieš Italijos lyderį, nusiuntė S.Berlusconi nemažą dosjė, kuriame smulkiai išdėstyta daugybė jam metamų kaltinimų kyšininkavimu ir teigiama, jog jis piktnaudžiauja savo politine valdžia, kad sutrukdytų įvykdyti teisingumą.

Analitikai, tvirtinantys, kad Kinijos valiutos kursų politika suteikia šiai šaliai nepagrįstų privalumų parduodant savo prekes užsienio rinkose, penktadienį (04.25) sulaukė statistinių savo tvirtinimų įrodymų: įtakingo verslo žurnalo "The Economist" sudaromo "McDonald's" mėsainio "Big Mac" indekso rezultatų. Naujausio "The Economist" "Big Mac" indekso apžvalgoje pažymima, kad šis mėsainis Kinijoje šiuo metu yra pigesnis nei bet kurioje kitoje tyrime dalyvavusioje valstybėje.

Bevielio ryšio skvarba Baltijos šalyse yra didžiausia Estijoje, o menkiausia - Latvijoje. Kaip rašo įtakingas verslo savaitraštis "The Economist", Latvijoje bevieliu ryšiu naudojasi mažiau nei 30 procentų gyventojų, o tai yra žemiausias rodiklis Baltijos šalyse ir dešimtas rodiklis Centrinėje ir Rytų Europoje. "Global Mobile" atliktas tyrimas buvo grindžiamas trečiojo praėjusių metų ketvirčio duomenimis. Iki šio laiko bevielio ryšio skvarba Estijoje sudarė 60 proc.