Tai, kad Lietuvos vadovui vėl neatsirado vietos pasauliniame ekonomikos forume – Šveicarijos Davoso kurorte - jau kelinti metai yra įprasta kalendorinė aktualija. Kiekvieną kartą tai tampa gera proga išreikšti atitinkamam prezidentui simpatijas ir antipatijas bei pasipiktinti, kad kokie nors arogantiški renginio organizatoriai mus nepagrįstai pamiršo.
Šiemet nutiko kiek kitaip – Lietuvos vadovo aplinka ir politologinis elitas ūmai ėmė aiškinti, esą Lietuvai niekada ir nebuvę didelės naudos ar reikalo ten dalyvauti. Pasirodo, pirmosios V. Adamkaus kadencijos metu ten lankytasi be reikalo arba, kaip sakė R. Grumadaitė, renginio formatas ėmė ir pasikeitė taip, kad ten nebėra kas veikti. Tokie aiškinimai, be abejonės, nėra rimti.
Davose kasmet pasaulio politikos, verslo ir mokslo elitas renkasi aptarti esmines esamas ir būsimas ekonomikos raidos trajektorijas, šalia oficialiosios dalies yra bendraujama privačiai ir tikrai pasiekiama svarbių susitarimų bei gaunama daugybė vertingos informacijos.
Mūsų vadovų reakcija primena tą šiek tiek infantilų pyktį, su kuriuo jie prieš pusmetį sutiko seniai lauktą ir nujaustą žinią, kad Europos Komisija neleis įsivesti euro. Tuomet užsienio reikalų ministras A. Valionis piktinosi, kam politinė institucija – Europos Komisija – priėmė politizuotą sprendimą, o premjeras ir prezidentas apmaudavo, kad požiūris į Lietuvos siekius buvęs formalus – truputėlio pritrūkta Mastrichto infliacijos kriterijui įvykdyti.
Politikai visada politikuos, o formalūs kriterijai bus nustatomi tam, kad juos įvykdytum. Galiausiai tai, su kokiu kosminiu greičiu mes nuo to kriterijaus paskui atsilikome, terodo, jog jokio sąmokslo prieš Lietuvą nebuvo. Veikiau atvirkščiai – mūsų valdžia tikėjosi apmulkinti ES. Su menkais atlyginimais ir siekiu dirbtinai – tam kartui – pasigerinti rodiklius mūsų tiesiog negalima buvo priimti į euro zoną.
Juk dar anksčiau, kai Lietuva tik brovėsi į ES, G. Verheugenas į naivias „AMB“ pretenzijas atkirto vertinsiąs viską remdamasis ne pakišama „konjunktūrine statistika, o struktūriniais rodikliais“. Kitaip sakant, paprašė nepūsti miglos į akis.
Šiemetiniame Davoso forume pasirodė esą nereikalingi ne tik mūsų aukščiausi politikai - nėra ir verslo atstovų. Norint suprasti priežastis, vėlgi nereikia ieškoti kaltų – tiktų ir formatas, ir organizatoriai gal nebūtų tokie „negeranoriški“.
Tiesiog nei vienas Lietuvos veikėjas ir visa šalis kartu nepasirodė esantys savarankiškais, svarbiais ir įdomiais pašnekovais tiems, kas Davose „užsako muziką“. Vargu ar brangiai kainuojančios šalies įvaizdžio gerinimo programos, NATO ir ES narystės suteikiami akselbantai bei epoletai gali paslėpti nuo gilesnio žvilgsnio paprastą tiesą – nesveiką politinių ir ekonominių Lietuvos interesų bei aktualijų priklausomybę nuo korupcinio ir dujinio faktoriaus.
Signalų, rodančių, kad įvaizdžio kampanijos nelabai padeda nuo Vakarų partnerių nuslėpti realybę, yra ir daugiau. Užuominos, o ir tiesūs straipsniai apie Lietuvos valstybės priklausomybę nuo korupcinių procesų, vis dažniau pasirodo ir Vakarų spaudoje. Pastebimas ir nesugebėjimas susitvarkyti su KGB rezervo ir ne tik rezervo šleifais, V. Uspaskicho veikėjų galimybės ilgą laiką daryti lemiamą įtaką valstybės politikai. Galiausiai „The Economist“ tiesiai rašo, jog Lietuvoje esama uždaro korumpuoto klano, kuris nelinkęs dalytis valdžia su bet kuo iš šalies.
Pasakęs ką nors panašaus Lietuvos politikas ar apžvalgininkas dažnai yra apšaukiamas sąmokslo teorijų skleidėju ir paranojiku. Dar pridedant, kad greičiausiai dirba Maskvai ir kasasi po valstybės pamatais. Matyt tokie patys „ligoniai“ ir „Maskvos agentai“ sudarinėja ir minėto pasaulinio ekonomikos forumo dalyvių sąrašus.
Kam būtų įdomu Davose šnekinti prezidentą, jei apie šalies politines peripetijas ir strategines ekonomikos perspektyvas daugiau ir svariau gali pasakyti „Dujotekanos“ šefas? Galbūt pastarąjį ir būtų pakvietę reprezentuoti Lietuvos verslą, bet „Gazprom“ puikiai atstovauja save pats, tad nereikia ten ir Stonio ar kokio kito, nuo to paties vamzdžio komisinių priklausomo „biznieriaus“.
Jokie „įvaizdžių remontai“ nepadės nuslėpti tos liūdnos teisybės, kad mūsų politinio elito interesai vis dar susikerta ir sprendžiasi ties išganinguoju „Gazprom“ vamzdžiu. Dujų įstatymo svarstymas, V. Uspaskicho sugrįžimo-nesugrįžimo tema, KGB rezervistų politinės įtakos apribojimas, net VSD vadovo personalinis ir šios kontoros funkcionavimo klausimai niekaip neatsiejami nuo šios priklausomybės. Net Lietuvos Respublikos Seimas nepajėgus spręsti daugelio esminių klausimų be žvalgymosi į tai, ką viena apžvalgininkė taikliai pavadino „Lietuvos direktoratu“.
Tai toks niekieno nerinktas, neformalizuotas ir neregistruotas, pats save įsigaliojęs draugų ir partnerių ratas. Dalyvaudami vienas kito „globėjų tarybose“, valdybose ir kampanijose jie mėgsta vienas kitą sertifikuoti visokiais didžiai iškilmingais titulais, dalintis eteriu tarpusavyje, kad nepatektų svetimi ir t.t. Turėdami galingus žiniasklaidos ruporus ir sociologų pajėgas, kurios ne tiek atspindi visuomenės nuomonę, kiek ją formuoja, jie pajėgūs priversti seimūnus balsuoti „atsakingai“. Vienas „direktoratui“ artimas politologas neseniai aiškiai apibrėžė“ visokių ten“ parlamentarų kompetencijos ribas pareikšdamas, kad partijos tekritikuoja viena kitą ir „te nelenda į fundamentalius dalykus“.
Ir visgi, nepaisant nemenkų galių, šie veikėjai yra šiek tiek komiški savo arogancija. Jų net į Davosą tikrai niekas nepakvies. Realiai šiame biznyje jie patys tėra, cituojant Ilfą ir Petrovą, „pajininkai-koncesininkai“. Bet kurį iš jų didysis kombinatorius „Gazprom“ gali bet kada ir išbraukti iš sąrašo, ir pakeisti kuo kitu. Gal iš dalies tai paaiškina ir besaikį godumą ne tik pinigams ir valdžiai, bet ir visuomenės dėmesiui. Juk viskas taip nepastovu – laikinai ar visam laikui atjungtam nuo atitinkamų bambagyslių veikėjui kartais tenka nuvažiuoti net iki Maskvos, kad pasijustų saugiai.
Kita vertus, jei ir toliau tiek pat daug, – kaip nuo R.Pakso rinkiminės kampanijos tapo madinga, – išleisime viešiesiems ryšiams, susuksime dar daugybę video klipų apie Lietuvos „ekonomikos tigrą“, regioninę lyderystę ir savo išimtinę bei nepakeičiamą misiją civilizacijų karuose bei taikose - galbūt mūsų įvaizdį ir pastebės bei įvertins. Pasikviesdami juokdario statusu. Tokių irgi reikia.
Nebent – įvyktų stebuklas ir šalyje atsirastų valios ir pajėgų ne gąsdinti Maskvos ranka, o realiais žingsniais imti ir į tuos fundamentalius dalykus įsikišti. Pavyzdžiui, mažinti iš priklausomybės vamzdžio byrančių pelnų maržas „vertingiems“ tarpininkams, pabandyti be jų žinios skirti ir atleisti specialiųjų tarnybų vadovus. Kadangi tos maržos nūnai daugiausiai investuojamos į politiką ir propagandą, tai jos aiškiai yra perteklinės. Tai būtų pradžia, kuri teiktų vilčių kada nors atsikratyti narkomaniškos vamzdžio priklausomybės ir tapti savarankišku pokalbio subjektu – normaliu pašnekovu Davoso ir panašių forumų dalyviams.
