Represijos nepadėjo sustabdyti anarchistų savivalės. Pasaulis keitėsi, anarchistų judėjimas - taip pat.
Bombos, barzdos, paketai - tai skiriamieji (bent jau platiesiems visuomenės sluoksniams) bruožai teroristų, grasinančių ar vykdančių sprogdinimus, vis sukrečiančius Vakarų pasaulį.
Prieš šimtą ar kiek mažiau metų didesnių skirtumų nebuvo: bombos, barzdos ir šnypščiantys sprogmenų dagčiai. Susijaudinimas, sukeltas dviejų terorizmo bangų, atsakas terorizmui ir kai kurie kiti bruožai taip pat panašūs. Anarchistinio smurto proveržį, pastebimą 1880-1890 metais, tiesiogiai ar netiesiogiai jautė visi žemynai.
Jis pareikalavo šimtų aukų, taip pat ir kelių valdžios vyrų, ir sukėlė greitai plintančią baimę bei sąlygojo nemažai naujų įstatymų ir apribojimų. Tačiau tai praėjo. Džihadizmas, suprantama, nėra tiesioginis anarchizmo ainis, toli gražu. Tačiau XIX a. anarchistų ir šių dienų islamo bombų sugretinimas gali būti pamokantis.
Islamistai, bent jau tie, kurie priklauso Osamos Bin Ladeno aplinkai, turi keletą tikslų. Kai kurie jų - tokie, kaip troškimas „atsikovoti Palestiną“, keršyti už „mūsų tautos sūnų“ mirtis ar išvaryti „netikėlių gaujas“ iš „Muhamedo žemės“ - artimi bet kokiam standartiniam tautinio išsivadavimo judėjimui. Kiti tikslai šiuolaikiškesni: atversti visus į islamą, kuris, kaip sako ponas Bin Ladenas, „yra religija, rodanti kitiems gerumą, teigianti teisingumą, garantuojanti jiems teises ir ginanti išnaudojamuosius bei persekiojamuosius“. Visa tai bus įgyvendinta, kai visi gyvens islamo valstybėje, kalifate, kuriame galioja šariato įstatymas. Todėl tiems, kurie vykdo „kankinių operacijas priešo atžvilgiu“, žadamas rojus.
Anarchistai visada tikėjo musulmoniškos valstybės priešingybe. Jie nori pasaulio be tvarkos. Didžiausias anarchizmo teoretikas Pierre'as-Josephas Proudhonas norėjo nuversti centralizuotą valdžią. Tai neturėjo sukelti chaoso, su kuriuo paprastai siejama pasaulinė anarchija. Priešingai, turėjo įsivyrauti savotiška harmoninga tvarka, valstybę pakeitus autonomiškomis grupėmis ir bendruomenėmis, kurias vienija ne įstatymai, bet bendri interesai. Teisingumas, teigė šis iš esmės prieš smurtą nusiteikęs žmogus, yra visuomenę valdanti „svarbiausia žvaigždė“.
Nors Proudhonas prisimenamas iš posakio „Nuosavybė yra vagystė!“, jis vis dėlto manė, kad žmogus turi teisę turėti namą, šiek tiek žemės ir įrankių, kad galėtų ją dirbti. Michailui Bakuninui, revoliuciniam nacionalistui, virtusiam anarchistu, to buvo per daug, jis tikėjo kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe. Jis taip pat manė, kad „griovimo aistra taip pat yra kūrybinis poreikis“, - tai nebuvo išsigimstančio kapitalizmo apibūdinimas, bet kvietimas prie barikadų. Išsigimimas buvo mėgstama anarchistų tema - lygiai kaip ir džihadistų. Kaip sakė vienas iš svarbiausių anarchizmo teoretikų George’as Woodcockas, „tarp imperijų ir tikėjimų griuvėsių anarchistai visada matė spindinčius kylančio laisvojo pasaulio bokštus“.
Galima tik spėti, kas nuo idealistinių samprotavimų atvedė prie smurto veiksmų. Kiekviena religija ir beveik kiekviena filosofija turėjo šalininkų, pasirengusių lieti kraują - taip pat ir savąjį, o norą imtis jėgos priespaudos, skurdo ir išnaudojimo akivaizdoje nėra sunku suprasti. Ir anarchizmas, ir džihadizmas, bent jau kai kurie jų fanatikai, į savo ideologiją įtraukė kraujo praliejimą. Ir anarchizmas, ir džihadizmas buvo pasirengę pateisinti ne tik kareivių, policininkų ar kitų valdžios atstovų, bet ir civilių gyventojų žudymą.
Rieda galvos
Esmingiausia anarchistams teorija buvo išplėtota Italijoje, kur 1876 m. Errico Malatesta sakė: „Sukilimas, kuriam lemta veiksmais įgyvendinti socialinius principus, yra pati efektyviausia propagandos priemonė“. Šią „propagandos veiksmais“ teoriją entuziastingai palaikė kitas didis anarchizmo mąstytojas Piotras Kropotkinas, Rusijos kunigaikštis, tapęs Europos ir Amerikos radikaliųjų būrelių vadovu. Ar teorija iš tiesų taikius pramogautojus pavertė žudikais, ar ji tik suteikė progą psichopatams, neišmanėliams ir romantikams žudyti, lieka neaišku. Tačiau žudoma, be abejonės, buvo. Anarchistai pasiglemžė (eilės tvarka) Prancūzijos prezidento Sadi Carnot (1894 m.), Ispanijos ministro pirmininko Antonio C?novas del Castillo (1897 m.), Austrijos imperatorės Elžbietos (1898 m.), Italijos karaliaus Umberto (1900 m.), JAV prezidento Williamo McKinley (1901 m.) ir dar vieno Ispanijos ministro pirmininko José Canalejas y Méndez (1912 m.) gyvybes.
Galima ginčytis, kad šios žmogžudystės mažiau panašios į „Al Qaeda“ žmogžudystes nei narodnikų, Rusijos liaudies valios partijos, kuri tikėjosi „sunaikinusi galingiausią vyriausybės asmenį“ sugriauti jos autoritetą ir paskatinti revoliucinę dvasią. Tai jie, be jokių abejonių, įvykdė, 1881 m. nužudydami carą Aleksandrą II, nors jis buvo reformatorius ir iš tiesų panaikino baudžiavą. Tiesą sakant, samdomų žmogžudysčių (assasination) praktika sena kaip pasaulis, nors jos dabartine prasme atsirado tik XI-XIII amžiuje, kai jas vykdė Nizari Ismailiyunas, Shia sektos atstovas; sektos požiūriu, priešų žudymas veikiant hašišui (bendra žodžių Hashish ir Assassin šaknis) buvo religinė pareiga.
Ponas Bin Ladenas šiandien gėrėtųsi kai kuriomis samdomomis žmogžudystėmis. Tačiau mūsų laikais prezidentai ir ministrai pirmininkai nebeskaito laikraščių viešbučių terasose, aplink kurias šlaistosi bedarbiai Italijos spaustuvininkai su revolveriais kišenėse, kaip buvo C?novas atveju; taip pat jie nevaikšto be apsaugos Madrido gatvėmis besižvalgydami į knygynų vitrinas, kaip darė Canalejas. Taigi ponas Bin Ladenas privalo pasitenkinti tvirtinimu, kad rugsėjo 11-ąją „Dievas Visagalis smogė Jungtinėms Valstijoms į labiausiai pažeidžiamą vietą. Jis sugriovė didžiausią šalies pastatą... Šalyje pasklido baimė - nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų“.
Anarchistai taip pat džiaugėsi daugybe jiems priskiriamų teroro aktų. „Svaras dinamito vertas bušelio (anglų talpos vienetas, lygus 36,6 litro - red.) kulkų“, 1886 m. sakė Augustas Spiesas, Čikagoje leidžiamo anarchistų laikraščio redaktorius. Jo skaitytojai su tuo visiškai sutiko. Netrukus mesta bomba nužudė 7 policininkus, mėginusius malšinti streikininkus, susirinkusius miesto Haymarketo aikštėje.
Prancūzija taip pat turėjo savo dynamitards. Viena iš jų bombų 1892 m. susprogdino „Véry“ restoraną Paryžiuje. Po kelių mėnesių kita bomba, skirta angliakasybos kompanijos administracijos pastatams, nužudė 6 policininkus ir paskleidė sąmyšį: buvo kalbama, kad į miesto vandens saugyklas įpilta rūgšties, kad užminuotos bažnyčios, kad anarchistai tyko už kiekvieno kampo. Po metų jaunas anarchistas, nepajėgęs užsidirbti, kad galėtų išmaitinti save, savo meilužę ir dukrą, nusprendė nusižudyti - ir sykiu pareikšti protestą. Pasiruošęs susisprogdinti, tačiau nenorėdamas nieko žudyti, jis į prikaistuvį sudėjo keletą vinių, nedidelį kiekį sprogstamųjų medžiagų ir nuo galerijos numetė visa tai žemyn į deputatų būrį. Nors mirčių išvengta, jis buvo nubaustas; už tai atkeršijo kita bomba, šį kartą kavinėje „Terminus“ „St-Lazare“ stotyje, kuri nužudė vieną ir sužeidė 19 lankytojų. Šio išpuolio, skirto „išbudinti liaudį“, vykdytojas gailėjosi tik dėl vieno - kad nebuvo daugiau aukų.
Populiari tų laikų gatvės dainelė skelbė:
Ateis laikai, ateis laikai,Kiekvienas buržujus gaus po bombą.
Ir daugelis buvo linkę šiai dainelei pritarti. Per kitus du mėnesius Paryžiuje sprogo dar keturios bombos.
Kitose šalyse buvo neką ramiau. 1878 m. bomba buvo mesta į monarchistinį paradą Florencijoje, kita po dviejų dienų - į Pizoje susirinkusią minią. 1893-aisiais dvi bombos sprogo „Teatro Liceo“ Barselonoje - sezono atidarymo vakarą žuvo 22 žiūrovai. Po metų prancūzų anarchistas netyčia susisprogdino Londono Greenwicho parke - matyt, pakeliui į šiame rajone esančią observatoriją. Po dvejų metų mažiausiai šeši žmonės, dalyvavę religinėje procesijoje Barselonoje, buvo anarchistų bombos sudraskyti į gabalėlius. Daugybę kartų buvo pasikėsinta į svarbesnius asmenis, tokius kaip Ispanijos karalius Alfonsas XII (1878), Vokietijos kaizeris Vilhelmas I (1878 gegužį ir birželį), Andrew Carnegie verslo partneris Henry Clay Frickas (Pitsburgas, 1892), Serbijos ministras (Paryžius, 1893 m.), Ispanijos karalius Alfonsas XIII ir jo anglė nuotaka (Madridas, sutuoktuvių diena 1906 m.). Per pastarąjį incidentą žuvo 20 pašalinių žmonių.
Tada, kaip ir dabar, kilo nerimo ir pavojaus banga. Smurto išpuoliai prieš garsius asmenis buvo gana dažni: vienas Amerikos prezidentas buvo nužudytas 1865 metais (Lincolnas), kitas - 1881-aisiais (Garfieldas), septynis kartus pasikėsinta į karalienę Viktoriją, kol jos viešpatavimas baigėsi 1901 metais - tačiau nė vieno iš minėtų išpuolių anarchistai neorganizavo. Valdžia turėjo kažko imtis. Kai kuriose šalyse represijos sukeldavo teroristų atsaką. Vokietijoje po antrojo pasikėsinimo į kaizerį buvo suimta 500 žmonių, dauguma „apkaltinti“ siekiu jį nužudyti. Ispanija ypač stengėsi sučiupti įprastinius įtariamuosius ir juos kankino, taip pat leido naujus įstatymus. Po bombos sprogimo „Teatro Liceo“ visi nusikaltimai, atlikti su sprogstamosiomis medžiagomis, pradėti nagrinėti karo lauko teisme, įtariamųjų sprogdinimais teismo procesuose galėjo dalyvauti tik kariškiai.
Prancūzija taip pat ėmėsi ypatingų priemonių. Po Prancūzijos deputatų salės sprogdinimo išduota 2000 arešto orderių, buvo tikrinami anarchistų klubai ir kavinės, uždaromi laikraščiai, sprogdintojas Augustas Vaillantas buvo apkaltintas ir per vieną dieną nuteistas mirties bausme. Pamfleto autorius, teigęs, kad nė vienas žmogus Prancūzijoje negedės prezidento, jei jis patvirtins nuosprendį (tą jis padarė), o po to bus nužudytas (taip ir atsitiko), buvo įkalintas dvejiems metams už kurstymą nužudyti. Prancūzijos parlamentas nusikaltimu paskelbė ne tik maišto raginimą, bet ir liudijimą maišto naudai. Nusikalstamos „piktadarių organizacijos“ buvo nustatomos ne tiek pagal veiksmus, kiek pagal ketinimus, o visa anarchistų propaganda buvo uždrausta.
Panašiai vyksta ir dabar Britanijoje: netrukus po pastarojo mėnesio sprogdinimų ministras pirmininkas Tony Blairas paskelbė, kad „terorizmo palaikymas ir garbinimas bet kur, ne tik Jungtinėje Karalystėje“, yra nusikaltimas. Maldos vietos, naudotos kaip „ekstremizmo kurstymo“ centrai, turi būti uždarytos. Bus imamasi priemonių deportuoti užsieniečius, kurie „skatina neapykantą, kursto smurtą, nukreiptą prieš kito žmogaus tikėjimą arba pateisina tokį smurtą“. Natūralizuotiems britams, susijusiems su „ekstremizmu“, bus atimta pilietybė.
Džihadistai, žinoma, nepaiso sienų, dauguma jų apmokomi užsieniečių, netgi jei jie vykdo savo veiklą tėvynėje. Panašiai elgėsi ir anarchistai, nors jie dažnai rezgė planus ir veikė vieni. Daugelis idėjų kilo iš Rusijos. Šalia Bakunino, Rusija taip pat pagimdė Kropotkiną, „kompromisų nepripažįstantį smurto būtinybės skelbėją“ - taip rašo Barbara Tuchman „Išdidžiajame bokšte“ („The Proud Tower“).
Iš Italijos yra kilę daugelis samdytų žudikų: pavyzdžiui, tiek, kurie nužudė Carnot, C?novas, imperatorę Elžbietą ir karalių Umbertą. Italija taip pat eksportavo utopistus, kurie įkūrė anarchistų gyvenvietes, tokias kaip Cecilijos kolonija Brazilijoje. Vokietijoje taip pat nemaža fanatikų, tarp jų Johannas Mostas, neapykantą kurstančio Niujorko laikraščio „Freiheit“ redaktorius, taip pat ir daugelis žydų anarchistų, susibūrusių Londono „East End“ rajone. Prancūzija taip pat siuntė į užsienį anarchos: kad ir garsų teoretiką Elisée Reclus, kuris mokėsi Briuselyje. Žmogus, nušovęs McKinley, buvo Amerikos lenkų imigrantų sūnus. O Šveicarija, kaip ir Anglija, suteikė prieglobstį tremtiniams, kurie galėjo atvykti ir išvykti be didesnių apribojimų.
Nenuostabu, kad daugelyje vietų buvo juntamas nepasitikėjimas užsieniečiais. Jungtinėse Amerikos valstijose prezidentas Theodore’as Rooseveltas prašė kongreso persekioti visus, kurie tiki „anarchijos principais“ ir apginti į pavojų patekusią tarptautinę teisę. Kongresas deramai reagavo, išleidęs įsaką, pasmerkusį visus, „kurstančius nepasitikėjimą ar raginančius priešintis organizuotai valdžiai“.
1898 m. raginant Italijai, ieškančiai pagalbos kovoje su anarchizmu, buvo surengta tarptautinė konferencija. Italams nepavyko gauti visko, ko siekė: Belgija, Britanija ir Šveicarija atsisakė prarasti teisę suteikti prieglobstį anarchizmu įtariamiems žmonėms. Tačiau 1893 m., iškart po „Teatro Liceo“ sprogdinimo, po to, kai buvo užsipultas valstybės sekretorius liberalas H. H. Asquithas, leidęs surengti anarchistų susitikimą, skirtą Čikagos „Haymarket“ kankinių atminimui, Britanija nenorom uždraudė atvirus anarchistų susirinkimus.
Didžioji dauguma anarchistų, kaip ir didžioji dauguma islamistų, nebuvo smurtautojai, o kai kurie jų, tikėję kraujo praliejimo būtinybe, pavyzdžiui, Kropotkinas, ilgainiui nuo to atsiribojo. Tačiau tie, kurie palaikė smurtą, naudojosi tais pačiais argumentais, stebėtinai panašiais į tuos, kuriuos naudoja ponas Bin Ladenas. Emile’is Henry, padėjęs bombą kavinėje „St-Lazare“ stotyje, savo veiksmą teisino tuo, kad visi kavinės lankytojai „buvo patenkinti esama tvarka, visi jie buvo Nuosavybės ir Valstybės bendrininkai bei darbuotojai... Nėra nekaltų buržujų“. Savo ruožtu Bin Ladenas „Laiške Amerikai“, parašytame 2002 m. lapkritį, teisina „agresiją prieš civilius už nusikaltimus, kurių jie nepadarė“, tik šiek tiek rafinuotesniu būdu. Jie nusipelnė mirties, sakė jis, nes būdami Amerikos piliečiais, jie išrinko „savo valdžią savo laisva valia, o šis pasirinkimas kyla iš jų pritarimo Amerikos politikai“.
Tokie jausmai skatina prisiminti Konrado „Slaptąjį agentą“ iš Fiodoro Dostojevskio romano „Nelabieji“. Įkvėptas XIX a. anarchistų intelektualų ir atitinkamų įvykių, jis žmogų vertina su beveik autistiniu nureikšminimu ir iškreiptu moralės jausmu. Konrado protagonistui, pravarde Profesorius, pasaulio moralė yra dirbtinė, korumpuota ir šventvagiška, o netgi labiausiai pateisinamos revoliucijos sukeliamos asmeninių impulsų, prisidengusių tikėjimo kauke. Profesoriaus pasipiktinimas randa paskutinę priežastį, kuri išperka jo nuodėmę pavirsti griovėju dėl asmeninių ambicijų. Sunaikinti visuomenės pasitikėjimą teisingumu - tokia jo pedantiško fanatizmo formulė. Tačiau pasąmonėje glūdintis įsitikinimas, kad įsivyravusios visuomeninės tvarkos normos negali būti efektyviai sunaikinamos - nebent pasitelkus kolektyvinio arba individualaus smurto formas - labai tikslus ir teisingas. Jis yra moralės atstovas - ši mintis glūdi jo galvoje. Atstovaudamas moralei su negailestinga panieka, sau jis suteikia jėgos ir asmeninio prestižo įgaliojimus. Šitai jo kerštingai pagiežai būtina. Tai stabdo jo nerimą; panašiai, ko gero, ir patys aršiausi revoliucionieriai siekia ne ko kito, o santarvės su likusiąja žmonijos dalimi - santarvės, persmelktos tuštybės, numalšintų troškimų, galbūt ir susitaikiusios sąžinės.
Anarchistai, tokie kaip Profesorius, tylus žmogelis, kišenėje besinešiojantis bombą, kurią, jei būtų suimtas, galėtų detonuoti suspaudęs guminį kamuoliuką, sunkiai aptinkami, jų neįmanoma sulaikyti. Kodėl jie mojuoja teroristų pažymėjimais? Atrodo, kad ne dėl priemonių, kurių imamasi jiems sulaikyti. Veikiausiai pagrindinė priežastis bus ta, kad pasaulį sukrėtė Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos revoliucija, kova su fašizmu ir kolonializmu. Kita priežastis ta, kad po kuriuo laiko racionalesnieji anarchistai suvokė, kad terorizmas retai kada pasiekia savo tikslų - tai ne per seniausiai pripažinti ir Airijos respublikonų armija.
Bet iš tiesų terorizmo banga nenuslūgo, ji tik pasikeitė. 1880-1910 m. anarchistus teroristus pakeitė kiti - fenijiečiai (Airijos nacionalistų grupuotės, steigtos XIX a. septintajame dešimtmetyje Amerikoje, kovojusios su Didžiąja Britanija; terminas kilęs iš airiško termino „Na Fianna“ - keltų mitologijoje tai buvo karių būriai, gynę Airiją - red.), serbų nacionalistai (vienas jų nužudė kunigaikštį Franzą Ferdinandą ir tai įplieskė Pirmąjį pasaulinį karą), bolševikai, dašnakai (Armėnijos revoliucionieriai), lenkai, makedoniečiai, indų nacionalistai (tarp jų Mahatma Gandhi žudikas), fašistai, sionistai, maoistai, gevaristai, „Juodosios panteros“, „Raudonosios brigados“, „Raudonosios armijos“ skyriai, palestiniečiai ir netgi „Al Qaeda“ džihadistai. Tik nedaugeliui jų būdingos akivaizdžios anarchistinės idėjos, tačiau visi jie naudojasi bent jau kai kuriomis anarchistų idėjomis ir taktika.
Pasaulis keičiasi. Galbūt vakarykščiai dynamitards šiandien taps plutoniumards. Tačiau terorizmo sunaikinti nepavyks. Kol bus žmonių, panašių į Konrado Profesorių, tol bus priežasčių, kurios juos erzins - taigi ir veiksmų, kuriais jie gąsdins savo bendrapiliečius.
„The Economist“ http://www.economist.com/displaystory.cfm?story_id=4292760
