Vilniaus širdyje prie Arkikatedros bazilikos kyla Valdovų rūmai, perkami jiems paveikslai ir baldai. Su jų atsiradimo faktu teks susitaikyti ne tik jų šalininkams, bet ir tiems, kuriems tai atrodo neleistina fantazija istorijos tema.
Galbūt iš tikrųjų dėl rūmų autentiškumo nesuks galvos paprastas turistas. Galbūt rūmuose vaikučiai iš niūrios, apmirusios provincijos gaus įsimintinas pamokas apie Lietuvos istorijos didybę... O po daugelio metų rūmai gal taps tikru paminklu - ir, ko gero, ne tiek XVI amžiaus (beje, kurio amžiaus rūmus mes atstatinėjame?), kiek mūsų dabar gyvenamo laiko. Tai simbolis. Išraiška to, kaip dabartinė Lietuvos valdžia stengiasi įkūnyti savo nuopelnus Lietuvai. Galbūt kažkada panašių motyvų skatinamas Antanas Sniečkus liepė atstatyti Trakų pilį. Dabar, ko gero, tai irgi laikytume abejotinu projektu, tačiau A. Sniečkus, kad ir koks jis būtų, buvo savo epochos vaikas. Įdomu kas kita - XXI amžiuje ES valstybės narės vadovų mąstysena šiuo požiūriu nepasikeitė, palyginti su Nikitos Chruščiovo laikais.
Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas žurnalistų įkyriai klausinėjamas apie galimą valdančiosios koalicijos griūtį numoja ranka - sugrius tai sugrius, tiesiog viskas greičiau pasibaigs... Nuovargis?.. Persisotinimas?.. Atrodo, kad ministras pirmininkas labiausiai entuziazmu trykšta būtent lankydamasis Valdovų rūmų statyboje. Šiaip ar taip, motyvacijos stoka akivaizdi. Sutikite, su tokiomis nuostatomis kalnų nenuversi. O labai panašu, kad liko dar daugiau nei treji metai valdžios. Įvyko sunkiai tikėtinas, nors žinantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir nekeliantis nusistebėjimo dalykas - 1997 m. savo valia atsisakęs vėl kandidatuoti į prezidentus, nors būtų beveik garantuotai perrinktas, A. Brazauskas iš garbingo pensininko tapo ministru pirmininku ir turi visas galimybes įtakingiausiu šalies politiku išbūti daugiau nei septynerius metus (nuo 2001 m. liepos 3 d.).
Yra visai rimtas pagrindas klausti - ką tai reiškia? Šiame straipsnyje nesiruošiu virkauti dėl ekskomunistų ir nomenklatūrininkų sugrįžimo, parsidavimo Rusijai ir t.t. A. Brazauskas ir, kad ir kaip žiūrėsi, valdžioje dominuojantys socialdemokratai nėra blogiausias variantas Lietuvai. Beje, valstybės gyvenime ypač naudingas stabilumas, nors ir kokios kokybės, mat staigūs pokyčiai, sukrėtimai paprastai sutrikdo verslo plėtrą, priverčia suklusti potencialius investuotojus. Tačiau ar dabar Lietuvoje yra tas laikas, kai olimpinė ramybė - tinkamiausia pozicija?
Drįstu pasakyti ereziją - Lietuvai dabar labiausiai reikia ne dorų ir sąžiningų pareigūnų ir politikų, ne politologiškai skaidrios kairės ar dešinės politikos, o naujos šalies dinamikos, naujojo administravimo, atvirumo ir inovatyvaus požiūrio. Pažiūrėkime į Estijos pavyzdį. Šioje šalyje, mūsų kaimynėje, korupcija mažiausia tarp ES naujokių ir mažesnė nei kai kuriose ES senbuvėse. Kartu šalis yra ES lyderė įgyvendindama e. valdžios projektus. Toli siekiančių apibendrinimų iš to gal ir nereikėtų daryti, tačiau apie tam tikras tendencijas kalbėti vis dėlto galima. Ir reikia! Iš tiesų viskas klojasi pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto schemą: labiau supaprastinti sprendimai, didesnis atvirumas, mažiau valdžios biurokratams - mažiau korupcijos. Tačiau tuo dar pasakyta ne viskas.
Radikalusis liberalizmas, kuris kartais dar propaguojamas Lietuvoje, teigia, kad didžiausia gėrybė - kuo didesnis valdžios institucijų nušalinimas nuo bet kokių problemų sprendimo. Gal tai ir buvo kažkada tiesa, tačiau šiuolaikinės žinių visuomenės kūrimas reikalauja kitokios logikos. Šiuolaikinė vyriausybė neturi būti baikštus, krūmuose lindintis stebėtojas, dedantis viltis, kad reikalai susireguliuos savaime. Vyriausybei keliami reikalavimai - būti lyderiu, stūmokliu modernizuojant šalį, įveikiant skaitmeninį sklastą, sudarant sąlygas sparčiai plėtotis inovacinei moderniųjų technologijų pramonei, kuri duoda didžiausią pridedamąją vertę. Panaikinus skaitmeninį neraštingumą žinių visuomenės privalumais gali naudotis plačiausi visuomenės sluoksniai. Tai raktas į daugelio socialinių-ekonominių problemų sprendimą.
Ar šioje srityje kas nors daroma? Taip, daroma ir ne tiek mažai. Atsakingi valdininkai gali užsidėti kryžiukus apie atliktus darbus ir gauti patenkinamą ar net ir gerą įvertinimą. Tačiau visi matome, kad padėtis nesikeičia. O ko gi trūksta? Atsakymas akivaizdus: trūksta kibirkšties, ambicijų pirmauti, trūksta nugalėtojo mentaliteto. Amžinai lygiuodamasi į „ES vidurkį“ tokia atsilikusi šalis, kokia šiuo metu yra Lietuva, liks ES uodegoje, o pati ES, beje, savo ruožtu vis labiau atsilieka nuo JAV, Japonijos, ant kulnų lipa Azijos šalys. Čia vienas žodis apie emigraciją, kuri, kaip žinia, jau pasiekė beveik karo padarinių mastą. Yra įvairių emigrantų, tačiau tie vadinamieji „protai“ dažnai nuteka net ne dėl gardesnio duonos kąsnio, o todėl, kad nemato šalies perspektyvos, taigi ir savo ateities joje. Ir jie teisūs: šalis išties neturi ambicijų. O, beje, kokie tegali būti tokios šalies pareigūnai? Yra toks gražus literatūrinis žodis - slunkius. Mūsų administravimo modelis maždaug pritaikytas tokiems žmonėms. Atsiprašau... Bet kitas pasakytų: slunkiams - čia dar geriausiu atveju.
Girdžiu naujieną: šiuo metu tiesioginės užsienio investicijos dažniausiai aplenkia Lietuvą, o daugelis užsienio kompanijų apsisprendžia verslą plėtoti kitose regiono šalyse (http://www.lzinios.lt/paper/20050727/2.html). „Šiuo metu“? O kuris metas buvo „kitas“?
Vieninteliai cigarečių gamintojai „Philip Morris“ pastatė gamyklą „plyname lauke“, o kokios dar, be virvių pynimo cechų ir lentpjūvių, naujos gamyklos duris atvėrė Lietuvoje? O ar jūs žinote, kas dedasi, pavyzdžiui, Slovakijoje? Rodos, dar vakar padorus europietis jų ministru pirmininku Vladimiru Mečiaru gąsdino negerus vaikus. Tai jau reikia pamiršti! Slovakija pakeitė ministrą pirmininką, sulaukė užsienio investicijų ir kitais metais pagamins 850 tūkst. automobilių (šalis turi 5,43 mln. gyventojų). Į „Košicės plieną“ investuojama 1,2 milijardo JAV dolerių. Išties padėtis šalyje gali pasikeisti per vieną naktį, tik reikia žinoti, ko nori, ryžto ir išminties priimant sprendimus. Čia tik turiu priminti tiesioginių užsienio investicijų reikšmę - būtent jos yra bene svarbiausias ir Airijos, ir daugelio kitų šalių sėkmės istorijų komponentas.
2003 m. Pasaulio bankas išsamioje studijoje atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva neišnaudoja galimybių kurdama žinių ekonomiką ir šiuo požiūriu atsilieka nuo kitų Europos šalių (http://www-wds.worldbank.org/servlet/WDS_IBank_Servlet?pcont=details&eid=000094946_03041204014387). Lietuvos valdžios sluoksniuose vyravo nuomonė, kad šios ataskaitos neverta vertinti rimtai ir kad pati Lietuva geriau žino, ką daryti. Tačiau padėtis nesikeičia. Verta paminėti kompleksinį rodiklį, kurį kasmet nustato žurnalo „The Economist“ tyrimų grupė „Economist Intelligence Unit“. Šis rodiklis apibūdina šalies e. verslo aplinką, įvertinus veiksnius, kaip rinka pasiruošusi pasinaudoti interneto teikiamomis galimybėmis. Tarp 100 kokybinių ir kiekybinių rodiklių įtraukiamas ne tik kompiuterizavimas ir mobiliųjų telefonų skaičius, bet ir sugebėjimas pasinaudoti technologijomis, teisinė aplinka. Simptomiška, kad pagal šį rodiklį Lietuva 2005 m. užima paskutinę vietą tarp 25 ES šalių, ją pralenkia ir Malaizija, Meksika, Brazilija, Argentina, be to, per metus Lietuvos rodiklis pablogėjo (http://www.ebusinessforum.com/index.asp?layout=rich_story&doc_id=5768).
Galima nupirkti mokykloms kompiuterių ir šiuo požiūriu pagerinti rodiklius, tačiau lieka kompiuterių aptarnavimo, jų sujungimo į tinklus, kompiuterinių programų atnaujinimo, galų gale pačių kompiuterių panaudojimo pagal paskirtį problemos. Galima kaimuose įkurti interneto prieigos taškų, tačiau darbas nėra iki galo padarytas, jei kaimas nejaučia poreikio įžengti į informacinių technologijų ir telekomunikacijų amžių. Kas, jei ne Vyriausybė turi dirbti, kad toks poreikis atsirastų? O kas turi įkvėpti mokslo ir studijų reformą - ne tik mokslui ir tyrimams skirti daugiau lėšų, tačiau ir sukurti inovacijoms palankią aplinką, kad tos lėšos būtų panaudotos progresyviausioms proveržio kryptims? Kur tas energija kibirkščiuojantis žirgas, kuris Lietuvą išves į globalėjančio pasaulio lyderius, kaip tai daugelyje sričių pavyko padaryti vienai mūsų kaimynei?
Na, užtat bent jau Valdovų rūmus turėsim...
