antanas sniečkus

Lietuvai minint skausmingą Ribentropo−Molotovo suokalbio ir jo slaptųjų protokolų jubiliejų, „Balsas.lt savaitė“ domisi, kas būtų, jei ir vėl... Politinė išdavystė Prieš septynias dešimtis metų rugpjūčio 23-iąją nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas ir bolševikinės Sovietų Sąjungos diplomatijos galva Viačeslavas Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį ir ją papuošė slaptaisiais protokolais.  Juose  buvo numatyta, kas ką užgrobs.

„Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“ Iš Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Zacharovičiaus Šeino atsiminimų apie 16-osios divizijos kautynes su vokiečiais ties Aleksejevka 1943-iųjų vasarį.

Algirdas Mykolas Brazauskas su svita susiruošė medžioti. Susirinko visi - nepakeičiamas Bronius Bradauskas, buvęs Vyriausybės kancleris Antanas Zenonas Kaminskas, net Gedimino Kirkilo apgautas įpėdinis Zigmantas Balčytis. Dar verslininkų pulkelis. Šįkart - kelininkai. Ir pulkas bevardžių „vergų“ - du mėnesius algos negaunančių urėdijos darbininkų. Ir tąryt į mišką patarnauti medžiotojams jie ėjo už dyką. „O mums nusispjaut...“ „Mums čia pramoga.

Prieš 67 metus rugpjūčio 3 dieną Lietuva palaidojo paskutines nepriklausomybės viltis. Tokia  buvo mūsų baimės, išdavysčių ir net paprasčiausio kvailumo kaina. „Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės.

Du trečdaliai apklaustų didmiesčių gyventojų mano, kad pirmasis ir paskutinis tarpukario Lietuvos vadovas Antanas Smetona istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį. Tuo tarpu dabartinės Lietuvos buvusį prezidentą Algirdą Brazauską ir parlamento vadovą Vytautą Landsbergį idealizuoja mažiau nei pusė respondentų. Kaip rodo savaitraščio "Veidas" atlikta apklausa, 65 proc. apklaustųjų mano, kad A.Smetona šalies istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį, 8,2 proc. - neigiamą, 12,8 proc. - neutralų.

Nelaimingas Lietuvai buvo 1940 ir 1941 m. birželis. Visi skaudžiausi Lietuvai įvykiai įvyko šį mėnesi – nepriklausomybės netekimas, masinės deportacijos, išplėšusios iš Lietuvos apie 20 tūkstančių žmonių, ir nesėkmingas bandymas atkurti Lietuvos valstybingumą ir žydų genocido pradžia, į kurį buvo įtraukti ir kai kurie lietuviai. Ką patyrė to meto žmonės, kurių ramią kasdienybę staiga nutraukė Antrojo pasaulinio karo audros? Pabandykime pažvelgti į tuos įvykius jų akimis.

Balandžio 4 dieną sukanka 75 metai, kai gimė iškilus lietuvių politinis mąstytojas Aleksandras Štromas (1931-1999). Teisininko, kriminologo, politinio analitiko ir politinės kaitos teoretiko Aleksandro Štromo kūrybinis ir idėjinis palikimas šiandien išryškėja kaip iškilus Lietuvos, Baltijos regiono ir visos Rytų bei Vidurio Europos idėjų istorijos reiškinys.

Pilietinės visuomenės instituto dvejų metų sukakties proga jo direktorius Darius Kuolys praėjusią savaitę duodamas interviu Eltai teigė, kad dabartinis atotrūkis tarp valdžios struktūrų ir visuomenės primena 1941 metų išvakares, kai visuomenė neturėjo informacijos ir nesuvokė, kas vyksta valdžios viršūnėse, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai. D. Kuolys, suprantama, turi galvoje situaciją, atvedusią prie Lietuvos nepriklausomybės praradimo.

Vilniaus širdyje prie Arkikatedros bazilikos kyla Valdovų rūmai, perkami jiems paveikslai ir baldai. Su jų atsiradimo faktu teks susitaikyti ne tik jų šalininkams, bet ir tiems, kuriems tai atrodo neleistina fantazija istorijos tema. Galbūt iš tikrųjų dėl rūmų autentiškumo nesuks galvos paprastas turistas. Galbūt rūmuose vaikučiai iš niūrios, apmirusios provincijos gaus įsimintinas pamokas apie Lietuvos istorijos didybę.

Sąskaitų su istorija suvedinėjimas - vis dar yra svarbi Lietuvos visuomeninio gyvenimo dalis. Praeities iškėlimas lieka aštriu politinės kovos ginklu ir sunku numatyti, kada tas ginklas bus panaudotas, į ką bus nukreiptas, kam tokia kova bus naudinga. Naujausios kovos su praeitimi aukos - užsienio reikalų ministras ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius.

Kazį Borutą drąsiai galima vadinti lietuvių literatūros klasiku. Pasak literatūrologo Giedriaus Viliūno, K. Boruta gyveno ir kūrė XX a. I pusėje. Literatūros istorikams ir mokslininkams jis labiausiai žinomas kaip revoliucinis romantikas, poetas revoliucionierius, prie visų valdžių sėdėjęs kalėjime. Na, o paprastiems skaitytojams jis labiausiai žinomas kaip folklorinės prozos kūrėjas ir nepaprastai savito, gražaus, tiesiog puikaus romano “Baltaragio malūnas” autorius.

Po Antrojo pasaulinio karo, SSRS gavus administruoti Rytų Prūsiją, grupė žymių Lietuvos komunistų pateikė planą steigti šioje teritorijoje žydų autonominę sritį, kadangi Tolimuosiuos Rytuose įsteigta Birobidžano autonominė žydų sritis nebuvo populiari tarp SSRS žydų, teigia žinomas Izraelio istorikas, Kaune gimęs ir augęs Jeruzalės Hebrajų universiteto prof. Dovas Levinas. Tai jis skelbia žurnalo “Jews in Russia and Eastern Europe” vasaros numeryje (2003, Nr.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Rolando Pakso nuopuolis iškėlė į viešumą ne tik akį rėžiančius nešvarius mūsų politikos gyvenimo faktus, bet ir seniai neatsakytus klausimus apie tautą ir valstybę. Kas gi yra ta mūsų Tėvynė? Kodėl lietuviai jai abejingi? Kodėl nesame vieningi? Nepaisant politinių nuomonių įvairovės, visuomenininkams ir politikams Lietuva iš esmės yra viena ir nedaloma - kaip ostija per Mišias.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie globalizacijos keliamą pavojų mūsų tapatybei. Valstybiniuose mokslo, švietimo, kultūros politikos dokumentuose pabrėžiamas uždavinys - tautos tapatybę saugoti, ginti. Bet kas yra toji lietuviškoji tapatybė? Gal galėtume klausti dar radikaliau: ar turime ką saugoti, ar turime ką prarasti? Su kuo mes, dabarties lietuviai, tapatinamės ar norime tapatintis? Tokie klausimai aistringai svarstyti XX amžiaus pirmojoje pusėje.

Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis buvo Maskvos direktyvų vykdytojai - tokią nuostatą savo pranešimuose išdėstė istorikai Juozas Starkauskas ir Arvydas Anušauskas. Pranešimus jie skaitė seminare-diskusijoje "Tarybų Lietuvos tandemas - A. Sniečkus ir J. Paleckis. Mitai ir istorija", vykusioje penktadienį Vilniaus universiteto Senato salėje.