Lietuvai minint skausmingą Ribentropo−Molotovo suokalbio ir jo slaptųjų protokolų jubiliejų, „Balsas.lt savaitė“ domisi, kas būtų, jei ir vėl...
Politinė išdavystė
Prieš septynias dešimtis metų rugpjūčio 23-iąją nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas ir bolševikinės Sovietų Sąjungos diplomatijos galva Viačeslavas Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį ir ją papuošė slaptaisiais protokolais. Juose buvo numatyta, kas ką užgrobs.
Sovietų ir nacių suokalbio pasekmė – 1940 metų birželio 14-osios ultimatumas, kai sovietai iš Lietuvos pareikalavo įsileisti jau neribotą karinį kontingentą, išduoti svetimai šaliai Valstybės saugumo departamento vadovą bei vidaus reikalų ministrą, pakeisti Vyriausybę. Po šio reikalavimo Lietuvos karinės ir politinės vadovybės dalis išsibėgiojo.
Šalia atvirai okupantams dirbusių prisidėjusių komunistų partijos aktyvistų, tokių, kaip Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus, „Stalino saulės“ parvežti važiavusių intelektualų, kaip Vincas Krėvė-Mickevičius, Salomėja Nėris, Petras Cvirka ir kt., ne pačiu garbingiausiu būdu elgėsi ir tie, kas buvo prisiekę ginti valstybę ir tam ilgus metus ruošiami.
Praėjusios kadencijos Seime tuometinis Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tvirtino, jog Lietuva nuo Rusijos gintųsi geriau, nei Gruzija. Prezidentas valdas Adamkus, kuris buvo ir vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas, tą pačią dieną užsienio žurnalistams sakė, kad Lietuvą „bepročiai Rusijoje“ sugalvoję užimtų per keletą minučių. „Balsas.lt Savaitė“ pasidomėjo politikų, atsakingų už šalies gynybą nuotaikomis.
Situacija jau kitokia
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas istorikas Arvydas Anušauskas teigė, kad istorija nesikartoja ir tarptautinė padėtis dabar yra visiškai kitokia. „Tuo metu, prieš septyniasdešimt metų, subyrėjo egzistavusi tarptautinė saugumo užtikrinimo sistema. Lietuva anuomet taip pat padarė savo sprendimą. Ji paskelbė, kad laikysis pasyvaus neutraliteto. Jokiuose kolektyvinės gynybos projektuose valstybė nedalyvavo“, – pabrėžė jis.
Pasak A. Anušausko, pagrindinis skirtumas šiandien ir yra tas, kad Lietuva dabar yra NATO organizacijos narė ir jos saugumą užtikrina visų aljanso šalių įsiapreigojimas ginti vieną kitą agresijos atveju.
A.Anušauskas pabrėžė, jog po to, kai kiberatakos užklupo Estiją, daugelis NATO šalių pavyzdį nurodo, kaip chrestomatinį. „Prancūzijoje šiais klausimais turbūt pažengta toliau, negu pas mus, bet procesai vyksta ir grėsmė yra suvokta,“ – tvirtino pirmininkas.
Nereikia prarasti budrumo
Nors taprtautinis kontekstas šiandien kitoks, A. Anušauskas svarstė, kad reikia būti pasiruošusiems įvairioms grėsmėms. „Tai gali būti ir girto generolo pasivažinėjimas su tankų pulku, tačiau net tam turime būti pasiruošę“, – šmaikštavo NSGK vadovas.
Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas tikino, kad šiandien Lietuva agresoriui tikrai pasiprešintų. Jis juokavo, kad agresijos atveju gal ir labai norėtų, bet negalėtų sekti į užsienį, 1940-aisiais sprukusio krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio pėdomis, nes tai draudžia Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas.
„Gal apie šį įstatymą ne visi žino, bet jis, ačiū Dievui, yra ir viską apibrėžia labai aiškiai. Jei bet kurio rango vadovas mėgintų uždrausti priešintis agresoriui ginklu, šis įsakymas būtų laikomas teisiškai niekiniu ir neturėtų būti vykdomas“, – aiškino viceministras.
Kalbėdamas apie 1940-ųjų situaciją, kai krašto apsaugos ministras, bėgdamas iš Lietuvos, skubėjo skambinti dalinių vadams ir įsakinėjo neorganizuoti pasipriešinimo bei nevykdyti numatytų direktyvų, V. Umbrasas pabrėžė, kad pagal šių dienų teisinę situaciją, ministras galėtų neskambinti – niekas tokių jo reikalavimų neturėtų paisyti.
Minėtas įstatymas (6 str.) teigia: Agresijos atveju Lietuvos Respublika privalo būti ginama ginklu. Pagal Konstituciją ir įstatymus valstybės institucijos, ginkluotosios pajėgos bei kiekvienas pilietis privalo ginti Lietuvos nepriklausomybę, jos teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.... Niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui okupantui... Lietuva ginasi ir priešinasi agresijai, nelaukdama, kol bus suteikta tarptautinė pagalba.
Civiliai saugūs teoriškai
Per karinius konfliktus dažnai nukenčia civiliai, o Lietuvoje, kaip pripažino NSGK vadovas A. Anušauskas, iš esmės sunaikinta slėptuvių sistema. „Atkūrus nepriklausomybę ir dalijant turtą, slėptuvės buvo perduotos savivaldybių žinion ir jas imta parceliuoti. Laikraščiai buvo perpildyti skelbimų, kad slėptuvės išnuomojamos, parduodamos ir panašiai“, – apmaudavo pirmininkas.
Paklaustas, ar žino, kas turi raktą nuo slėptuvės, kurioje jam tektų gelbėtis, A. Anušauskas pripažino, kad vargu ar galėtų tokia vieta pasinaudoti. „Sakė, kad raktas pas seniūną, o kur reikėtų tą seniūną surasti, kas ten žino?“ – gūžtelėjo pečiais politikas.
Be to, kaip pabrėžė NSGK vadovas, šalyje egzistuoja planai ir tam atvejui, jei įvyktų avarijos kokiose nors cheminėse gamyklose, nes tuomet gali prireikti evakuoti nemažai gyventojų ir operatyviai valdyti kilusią krizę.
Bijoti reikia ne tik tankų
Abu savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ pašnekovai tvirtino, kad šiandien realu tikėtis visai kitokio pobūdžio grėsmių. Pasak jų, NATO partneriai chrestomatiniu laiko Estijos pavyzdį, kuomet prieš šią valstybę Rusija vykdė kibernetines atakas.
Pasak V. Umbraso, Estijos pamokas studijuojantis vienas Lietuvos specialistas dėl lėšų stokos dirba Vilniuje ir tik kartais nuvažiuoja į šią šalį.
A.Anušauskas pripažino, kad elektroninio saugumo srityje trūksta teisinio aiškumo. „Jei yra grėsmė, kažkas turėtų būti atsakingas už saugumą šioje srityje. Kas atsako pas mus? Gal Ryšių reguliavimo tarnyba?“ – svarstė NSGK vadovas.
Kaip vieną iš problemų, smaugiančių Lietuvos gynybinius pajėgumus, pašnekovai nurodė lėšų stygių. Pasak V. Umbraso, ankstesnė Vyriausybė taip „racionaliai“ naudojo lėšas pirkdama nelabai būtinus laivus, kad kariuomenėje jau dabar trūksta eilinių, kuriems verbuoti neužtenka pinigų, o lėšas krašto apsaugai kitąmet numatoma dar mažinti. Čia verta priminti, kad Antano Smetonos valdžia lėšų krašto apsaugai netaupė, rezervo kariuomenei netrūko, bet pasipriešinti agresoriui tiesiog nebuvo ūpo.
NATO neabejojama
Nei viceministras, nei NSGK vadovas nesiėmė komentuoti ir nesureikšmino neseniai nuskambėjusių prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžių, kuomet ji pareiškė, jog Lietuvos gynimo planą NATO turės po poros metų.
A. Anušauskas sakė, jog svarbu tai, kad tokie planai išvis kuriami ir niekas neabejoja aljanso narių įsipareigojimais ginti savo šalis, nes to reikalauja 5-asis sutarties straipsnis.
Čia verta priminti, kad žymus JAV politologas Zbygniewas Brzezinskis, dar prieš priimant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes į NATO, į oponentų abejones – ar Baltijos šalys apginamos – atkirto, kad svarbiausia pasiryžimas ginti. Jis tuomet priminė, kad Šaltojo karo metais teoriškai neapginamas buvo ir Vakarų Berlynas, bet rusai jo nepuolė, nes neabejojo, kad jis vis tiek būtų ginamas, su visais iš to plaukiančiais padariniais.
TIK FAKTAI
*1940-ųjų birželį prezidentas A. Smetona paspruko į Vokietiją, brisdamas per pasienio upeliuką.
*Krašto apsaugos ministras K. Musteikis pergudravo nenorinčius jo praleisti šaulius – pabėgo per pasienio užkardą Kybartuose ir tuo gyrėsi savo memuaruose.
*Vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas vėliau asmeniškai dalyvavo savo kariuomenės likvidavimo komisijoje.
