Po Antrojo pasaulinio karo, SSRS gavus administruoti Rytų Prūsiją, grupė žymių Lietuvos komunistų pateikė planą steigti šioje teritorijoje žydų autonominę sritį, kadangi Tolimuosiuos Rytuose įsteigta Birobidžano autonominė žydų sritis nebuvo populiari tarp SSRS žydų, teigia žinomas Izraelio istorikas, Kaune gimęs ir augęs Jeruzalės Hebrajų universiteto prof. Dovas Levinas.
Tai jis skelbia žurnalo “Jews in Russia and Eastern Europe” vasaros numeryje (2003, Nr. 1(50), p. 227-228).
Dar prieš 1946 m. balandžio 7 d., kai sovietai aneksavo 15 100 kv. km buvusią Vokietijos teritoriją Rytų Prūsijoje, dabartinę Kaliningrado sritį su Karaliaučiaus miestu, tuščias ir be vokiečių gyventojų, žuvusių per karo veiksmus, deportuotų ar pabėgusių į Vokietiją, regionas, užuot tapęs RTFSR dalimi, susilaukė kitos alternatyvos - tapti Lietuvos SSR dalimi. Tarp aktyvių tos idėjos rėmėjų buvo ir žymūs LKP veikėjai, tokie kaip Kazys Preikšas.
Lietuvių komunistai aiškino, kad šis regionas buvo senovės lietuvių aisčių gyvenama teritorija šimtus metų. Partijoje vyko neformalios diskusijos tuo klausimų, rašo D. Levinas, ir tarp kitų partijos narių didelį susidomėjimą tuo klausimu parodė keli LKP veteranai žydai: Chaimas Kaplanas, Berelis Frydmanas-Latvis ir kažkoks Rabinovičius. Jiems buvo nesvarbūs Lietuvos istorijos, etnografijos, tautinio prestižo klausimai - jie rūpinosi išlikusių gyvų po holokausto žydų likimu, nes jie sunkiai kūrėsi senosiose gyvenamosiose vietose, ypač tose srityse, kurias per karą buvo okupavusi nacių Vokietija.
Kadangi toli SSRS rytuose esanti Birobidžano sritis SSRS žydų netraukė, Lietuvos komunistai sugalvojo įsteigti alternatyvą Izraeliui - įkurti dar vieną žydų autonominį rajoną būtent dabartinės Kaliningrado srities vietoje.
Kaplanas, Frydmanas ir Rabinovičius pasiuntė tokį siūlymą kaip memorandumą LKP CK ir centrinei valdžiai į Maskvą. Pirmas Maskvos atsakymas į memorandumą buvo įsakymas nedelsiant ištirti, kas stovi už pasiūlymo autorių “komunistų autonomistų”, žinoma, jau vadinant trijulę “nacionalistais” su visais neigiamais to įvardijimo padariniais. Antanas Sniečkus, tuometinis LKP vadovas, iš pokalbio su Stalinu suprato, kad Stalinas aiškiai mato Rytų Prūsiją Rusijos dalimi.
Prieš idėją sukurti autonomiją žydams akciją pasisakė Michailas Suslovas, Maskvos atsiųstas sovietinti Lietuvą žmogus, faktiškai kontroliavęs visą LKP ir jos vadovybės veiklą. Suslovui pravedus tyrimą apie tris pasiūlymo autorius, jie buvo apkaltinti “nukrypimu nuo politinės linijos”. Suslovas rekomendavo, kad Kaplanas ir Frydmanas būtų išmesti iš partijos, o Rabinovičius būtų areštuotas už grupės partijos viduje sudarymą. Tačiau tuomet Rabinovičiui padėjo kitas Lietuvos žydas, irgi prieškario komunistas, NKVD tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozovskis. Tačiau vidaus partinėse kovose greitai nušalinus A. Sniečkui artimus žmones, taip pat ir Rozovskį, jo stalčiuje buvo rasta medžiaga apie tris memorandumo autorius. Frydmanas tada gavo 10 metų kalėjimo, bet po Stalino mirties buvo išlaisvintas.
“Tokia buvo Birobidžano Lietuvos pašonėje pabaiga”, rašo prof. D. Levinas, prašydamas atsiliepti visus, kas žino daugiau apie šią įdomią istoriją.
Alfonsas Eidintas, ambasadoriusTel Avivas
