Algirdas Mykolas Brazauskas su svita susiruošė medžioti. Susirinko visi - nepakeičiamas Bronius Bradauskas, buvęs Vyriausybės kancleris Antanas Zenonas Kaminskas, net Gedimino Kirkilo apgautas įpėdinis Zigmantas Balčytis. Dar verslininkų pulkelis. Šįkart - kelininkai.
Ir pulkas bevardžių „vergų“ - du mėnesius algos negaunančių urėdijos darbininkų. Ir tąryt į mišką patarnauti medžiotojams jie ėjo už dyką.
„O mums nusispjaut...“
„Mums čia pramoga... Kiti važiuoja į mišką specialiai, o mums tokia proga...“ - iš padilbų žvelgia raudonom kepurėm (kad nenušautų) padabinti varovai. Tačiau paklausti, ar gauna algas, nemeluoja. Ilgokai, kai kas net nuo lapkričio, negavo, o prieš šią medžioklę šiek tiek pamėtėjo. Gal kad guvesni būtų?
LNK „Paskutinės instancijos“ komanda šeštadieniui neišaušus atlėkė į girią būtent dėl jų. Dėl tų, kurių vardai ir pavardės į medžioklės lapus nebus įrašyti. Dėl varovų, kurie už tokias pramogas tegali tikėtis neoficialaus medžiotojų dėkingumo (50 litų „dūšiai“), tačiau atsisakyti savanoriškos prievolės patarnauti prezidentinei medžioklei negali.
Dar mes čia dėl žmogaus, kuris nuo savanoriškai privalomos iškylos į mišką jau atleistas. Dėl Jono Matuko, Krikštėnų girininkijos eigulio. Žmogų atleido iš darbo, kai jis po vienos tokios medžioklės susižalojo, pateko į ligoninę, tačiau, kaip pats teigė, atsisakė vykdyti viršininko paliepimą sunaikinti nedarbingumo pažymėjimą. Kadangi medžioklėn susirinko vien socialdemokratai ir jų bendraminčiai, tad ši kompanija - pati tinkamiausia paklausti, ką jie mano apie tokius darbo žmonių teisių pažeidimus.
„Mums išeiginė, visiems, ir prezidentui, ir vairuotojui išeiginė diena. Mes medžiojam, ilsimės, ko prie mūsų lįsti?“ - žvaliai atkerta Algimantas Vilūnas, Vilniaus kelius prižiūrinčios įmonės „Grinda“ direktorius.
Žurnalistei paaiškinus, kad tie, kurie patarnauja medžiotojams, jau kuris laikas negauna gana menko (apie 1500 litų) atlyginimo, ponas patikslina poziciją: „Mums visiškai nusispjaut, kas dirba, (kas) moka už tai pinigus, ar pagavot mintį? (...) Mums čia yra poilsis, pramoga, mūsų hobis.“
Mėginame pasilabinti su politiku, kurio socialdemokratinės pažiūros turėtų veikti be išeiginių. Štai jis - B.Bradauskas - sėda į visureigį tamsintais langais greta vairuotojo, o ant užpakalinės sėdynės, kaip spėjame pastebėti, įsitaiso pats A.M.Brazauskas. „Ar galėtume prezidentą pakalbinti, mums rūpi tie žmonės, kurie čia dirba varovais?“ - pasiteiraujame. B.Bradauskas tik numykia, kad urėdija galės sumokėti darbuotojams, kai jie atsiskaitys už medžioklę. Tada pasisuka į vairuotoją, sukomanduoja paleisti variklį ir pakelia lango stiklą.
Mūsų skaičiavimais, 10 tūkst. litų (tiek kainavo ši medžioklė) tikrai neužteks tokiam būriui vyrų sumokėti atlyginimus - nebent išmaldą. Mėginame pasiekti Z.Balčytį, tačiau kelią pastoja ypatingas žmogus - Gediminas Tursa, sovietinio Gamtos apsaugos komiteto darbuotojas. „Toliau negalima, toliau neikite“, - G.Tursa kūnu stumia filmavimo grupę lauk iš miško.
„Tursa, pats Tursa...“ - stebisi medžiotojų kompanijos sąrašu dr.Rimvydas Valiulis, Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininkas. Ką reiškia „pats“? „Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnas, kuris buvo vadinamas Brazausko jėgeriu“, - patikslina pašnekovas.
Kai miške, medžiotojams girdint, žurnalistė R.Kalinauskaitė ėmė balsu gailėti žvėrių, kurie čia netrukus bus pakloti net negavę šanso pabėgti nuo kulkos (medžioklė - su varovais, būrys vyrų apsups miškelį iš visų pusių), būtent G.Tursa paaiškino, kad taip medžiojo dar Lietuvos kunigaikščiai.
Klubas - elitinis, papročiai - sovietiniai
Medžioklės žinovas, teisininkas, buvęs Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojas, antrosios kadencijos Seimo kontrolierius Kęstutis Milkeraitis patvirtina: šioje elitinėje medžioklėje papročiai iš tiesų viduramžiški. Toks medžiojimo būdas - Europoje jau atgyvena, nes panikos apimti, strimgalviais bėgantys žvėrys sunkiai identifikuojami. Kuilį galima supainioti su patele, kurios medžioti nevalia, o ragus numetusį elnią - su jo pačia. Todėl per tokias medžiokles sunkiai įgyvendinamas pagrindinis medžiotojų uždavinys - žvėrių bandos gerinimas, selekcija.
Kur tau - selekcija. Ne selekcija, o trofėjų medžioklė. Jais, tais trofėjais - šernų galvomis, meškų iškamšomis ir ragais, buvo nukabinėta visa A.Brazausko laikų prezidentūra. Kai rinkimus pirmą kartą laimėjo Valdas Adamkus, jo patarėjas Darius Kuolys liepė visas iškamšas ir ragus nuo sienų nurinkti, nes toks dekoras šiurpino užsienio diplomatus. Tada kolekcija, geriausia jos dalis, buvo perkelta pas ponią Kristiną Brazauskienę, į „Draugystės“ viešbutį. Iš ten tikriausiai keliaus į Valdovų rūmus...
Žurnalistės rypavimų nepaisoma, medžioklė tęsiama. Mūsų galva, prezidentas, vežamas tiesiai į šūvio vietą. Kai vėliau paprašome tai patvirtinti Ukmergės miškų urėdą Kazį Grybauską, šis ima pasakoti, koks A.Brazauskas - puikus medžiotojas ir kad jis, urėdas, tikrai neprisimenąs, jog prezidentas būtų prašęs „išrinktinio numerio“. Kokio kokio? „Na... tai, sakykim, kad ten būna, kai prašo, kad dėl sveikatos būklės reikėtų kur tai kažkam... kad žmogui reikėtų mažiau fizinių pastangų... kad, sakykim, tokia vieta, kur automobilis sustoja ir paeit reikia netoli“, - painiai dėsto elitinės medžioklės privilegijas K.Grybauskas.
K.Milkeraitis tvirtina, jog ne tik pataikavimas vyresnybei ir barbariškas medžioklės būdas sieja mūsų stebėtą medžioklę su viduramžiais, o tiksliau - su sovietmečiu. Juk čia, šiuose plotuose, išskirtine teise naudojosi ir A.Brazausko, ir didžiosios dalies jo svitos idėjinis pirmtakas Antanas Sniečkus. Po jo tuos plotus perėmė kiti sovietinės komunistų partijos lyderiai, kol galop čia įsitvirtino elitinis ir legendinis „Tauro“ klubas. Tas pats, kurį medžiojantį ir užklupo „Paskutinė instancija“.
Kodėl legendinis? „Visi žinom „Tauro“ klubo skandalus. Maišiagalos medžioklės plotuose Baltijos jūros šelfo dalis buvo atiduota Latvijai, o mūsų užsienio ministrui su lapine kepure (turimas galvoje P.Gylys - aut.) teko tas problemas spręsti“, - paaiškina mums R.Valiulis.
Anot K.Milkeraičio, atkūrus nepriklausomybę, sovietinė nomenklatūra tvirtai įsikabino į šią savo išskirtinę privilegiją. Ir jai sekėsi. Iš pradžių klubui buvo nustatyta keistoka miško nuomos kaina - mažiau nei litas už hektarą. O kai prasidėjo turto grąžinimas, pasak R.Valiulio, medžiotojas B.Bradauskas pasirūpino tokiu įstatymu, kuris praktiškai atėmė iš miškų savininkų teisę disponuoti savo turtu, jei ten medžioja koks nors būrelis. R.Valiulis šias įstatymo pataisas vadina korupcinėmis.
K.Milkeraičiui labiau rūpi B.Bradausko medžiotojiški įpročiai. Jis kalbėjo, esą tada dar būsimasis, o dabar, laimė, jau buvęs Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas sovietmečiu buvo įsisukęs į naktines medžiokles. „Gaudydami trofėjus su tokiu garsiu Vilniaus rajono KGB įgaliotiniu Šimkumi jie baladodavosi naktimis ir aš gaudavau iš žmonių pranešimų, kad grioviuose guli negyvi elniai“, - pasakojo K.Milkeraitis apie savo, kaip gamtosaugos pareigūno, patirtį. Jis dar sakė užsiminęs tam Šimkui, jog taip medžioti nedera, tačiau B.Bradausko ginklo brolis atšovęs: „O tavo kabinete Leninas nekaba.“
Kad ir kaip ten buvo, privilegijuotos medžioklės kvapo jau pauostė ir vienas iš trijų valstybės vadovų. Arūnas Valinskas buvo pakviestas į elitinę pramogą. Kol kas - varovu.
Ligotas, nes neklusnus
A.Valinsko neakivaizdinis kolega J.Matukas ilgus metus patarnaudavo per elitines medžiokles, kol vieną dieną... Bet tegul pats papasakoja.
„Pasibaigus medžioklei ėjau pakuoti mėsos ir paslydau. Buvo gruodžio 29-oji, plikledis. Susitrenkiau pakaušį ir dešinį šoną. Mėnesį turėjau nedarbingumo pažymėjimą“, - taip banaliai prasidėjo istorija, kurią dabar nagrinėja Lietuvos teismai.
Kodėl prireikė teismo? J.Matukas sako, kad elitinių medžioklių patronas urėdas K.Grybauskas jam liepęs sunaikinti nedarbingumo pažymėjimą. „Aš atsisakiau“, - sako Jonas. Jis mano, jog dėl to po kelių mėnesių buvo atleistas iš darbo, neva - dėl prastos sveikatos.
Urėdas K.Grybauskas neigia liepęs pavaldiniui naikinti nedarbingumo dokumentą ir taip pagerinti jo įstaigos nelaimingų atsitikimų darbe statistiką. „Dabar jis gyvena iš 400 litų per mėnesį invalidumo pašalpos!“ - mėgina belstis į sąžinę žurnalistė Rasa. „Bet ką tik pasakėt, kad kiti gyvena visiškai negaudami pinigų“, - atsikerta urėdas.
J. Matukas aiškina, jog viršininkas surengė nelaimingo atsitikimo ekspertizę po mėnesio, kai visi ledai jau buvo ištirpę. Tąkart nuspręsta, kad darbe Jonas negalėjo patirti traumos. Sunkiai tramdydamas graudulį dėl patirtos neteisybės J.Matukas sako: „Eisiu iki galo!“
Jis dar užsiminė girdėjęs, kad „Paskutinės instancijos“ stebėtos medžioklės dalyviai niekaip neatsidėkojo varovams, nors galioja paprotys - paskatinti juos bent keliomis dešimtimis litų. „Vakar čia man viena moteriškė pasakė, kad jie važiavo lupti šernų, bet nei už tai, nei už varovų darbą žmonėms nebuvo sumokėta“, - pasakojo Jonas, ką girdėjo apie prezidentinės medžioklės finalą.