Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Rolando Pakso nuopuolis iškėlė į viešumą ne tik akį rėžiančius nešvarius mūsų politikos gyvenimo faktus, bet ir seniai neatsakytus klausimus apie tautą ir valstybę. Kas gi yra ta mūsų Tėvynė? Kodėl lietuviai jai abejingi? Kodėl nesame vieningi?
Nepaisant politinių nuomonių įvairovės, visuomenininkams ir politikams Lietuva iš esmės yra viena ir nedaloma - kaip ostija per Mišias. Nors viešuose pareiškimuose apstu metaforomis virtusių pasakymų, tokių kaip “dvi Lietuvos”, “skaldoma tauta”, tačiau tai juk tik atspindi siekį vienaip ar kitaip suburti mus į vieną visumą. Štai “Durnių laivo” autorius, ankstyvojo Sąjūdžio nostalgijos apimtas, Lietuvos laivelį sakosi plukdytų Vieningąja Tautine Srove. Jo mirtinu priešu tapęs buvęs “Tautos tiatia” ragina susivokti ir tapti tikrais lietuviais (mat jei esi nesusivokęs tautietis, - tautai nepriklausai), o kandidatas į nušalintus prezidentus skatina gyventojus susitelkti aplink jo asmenį. Netgi liberalių pažiūrų mąstytojai sielvartauja dėl susiskaldymo visuomenėje, netiesiogiai pritardami anųjų minčiai, kad Lietuva turėtų būti suvienyta, tik kitu pagrindu. Senam komunistui tauta - tai valstiečių, darbininkų ir kareivių revoliucinės tarybos; tautinių idealų puoselėtojui tauta - tai organinė šeimų, sodžių, švietėjų visuma, kuria vienija kalba ir tradicijos; žmogui be įsitikinimų, populistui tauta - tai puodas, su kuriuo galima pilstyti iš tuščio į kiaurą.
Kodėl norime būti vieninga tauta, bet ja nesame? Ar kada nors ja buvome? Suvienyti mus ne kartą bandė netikri pranašai. Tarpukario Lietuvoje tautos garantu skelbėsi “Tautos vadas” Antanas Smetona, pokario metais jo vietą užėmė “Šeimininkas” Antanas Sniečkus. Ar jų valdymo metais dauguma buvo susipratusi: ar suvokė, kad Tėvynė yra daugiau nei trispalvė bei lietuviškas elementorius? Visuomenės pulsą nesunkiai galima patikrinti pasitelkę statistiką. Atrinkite, pavyzdžiui, dešimtį tautiškų vardų su istorine ir patriotine potekste, kaip antai: Vytautas, Algirdas, Birutė, ir nubrėžkite jų populiarumo kreivę. Tėvų suteikti tautiški vardai naujagimiams - lyg lakmuso popierėlis - parodys, kaip keitėsi tautinis susipratimas. Panašūs tyrimai Norvegijoje atskleidė faktą, kad tauta susiformuoja per dvi kartas - tautiški vardai išlaiko savo populiarumą 40-50 metų. Po to tautinė tapatybė yra palaikoma per švietimo sistemą ir valstybines šventes - vardams ar kitiems tautybės atributams jau nebeteikiama tiek daug reikšmės. Kai tautos idėja įsisąmoninama, papildomų pastangų dėti nebereikia - norvegai išlieka norvegais, lietuviai lietuviais, nesvarbu, ar jie rengiasi etnografiniais drabužiais, pina vainikus, mokosi atmintinai tautinių giesmių ar susikabinę drauge eina mitinguoti.
Lietuviškų tautiškų vardų populiarumo kreivė - šokiruojanti. Norvegijoje tautos susivokimas vyko tarpukario metais, demokratijos sąlygomis, o Lietuvos tauta galutinai susiformavo giliu sovietmečiu, 1950-1960 metais, kai partija buvo viena ir nedaloma. Nepasikliaudamas vien statistika nusprendžiau prakalbinti anos epochos liudininką, tylų patriotą istoriką Rimantą Jasą. Prieš keletą metų, jam dar gyvam esant, paprašiau jį pakomentuoti vardų tyrimo rezultatus. Jis nebuvo nustebęs - patvirtino pagrindinę išvadą, kad lietuvių tauta susiformavo nelaisvės sąlygomis, o ne tarpukario metais, kaip įsivaizduojama. Prasidėjus Sąjūdžiui, tauta jau buvo seniai susiformavusi - ji buvo sovietinė iki kaulų smegenų. Tai nebuvo lygiųjų visuomenė (nors tai buvo viešai deklaruojama) - tai buvo tauta, susluoksniuota pagal priklausomybę partijai ir ištikimybę gamybiniam bei pramoniniam elitui. Atgavusi nepriklausomybę Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba virto Atkuriamuoju Seimu, LTSR struktūros transformavosi į Lietuvos Respublikos valstybines žinybas, tad valstybe tapome ne iš naujo.
Tautinė retorika, bandymas paslėpti sovietinę praeitį, iškirpti ją iš mūsų sąmonės, užtemdė daugelio akis. Su viltimi žiūrėjome į ateitį, norėdami pamiršti netolimą praeitį, kai gyvavome kaip sovietinė tauta be valstybės. Kodėl nesame vieninga tauta? Todėl, kad tokia niekada nebuvome. Kodėl ja norime būti? Todėl, kad mūsų tautos tapatybę formavo Antanas Smetona ir Antanas Sniečkus - du skirtingo plauko autokratai, kuriems ta tariama, deklaruojama tautos ir valstybės, vėliau partijos, vienybė buvo vienintelis būdas išsilaikyti valdžioje.
Tauta - ne pati tinkamiausia kategorija politikoje: ja lengva manipuliuoti, jos vardu “savi” atskiriami nuo “kitų”. Kalbėkime apie Tėvynę, kuri (priešingai nei tauta) yra viena ir nedaloma, nes tai ne geografinis vienetas, bet moralinė vertybė. Būdami patriotais, Tėvynės mylėtojais, pasakome sau ir kitiems - turime stuburą ir nesame menkystos. Nors Tėvynės meilė nėra altruizmas - tai meilė ir sau, ir kitiems, tačiau kai jos nėra - nėra mūsų.
