Pilietinės visuomenės instituto dvejų metų sukakties proga jo direktorius Darius Kuolys praėjusią savaitę duodamas interviu Eltai teigė, kad dabartinis atotrūkis tarp valdžios struktūrų ir visuomenės primena 1941 metų išvakares, kai visuomenė neturėjo informacijos ir nesuvokė, kas vyksta valdžios viršūnėse, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai.
D. Kuolys, suprantama, turi galvoje situaciją, atvedusią prie Lietuvos nepriklausomybės praradimo. Vis dėlto, pasakyta pernelyg švelniai – nesuvokti, kas dedasi, yra viena, o būti atskirtam nuo informacinių srautų – tai neturėti galimybių reaguoti į aplinkos pokyčius. Kitaip tariant, pasimetusi (pamesta) visuomenė tiesiog negali adekvačiai reaguoti, nes nebežino, nei į ką, nei kaip reaguoti. Maža, kad sovietinės armijos papildomų dalinių įvedimas po ultimatumo, t.y. faktinė okupacija, nesukėlė praktiškai jokio pasipriešinimo. Reikia pripažinti, kad daugybė Lietuvos gyventojų 1940 metų vasarą sutiko okupantus (klausimas, ar juos tokiais laikė besąlygiškai) gana palankiai.
Paralelių tarp 1940-ųjų ir 2005 metų galima rasti daugiau, net „Su-27“ avarija kelia vienokių ar kitokių aliuzijų į anuometines sovietinės Rusijos provokacijas. Paraleles palikim surikiuoti istorikams profesionalams. Atkreiptinas dėmesys į keletą momentų, didinančių valdžios bei visuomenės atskirtį ir situaciją darančių panašią į šiandieninę.
Socialinė diferenciacija ir anais laikais buvo didžiulė, darbininkų streikai ir valstiečių maištai priešpriešą dar labiau stiprino, tačiau vyriausybė nematė prielaidų jos mažinti. Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustinas Povilaitis raporte vidaus reikalų ministrui dėl darbininkų padėties Kauno fabrikuose 1939 metais darė išvadą: „Streikų likvidavimas tik policinėmis priemonėmis, nė kiek neatsižvelgiant į darbininkų ekonominę būklę ir darbo sąlygas, nepajėgs ir ateityje užkirsti kelio streikams". Taigi situacija vyriausybei šioje srityje buvo gerai žinoma.
Valstybinis biurokratinis aparatas puikiai bendradarbiavo su stambiuoju kapitalu, klestėjo korupcija ir protekcionizmas. Visuomenė tai vertino kaip valdžios savivaliavimą (kaip tik iš anų laikų ir yra atėjęs posakis „Lietuva – švogerių kraštas“).
Atsižvelgiant į 1940 metų Lietuvos valdymo diktatorišką prigimtį visiškai suprantama, kad valdžios struktūros visuomenės nuomonę visiškai ignoravo.
Be abejo, profesionalus istorikas tokią schemą galėtų papildyti ir nuspalvinti papildomais faktais, tačiau ir tokių fragmentų tikriausiai pakanka, kad suvoktume visuotinį nusivylimą tegul ir ganėtinai švelniu smetoniniu režimu.
Atkreiptinas dėmesys ir į veržlią kultūrinę sovietų Rusijos ekspansiją. Teko girdėti liudininko pasakojimą apie didžiulę filmo „Volga, Volga“ sėkmę Kaune. Tas muzikinis filmas ir dabar atrodo labai patrauklus, tačiau šiandien jau žinome, kaip jį vertinti. O štai nežinantis istorijos tą propagandinę pasaką galėtų priimti beveik už gryną pinigą. To meto žiūrovams ana „Volgos“ istorija buvo dabartis, liudijanti siektiną valstybės gerovę. Požiūrį į SSSR kaip liaudies rojų stiprino ir teigiami inteligentų vertinimai.
Likus daugiau nei metams iki prosovietinio Seimo rinkimų farso VSD biuletenyje Nr. 132 aprašoma VDU I rūmų didžiojoje salėje vykusi studentų surengta kolektyvinė paskaita „Šių dienų SSSR“. Jos klausėsi ne taip jau mažai – apie 400 žmonių. Įdomiausia, kad ne bet kas, o prokuroro padėjėjas Pakarklis (vėliau toks Povilas Pakarklis Justo Paleckio vyriausybėje buvo paskirtas teisingumo ministru) pasakojo savo įspūdžius lankant muziejus, kultūros ir pionierių namus, įmones ir fabrikus. Jis džiaugėsi SSSR kultūra, pramone, kolchozais, pastebėjęs puikiausią tvarką ir to krašto žmonių darbštumą. Rašytojas Petras Cvirka dar pridūręs, kad sovietų Rusijos kolchozuose darbininkai gauna labai gerą maistą. Bent jau P. Cvirka ir kitais naiviais Lietuvos inteligentais nederėtų stebėtis – Vakarų Europoje susižavėjusių komunistiniais idealais buvo daugybė.
Visa tai buvo žinoma saugumui, raportai patekdavo ant Vyriausybės narių stalų, tačiau taisyti situaciją policinėmis priemonėmis nesukeliant konfrontacijos buvo neįmanoma, o kelti nuoseklų antipropagandinį vajų, matyt, buvo jau per vėlu.
Štai tokie veiksniai Lietuvos visuomenę darė abejingą šalies likimui ir atvedė valstybę į katastrofą. Aiškinimai, kad Lietuvos kariuomenė neiššovė nė vieno šūvio dėl to, kad buvo labai disciplinuota ir vykdė kariuomenės vado įsakymą draugiškai pasitikti okupacinę kariuomenę, vargu ar patikimesni už hipotezę, kad smetoninis režimas visuomenei buvo įsiėdęs tiek, jog visuotinai buvo tikimasi: blogiau tikrai nebus, net prie sovietų. Tuose reikaluose skirti daug nuopelnų to meto Rytų kaimyno finansuojamai Lietuvos komunistų partijai tikrai nederėtų. Vieni šaltiniai teigia, kad LKP(b) 1940 metais teturėjo apie 700 narių. Kiti, kad tų pačių metų viduryje – 2200 narių ir kandidatų, o 1941 metų vasarį Antanas Sniečkus, sakydamas kalbą penktame partijos suvažiavime, paminėjo tris tūkstančius. Turint galvoje, kad tikrai aktyvių partiečių buvo ne daugiau kaip trečdalis, o kandidatų skaičius tikrai perdėtas – tokia jėga sveikoje visuomenėje tikrai būtų apgailėtina, juolab kad Saugumo departamentas gana sėkmingai LKP (b) veiklą kontroliavo.
Blogiau tai, kad LKP (b) skelbdama rūpestį dėl Lietuvos nepriklausomybės, turėjo visiškai realų pagrindą svarstyti net galimą katalikų ir komunistų bendradarbiavimą. Tokių siūlymų būta ir katalikiškoje spaudoje. Ar tai neliudija visiško visuomenės pasimetimo?
Šalies gyventojai sovietų elgseną ir valdymo principus stebėjo apie metus. Pirmieji suėmimai prasidėjo 1940 liepos mėnesį, dar prieš rinkimus. Buvo suimti ir su šeimomis ištremti partijų vadovai, mažų ir didelių organizacijų aktyvistai, įvairių profesijų inteligentai, vyriausybių nariai – keli tūkstančiai asmenų. Ypatingos reakcijos visuomenėje ši žinia nesukėlė. Dar po metų, birželio vidury, pakyla pirma didžioji suėmimų ir trėmimų banga. Vargu ar tai atsitiktinis sutapimas, bet NKVD ataskaitose kaip tik 1941 metų birželio 16 dieną pažymimi pirmieji susidūrimai su Lietuvos partizanais. Ar tai nereiškia, kad į kovą buvo pakilta tik tada, kai į Rytus pajudėję tremtinių vagonai parodė bolševizmo esmę?
Suprantama, būtų neteisinga ieškoti tiesioginių sąsajų tarp 1940-1941 metų įvykių ir šių dienų. Tačiau toliau didėjanti valdžios ir visuomenės priešprieša, sociologinių tyrimų rodomas visuomenės nepasitikėjimas svarbiausiomis valstybės institucijomis, besiplečianti praraja tarp didžiausias ir vidutines bei mažiausias pajamas gaunančių piliečių, valdžios įsitikinimas savo nebaudžiamumu, jos korupcija ir asmeninių interesų įsigalėjimas, kelia liūdnas asociacijas. Tarptautinė situacija visai kita, tiesioginė visuomenės konfrontacija valstybėje – Europos Sąjungos ir NATO narėje – negalima, tačiau fizinis ir dvasinis visuomenės tirpsmas akivaizdus. Jis tampa vienu pažeidžiamiausiu nacionalinio saugumo elementu.
