Kalėdos artėja kaip reikiant įsiplieskiant žodžių mūšiui dėl pilietinės visuomenės likimo Europos Sąjungos rytiniame pakraštyje. Išties šalkauskiškos Rytų ir Vakarų civilizacijų kryžkelės verta būsena, nesunkiai suprantama moksliškai, tačiau vis vien gluminanti emociškai.
Būtų pernelyg paprasta pasitenkinti Rytų demokratijos eksporto į artimuosius Vakarus (ar ne taip šiandien kai kas Rusijoje galėtų matyti Baltijos šalis?) atpažinimo veiksmais. To tik aklas arba daltonikas neatskirtų. Tačiau, kai keliolikai mėnesių praslinkus po palaimingo įsiliejimo į Vakarų struktūras, ima sklisti viešas nusistebėjimas paprasčiausiomis liberaliosios demokratijos ypatybėmis, kai į tariamai visiems aiškias politikos ir visuomenės tvarkos kategorijas matome brukamus jų esmę iškreipiančius žodžius, tikrai negana diagnozuoti manipuliacijų šaltinio. Jokios slaptosios tarnybos, jokios suplanuotos viešųjų ryšių operacijos ir jokios tarptautinės intrigos negali išjudinti kažko, kam apdorojama šalis neturi vidinio polinkio.
Pokomunistinėse šalyse apskritai, o ypač posovietinėje erdvėje per keliolika metų po Sovietų Sąjungos suirimo išryškėjo ne tik beveik neįveikiami sunkumai visuomenės (ar visuomenių) formavimosi kelyje, bet dargi priešingai – sustiprėjo tendencijos apriboti jos raišką tik institucinės bei procedūrinės demokratijos kieme. Jos esmė – tai pasidalijimas valdžia ir įtaka tarp politinio sluoksnio ir didžiojo verslo. Nuolat kalbėdami apie laisvą rinką, beveik nustojome supratimo apie laisvą visuomenę. Stipri unitarinė, biurokratizuota valstybinė valdžia ir didysis kapitalas – štai tokia yra kinų ir rusų demokratijos vizija, kai kur jau tapusi realybe.
Vakarų demokratija negalima be trečio ir lygiaverčio dalyvio – laisvos visuomenės, kuri nėra (neturi būti) tik neokapitalistinių sluoksnių žeminama pigi darbo jėga ir tik mažaraščių balsuotojų masė politikų akiratyje. Visuomenė apskritai nėra visi žmonės. Visuomenė – tai tik sąmoningų individų savanoriškų asociacijų, visuomeninių organizacijų, klubų ir draugijų korys, kurio esmė yra rūpestis dėl bendrojo savo valstybės gėrio. Tai senas, klasikinis, dar prancūzų enciklopedistų suvoktas visuomenės apibrėžimas. Tačiau lietuvių viešojoje kalboje visuomenę suprantant kaip liaudį, prireikia daugiau nei vieno žodžio. Taip atsiranda pilietinės visuomenės būtinumas. Ir žodžio, ir juo žymimo reiškinio būtinumas.
Turime pripažinti, kad tai, kas dabar dedasi mūsų šalyje, yra ne tik besitęsiančios Rytų ir Vakarų vertybinės kovos padarinys. Per penkiolika metų Lietuvoje iš tikrųjų neatsirado solidarus, save suvokiantis pilietinės visuomenės sluoksnis, galintis priversti jį gerbti ir kapitalo, ir valdžios galiūnus. Net baugu pripažinti, kad gali būti teisus „The Economist“ korespondentas Edwardas Lucas teigdamas, kad Lietuvoje pilietinė visuomenė vis dar yra išimtinai tik intelektualų svajonių projektas. Todėl ir teigčiau, kad šiandieninės pilietinės krizės priežastis glūdi ne tik tarptautinėse intrigose. Tos intrigos pasidaro veiksnios dėl lietuvių visuomenės stygiaus, o ne dėl jos pertekliaus.
Demokratas turi sutikti su mintimi, kad viską nuspręs pati tauta. Mes galime tiktai samprotauti, reikšti ir ginti savo nuomones. Galime spėlioti, kas paakino kai kuriuos Darbo partijos veikėjus vietoj politikos pradžiamokslio vadovėlio pasiskaitymo kreiptis į tarnybas ir ambasadas, kad išsiaiškintų paprasčiausius Vakarų demokratijos principus. Ar čia kaltas mažaraštiškumas, atsirandantis praleidus paskaitas universitetuose, ar rusiškumas, kuris vis dėlto turi teisę reikštis civilizacijų kryžkelėje? Gal laikas atsakys į šiuos klausimus, tačiau net iki to momento turėtume suprasti, kad eidami į Vakarus, patys norėdami būti Vakarais negalime su savimi neštis rytietiškos despotijos rakandų, net jei kas nors ir paprašytų už atlygį tai padaryti.
