Kartu su Bulgarijos ir Rumunijos priėmimu į Europos Sąjungą (ES) susidarė dabar galiojančios Nicos sutarties apibrėžta situacija – kai Sąjungą sudarys 27 šalys narės, Europos Komisijos narių skaičius (cituoju Sutarties protokolą apie ES plėtrą) „...turės būti mažesnis nei šalių narių skaičius. Komisijos nariai turės būti renkami pagal rotacijos sistemą, besiremiančia lygybės principu, kurio įdiegimo tvarką vienbalsiu sprendimu nustatys Taryba.“
Ir dar: „Komisijos narių skaičių vienbalsiu sprendimu nustatys Taryba.“
Nauja komisija bus sudaroma 2009 m. - tais metais vyks nauji Europos parlamento rinkimai.
Įstrigusi ES Konstitucinė sutartis konkretizavo, kaip tai turėtų būti daroma. Ji numatė dabartinę Komisijos sudarymo tvarką („vienas narys vienai ES šaliai narei“) išlaikyti dar vieną kadenciją - iki 2014 metų, o nuo tų metų Komisiją sumažinti iki 2/3 ES narių skaičiaus ir formuoti ją laikantis lygios rotacijos tarp visų ES šalių narių principo.
Konstitucinei sutarčiai įstrigus atsirado dingstis keisti ir daugumai priimtinas (ir net ratifikuotas) jos nuostatas. Vieną tokį pasiūlymą pateikė Günteris Verheugenas, Europos komisijos narys, atsakingas už įmonių ir pramonės politiką, o kartu ir Komisijos vicepirmininkas.
Verheugenui nepatinka net ir dviejų trečdalių šalių narių skaičiaus Komisijos dydis. Jo teigimu, Europai reikia „veiksmingos, mažos ir labai kvalifikuotos komisijos“, ir dėl to jis siūlo iš jos išmesti mažųjų ES valstybių deleguotus atstovus. Tiksliau, padaryt juos visaverčių Komisijos narių pavaduotojais.
Kodėl būtent mažųjų? Į tai jis tiesiai neatsako – klientūra turėtų pati susigaudyti, kodėl mažų valstybių atstovus Komisijoje reikėtų eliminuoti.
Štai ką tik priimtos į ES Rumunijos atstovui Komisijoje suteikta daugiakalbiškumo klausimų priežiūra, išskiriant juos iš švietimo, profesinio mokymo, kultūros, jaunimo, sporto bei ryšių su pilietine visuomene klausimų ir visus pastaruosius paliekant kitam Komisijos nariui. Iš tiesų turėti atskirą Komisijos narį tokiam sąlygiškai siauram ir nereikšmingam (lyginant su kitų Komisijos narių portfeliais) klausimui kaip daugiakalbiškumas, yra tikrai neracionalu. Ir taip sutapo, kad tą nereikšmingą portfelį (net kultūros klausimų nebuvo pridėta) gavo keturis kartus mažiau už Vokietiją gyventojų turinčios ir gal bent keturiasdešimt kartų mažesnio ekonominio potencialo šalies atstovui.
Argi tai ne įrodymas, kad mažesnių ES šalių atstovai neturi ką veikti Komisijoje?
Priminsiu, kad Verheugenas yra Komisijos vicepirmininkas (vienas iš penkių tokių) ir formuojant joje naujus portfelius turėjo labai ne paskutinį žodį.
Verheugenui kompromituotis ne naujiena (prisiminkime neseną kivirčą su jam pavaldaus generalinio direktorato vadovu arba meilias atostogas su kabineto vadove Nidoje), jo pasiūlymas bus apšnekėtas ir atmestas. Tačiau savo funkciją atliks – debatuose apie tai, kaip turi atrodyti mažesnė nei 27 narių Komisija, mažųjų ES šalių narių galimybės turėti atstovą Komisijoje lygiais pagrindais jau galės būti kvestionuojamos.
Jau dabar, oponuojant Verheugenui, atsiranda faktiškai jam pritariančių balsų. Vienos pakankamai įtakingos federalistų organizacijos (britų Federal Union) vadovas, pasišaipęs iš Verheugeno arogantiško argumentavimo, palaiko mintį, kad formuojant Europos Komisiją lemti turi didžiųjų ES šalių teikimai ir valia. Kaip? Komisijos pirmininką turi parinkti Taryba ir tvirtinti Europos parlamentas. Toliau pirmininkas pats pasirenka Komisijos narius ir teikia juos išsamiam egzaminavimui bei tvirtinimui Parlamente. Taigi kokio nors valstybių atstovavimo „tinklelio“ nebelieka, bus savaime nulinkta prie tiesioginio proporcingo (pagal gyventojų skaičių) atstovavimo šalims narėms taip pat ir Komisijoje.
Ir Verheugenas, ir Federal Union vadovas vieningai tvirtina: Komisijos nariai turi būti renkami. Jokio nacionalinio valstybių atstovavimo, telemia balsų dauguma.
Prancūzai sureagavo momentaliai (žinia, bepigu jiems būti jautriems ir nervingiems – juk po kelių mėnesių prezidento rinkimai) – to betrūko, kad sprendimai, tiesiogiai paliečiantys Prancūziją, būtų priimami be Prancūzijos atstovo!
Kodėl mums ir kitiems svarbu formuoti ES institucijas demokratiniais rinkimais ne tik pagal principą „vienas žmogus – vienas balsas“, bet ir pagal principą „viena valstybė – vienas balsas“? Todėl, kad kaip ES valstybės vis dar esam nevienodoje padėtyje ekonominės, socialinės, geopolitinės, netgi civilizacinės situacijos požiūriu. Dėl to mūsų nacionaliniai interesai šen ir ten skirtingi. Nėra taip, kad, sakykime, normalios demokratinės Lietuvos interesai daug kur skirtųsi nuo, tarkime, normalios demokratinės Vokietijos interesų. Bet kai kuriais konkretesniais klausimais taip yra.
Mes net galim nesiginčyti su numanomais Verheugeno (asmeniniais) argumentais, kad mažas - tai ir kvai..., pardon – neefektyvus, sprendžia menkus klausimus. Esmė ne ta, kurios valstybės arba rasės arba tikėjimo žmonės yra gabesni eurokratai – palikim čia kamuotis Verheugeną su kompanija (o kur jis ją ras? Europoje vargu, beliko tik ta vieta, kur skirsto į savus ir gruzinus). Esmė ta, kad Europos Sąjunga buvo ir lieka nacionalinių valstybių tvirtas tarptautinis darinys. Būtent tarpvalstybiškumas suteikia jai tą būtiną lankstumą, sugebėjimą atlaikyti seisminius pokyčius Europos ir pasaulio politikoje.
Įtakingojo britų savaitraščio „The economist“ nuomone, 2006 metų eurokrato vardo nusipelnė Europos komisijos narys Andris Piebalgs, atsakingas už Bendrijos energetikos politiką. (Jo valstybė net už Rumuniją daugsyk mažesnė, pagal „Verheugeno skalę“ galėtų deleguoti nebent komisaro prieškambario asistentus). Priešingai nei dauguma jo kolegų, rašo savaitraštis, Piebalgs nusimano ir apie techninius savo srities dalykus, ir apie politinius jos aspektus, ir jis nė kiek nevengia susigrumti su didžiausių Europos šalių galingais energetikos bendrovių lobistais, kurie tiek pat niekina politikus, kiek virpina kinkas prieš Rusiją. „Klonuokim Piebalgą“, siūlo šventiškai nusiteikęs „The Economist“.
Taip, pasiūlymų klonuoti Verheugeną dar nėra. Bet dar svarbiau tai, kad pats Verheugenas yra smarkiai geras rodymas, jog ir didžiosios ES šalys narės niekuo neišsiskiria savo pasiuntinių ES institucijose konstruktyvumu, išmintimi ar kompetencija. Atrodo, kad summa summarum mažesnės ES šalys narės jo dėka gavo stiprų argumentą savo naudai.
