Dėl to, kad Lietuvos politinė sistema yra neefektyvi, nepajėgia išreikšti rinkėjų lūkesčių ir deramai atstovauti jų interesams, sutaria daugelis nešališkų visuomeninius procesus stebinčių apžvalgininkų.
Įvertino kaip nedraugiškumą
„Lietuvos demokratijos problema yra struktūrinė ir nesusijusi su pereinamuoju laikotarpiu, ji sukurta dabar ir formuojama taip, kad greitai nesibaigs. Jūs kuriate dykumą. Reikės vaikščioti kur kas ilgiau, negu keturiasdešimt metų“, – taikliai pastebėjo Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas Svennas Arne Lie.
Jo diagnozė suerzino mūsų politinį elitą. Net premjeras Gediminas Kirkilas pasijuto saistomas atsiliepti ir pareikšti savo vertinimą: „Nesutinku su tokia diagnoze. Tai labai nedraugiška visų pirma. Aš labai sunkiai įsivaizduoju, kad Lietuvos politologai galėtų panašiai kalbėti apie Norvegiją.“
Šiuose trijuose sakiniuose – iškalbingas lietuviškojo politinio „isteblišmento“ horizontas. Būtent tai, apie ką kritiškai ir kalba norvegų politologas: „Partijų lyderiai – didžiulė problema. Nesutikau Lietuvoje nė vieno partijos lyderio, kuriame matyčiau demokratinės kokybės viltį. Partijos sukurtos aplink vieną žmogų, nėra numatyta jokių oficialių kelių, kurie priverstų partijos vadovą būti atsakingu savo partijai.“
Atsinaujinti nepajėgia
Gediminas Kirkilas minėtu atsivėrimu gerai pailiustravo pirklišką savo politinės raiškos sampratą: do ut des – duodu, kad duotum. Kitaip tariant, aš apie tave – gerai, jeigu tu apie mane – gerai. Bet jeigu jau tu apie mane – blogai, tai ir aš kad jau pasakysiu apie tave, tai pasakysiu...
Ką gi Lietuvos politologai, nerizikuodami apsikvailinti, galėtų pasakyti apie Norvegijos politinę sistemą tokio, kas priverstų į tai reaguoti net jų ministrą pirmininką? O tai, kad Lietuvos ministras pirmininkas jautė pareigą sureaguoti į norvegų politologo pastabas, kelia tik papildomų klausimų.
Lietuvoje žmonės irgi garsiai kalba apie tuos pačius norvego minimus ir daugelį kitų jo nepaminėtų akis badančių politinio bei socialinio gyvenimo trūkumų, tačiau politikams tai – nė motais! Sprendimus priimantieji negirdi ką kalba ir ko pageidauja žmonės, į tai nekreipia jokio dėmesio. Bet užtenka apie tai prabilti užsieniečiui – reaguojama nelyginant Brežnevo laikais: pas mus viskas gerai, tai tik nedraugiška užsienio propaganda, iš užsienio nevalia spręsti apie čia vykstančius procesus, tokie vertinimai neturi pagrindo, stokoja „konkrečių“ faktų...
Tačiau panašūs išsisukinėjimai – tai tik papildomas ženklas, jog politinė sistema neveikia, ji neturi gyvybingų politinių mechanizmų, kurie leistų tai sistemai atsinaujinti ir padidinti efektyvumą, identifikavus socialines problemas.
Kodėl turėtų balsuoti už socialdemokratus?
Lietuvos ministrą pirmininką iš dalies suprasti galima – kas jam belieka, kai užsienio politologas beveik atviru tekstu pasako tai, kas jau seniai paaiškėjo tam pusei milijono iš Lietuvos išemigravusių ir didelei daliai Lietuvoje pasilikusių, bet į valstybės politiką neįtrauktų ir jos ignoruojamų piliečių: „Politikai negina paties verslo, o tik asmenis ir jų interesus. Toks labai artimas privačių interesų ir politikos persipynimas kenkia demokratijai, bet pirmiausiai tai kenkia Lietuvai.“
Galima įsivaizduoti, kaip nemalonu „valstybininkais“ arba „sisteminių partijų“ lyderiais save pristatinėjantiems politikams skaityti apie save žodžius žmogaus, kuris pajėgus lyginti politinių partijų raiškos Norvegijoje ir Lietuvoje kokybinius skirtumus: „Buvo labai smagu klausinėti Lietuvos politikus. Bandžiau sužinoti tris dalykus, prieš kuriuos jie pasisakytų. Jie nesugeba atsakyti. Jie nežino, su kuo nesutinka. Taip, jie sako – mes prieš korupciją. Bet kiekvienas yra prieš korupciją. Pasakykite tris dalykus, kuriems prieštaraujate. <...> Jie negali atsakyti, nes partijos yra be įsitikinimų, o kai negali pasakyti, prieš ką tu, labai sunku pasakyti, už ką tu. <...>
Tai žmonių kvailinimas. Žmonės jau seniai tai suprato, todėl ir balsuoja vis už kitą partiją. Jie nebenori, kad juos apgaudinėtų, ir išbando tai, kas nauja. Pabandė Paulauską, Paksą, Uspaskichą, nes jiems atsibodo socialdemokratai ir konservatoriai. Manau, kad bandymai tęsis. <...> Politikai sako – rinkėjai kvaili, nes vis bando kažką naują. O kodėl jie neturėtų? Kodėl jie turėtų balsuoti už socialdemokratus? Kodėl už konservatorius? Jie jau pabandė, ir tai nedavė gerų rezultatų, priešingai, todėl kiekviena nauja alternatyva yra geresnė, negu tos, kurios iki šiol buvo.“
Ne partijos, bet gerbėjų klubai
Svennas Arne Lie teisingai pastebi, kad „Lietuvos politinės partijos jokiems visuomenės interesams neatstovauja. Nėra partijos, ginančios darbininkus. Nėra partijos, ginančios ūkininkus. Nėra partijos, atstovaujančios krikščionims. Partijos atstovauja tik asmeniniams partijos vadovo bei jį arba ją supančios finansinės grupuotės interesams. Todėl visa demokratijos dinamika dingsta.“
Todėl norvegų politologas pabrėžia, kad Lietuvai reikia partijų, o ne to, ką turime dabar. Partijas turi vienyti stipri ideologija, partija turi būti „organizacija, kur visi nariai turėtų galios, o ne taip, kaip dabar, kai viršuje sėdi sultonas, kuris viską nusprendžia už partiją, o visi kiti nariai yra tiesiog to politiko gerbėjų klubas. Partijos turi būti pripildytos ideologijos, turinio. Tai turi ateiti iš apačios.“
Kodėl Lietuvos partijos be ideologijos ir be turinio – jau sakyta: politikai atstovauja tik asmenis ir jų interesus. Bet tai toli gražu – ne viskas.
Įsijautė į savo vaidmenį
Britų žurnalas „The Economist“ paskutiniame praėjusių metų numeryje pagilina supratimą apie procesus Rytų Europos valstybėse, nusikračiusiose „planinės ekonomikos ir partinės vienvaldystės pančius“, tačiau su nevienoda sėkme besigalynėjančiose su seniai įsišaknijusiomis ydomis.
Rašydamas apie Lietuvą krečiantį saugumo skandalą, įtakingasis britų savaitraštis pastebi, kad Rytų Europos šalių „žvalgybos ir saugumo tarnybos išlaiko neproporcingai didelę įtaką, maža to, panašu, kad ši įtaka net yra linkusi stiprėti“.
Pasak savaitraščio, iš šių įvykių nelengva suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Viena šios istorijos gijų driekiasi net iki 2004 metų, kai buvo nušalintas prezidentas Rolandas Paksas, kuriam nevykusiai pasirinkus savo aplinkos žmones, tarptautiniai Lietuvos sąjungininkai buvo pradėję nerimauti dėl visos šalies ateities.
Žurnalas primena, kad R. Paksas buvo nušalintas po to, kai tuometis VSD vadovas Mečys Laurinkus pateikė Seimui informaciją apie prezidento keistus ryšius su Rusija ir daro prielaidą: „Gali būti, kad būtent po šios sėkmės VSD pernelyg įsijautė į savo vaidmenį.“
Siekė įtakos žiniasklaidai ir valstybės institucijoms
„The Economist“ pastebi, kad sunku rasti nors vieną pokomunistinę valstybę Rytų Europoje, kur žvalgybos ir saugumo tarnybos būtų visiškai depolitizuotos ir neklimptų prieštaringuose vertinimuose. Vis dėlto savaitraštis pripažįsta, kad Lenkijoje įvykdyta karinės žvalgybos WSI reforma laikoma vienu didžiausių šios šalies valdžios pasiekimų per pastaruosius kelerius metus (kai kurie kritikai teigia, kad tai, ko gero, apskritai vienintelė pavykusi reforma).
Anot britų savaitraščio, WSI iki reformos aktyviai siekė daryti įtaką žiniasklaidai ir verslui (ypač ginklų prekybos ir nekilnojamojo turto srityse) bei pačioms valstybės institucijoms. Vykdant šią reformą buvo atleista maždaug 300 dar sovietmečiu šiam darbui parengtų saugumiečių.
„The Economist“ mano, kad galbūt šią problemą pavyktų išspręsti pradedant viską iš naujo ir saugumo tarnybose įdarbinant visiškai naujus žmones. Būtent tai ketina daryti Lenkija. Estija, kurios nedidelė britų saugumiečių išmokyta tarnyba dažnai pristatoma kaip viena pažangiausių visoje Rytų Europoje, padarė tai dar 1992-aisiais. Ši šalis taip pat įsivedė taisyklę, kad politikai niekada negali būti saugumo tyrimų objektu.
Parodys permainoms pasiryžusiųjų potencialą
VSD skandalas atidengė kaip giliai Lietuvos politinį gyvenimą yra perskverbusi beveik nekontroliuojama slaptoji tarnyba ir kokios neribotos galimybės įvairiems šešėliniams veikėjams, sugebantiems išvengti bet kokios atsakomybės, daryti įtaką ekonominiams sprendimams ir šalies politinei raidai.
Kaip atskleidė parlamentinis tyrimas, būtent ši slaptoji tarnyba didele dalimi yra atsakinga už tai, kad žiniasklaida Lietuvoje, Svenno Arne Lie žodžiais, „atsistatydino ir nebefunkcionuoja“, kad ji „neveikli, kai reikia kontroliuoti politikus ir siekti demokratijos kokybės“.
Norvegų politologas įžvalgiai pastebi: „Didžiulės Lietuvos galimybės – tai visuomenė, žmonės, nes jie nori kurti, nori dirbti, visuomenėje yra labai pozityvių jėgų, ypač tarp jaunimo.“
Tačiau norint Lietuvai pasinaudoti šiomis galimybėmis būtina reformuoti politinę sistemą. O ją reformuoti bus galima tik tuo atveju, jeigu pavyks politinių procesų raidą išlaisvinti iš visuomenei neatskaitingų šešėlinių jėgų įtakos.
Todėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nusiteikimas darbą, „susijusį su VSD veiklos tyrimu, atlikti solidžiai“ ir iki galo, tegali būti pasveikintinas. Jo rezultatai parodys permainoms pasiryžusių jėgų Lietuvoje potencialą.
