Optimistai tikisi, kad chirurgas ortopedas Valdis Zatleris galės tinkamai eiti Latvijos prezidento pareigas, tačiau net patys aktyviausi jo šalininkai abejoja, ar jam pavyks priartėti prie tų aukštumų, kurias pasiekė Vaira Vīkė – Freiberga – „geležinė ledi“, emigrantė ir poliglotė. Ji savo nedidelę Baltijos šalį atvedė ir į Europos Sąjungą, ir į NATO, rašo britų savaitraštis „The Economist“.
Daktaro Zatlerio garbei reikia pasakyti, kad jis bent jau atvirai prisipažino anksčiau priėmęs iš dėkingų pacientų tūkstančius dolerių, o dabar skuba sumokėti priklausančius pajamų mokesčius. Tačiau jis neturi jokios valstybinės ir net visuomeninės veiklos patirties, pastebi savaitraštis. Jį remia tik Latvijos politikos sunkiasvoriai, tarpusavyje sudarę užkulisinį sandorį, dėl kurio jis ir tapo valstybės lyderiu. Latvijai tai gali būti nesėkmingas sprendimas, bet liūdniausia, kad daktaro Zatlerio figūra puikiai atitinka vis labiau nuobodėjantį regiono politinį peizažą, tvirtina savaitraštis.
Anksčiau pokomunistinių šalių priešakyje stovėjo stiprios, plačiai pagarsėjusios asmenybės. Lenkijos lyderis Lechas Walesa ir Čekijos vadovas Vaclavas Havelas iki šiol žinomi visame pasaulyje. Už Lenkijos ribų labai vertinami buvusio jos prezidento Aleksandro Kwasniewskio diplomatiniai sugebėjimai. Politikais reformatoriais, tokiais kaip buvęs Estijos vyriausybės vadovas Martas Laaras, jo kolega Rusijoje Jegoras Gaidaras ir buvęs Slovakijos premjeras Mikulasas Dzurinda, žavimasi dėl jų ryžto įvesti vienodo dydžio mokesčius ir kitus laisvosios rinkos atributus.
Šiandien viskas kitaip. Iš visų regiono lyderių išsiskiria tik du: tai Rusijos ir Estijos prezidentai, teigia „The Economist“. Vladimiras Putinas turi daug kritikų, tačiau kai jis kalba, žmonės klausosi. Estijos lyderis Toomas Hendrikas Ilvesas, gimęs Švedijoje ir įgijęs išsilavinimą JAV, šiandien atvirai kalba visų buvusių Kremliaus satelitų vardu. Ilvesas protingas, be to, jis vienintelis iš lyderių regione turi politinio gyvenimo patyrimo ir Briuselyje (anksčiau jis buvo Europos Parlamento deputatas), ir Vašingtone. Į jo nuomonę įsiklauso pats George’as Bushas: abu jie aistringi ūkininkai (nors ir skirtingo mastelio), ir abu naudojasi tuo pačiu firmos “Stihl” krūmų žirklių modeliu, pastebi savaitraštis.
Tačiau visose kitose regiono šalyse įtakingiems užsienio valstybių veikėjams sunku atrasti panašaus “kalibro” kolegų. Kone visas politikos elitas Ukrainoje pasinėręs į sekinančią ir, iš visko sprendžiant, nesibaigiančią klanų kovą. Rumunijos prezidentas Traianas Basescu – aktyvus europinio ir transatlantinio kurso šalininkas, tačiau jis niekaip negali pasiekti pergalės kovoje su savo šalies “senąja politine gvardija”. Lenkiją valdantys broliai dvyniai yra patraukliai atviri, tačiau pernelyg jautrūs ir provincialūs. Čekijos lyderis Vaclavas Klausas mėgsta kalbėti, bet nemėgsta klausytis. Michailo Saakašvilio valdomoje Gruzijoje vykdomos sparčios reformos, šalis veržliai auga, tačiau net jo draugai pripažįsta, kad Saakašvilis geriausiai tinkamas vartoti mažomis dozėmis.
Tokie politikai kaip Slovakijos premjeras Robertas Fico ar Vengrijos lyderis Ferencas Gyurcsany yra tipiškesni šio regiono atstovai: jie sukti, turi gerų ryšių verslo pasaulyje ir mėgsta populizmą. Reformų atnaujinimas ir užsienio politika juos mažai domina. O visi likusieji – arba jau pernelyg seni, arba atvirai vangūs, rašo “The Economist”.
Tuo tarpu Centrinei ir Rytų Europai dabar ypatingai reikia stiprių valstybės vadovų, kurie padėtų pasivyti senąsias žemyno demokratijas, teigia savaitraštis. Nereformuotos viešojo sektoriaus paslaugos tik ryja lėšas, o jų rezultatai akivaizdžiai prasti. Ateityje šių šalių laukia demografinis nuosmukis, ypač neturtingesnėse valstybėse. Jau dabar grėsmingą mažėjančio gyventojų skaičiaus problemą dar labiau komplikuoja emigracija.
Be to, skaldymo ir valdymo taktika, kurią aktyviai naudoja Kremlius, labiausiai veikia silpnus, konkretaus ir tvirto kurso neturinčius lyderius. Tai gali sudaryti problemų Latvijai, kurios verslo baronai gąsdinamai uoliai stengiasi parodyti, kad pasiruošę labai glaudžiai dirbti su rusais.
Kai Vakarų Europos šalis valdė “išsisėmę” lyderiai, tokie kaip Jacquesas Chiracas, Silvio Berlusconis ar Gerhardas Schroederis, kontrastas buvo ne toks ryškus. Tačiau šalia Angelos Merkel Vokietijoje, Nicolas Sarkozy Prancūzijoje ir Gordono Browno, kuris kitą savaitę ims atstovauti D. Britaniją, rytinės Europos atstovai gali atrodyti tikrai nekaip. Žinoma, būtų gerai, jei karjeros laiptais ir šiose šalyse kiltų nauji energingi politikai, tačiau, kaip bebūtų liūdna, dabartinių lyderių atliekami vaidmenys juos greičiau baugina, nei įkvepia, rašo “The Economist”.
