negalia

„Ypatingieji“ yra vienas iš tų filmų, kurie atsako į klausimą, kodėl einame kiną. Jis tyras ir džiaugsmingas, nors kalba apie rimtus dalykus, ir tai daro labai rūpestingai ir sąžiningai. Todėl filmas ir prajuokina, ir sušildo kiekvieno širdį.“  „Ačiū už šį puikų filmą. Kadangi auginu sunkų autizmą turintį sūnų, galiu būti neobjektyvus, tačiau filmas rodo, kad tai, jog sistema tokius vaikus laiko už ribų, yra nežmoniška.

Panevėžio autobusų parkas pasipildė naujais, moderniais žemagrindžiais autobusais, pritaikytais skirtingų negalių turintiems žmonėms. Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša sako, jog situacija Panevėžyje nors ir pamažu, bet gerėja. Apie tai byloja ir daugelyje miesto vietų matomas užrašas „Panevėžys atsinaujina“.  Apžiūrėti 12 naujų, tik ką į miestą atvykusių „BMC Procity CNG“ autobusų ir jais pasivažinėti pakviesti visi pageidaujantys panevėžiečiai.

Susilaukę kitokių vaikų tėvai skundžiasi, jog jiems labai trūksta ne tik įvairių paslaugų, bet ir informacijos, kur rasti pagalbos. Sostinėje šią spragą bent iš dalies žadama užpildyti: Valakupiuose, Lakštingalų gatvėje, po trejų metų duris atvers Kompleksinių paslaugų centras vaikams, turintiems negalią, ir jų šeimos nariams.  Centras įsikurs rekonstruotame vaikų globos namų „Gilė“ pastate, kuris, vykstant deinstitucionalizacijos procesams, netrukus turėtų ištuštėti.

Kasmet žmonėms su negalia pritaikyti bent po vieną bendrojo ugdymo mokyklą ir gydymo įstaigą – tokią siekiamybę šiandien memorandumu įtvirtino Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA), Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos negalios organizacijų forumu. Pritaikymas apimtų tokius dalykus kaip patekimas į objektą, prieinama aplinka patalpose, specialistų paslaugos, specialios ugdymo priemones ir kita.

Tarptautinėje parodoje „Adventur 2020“ tarp daugiau kaip 300 dalyvių iš 20 šalių su šūkiu „Turizmas visiems Lietuvoje“ prisistatė ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS). Turistinių kelialapių, kaip kitos šios parodos dalyvės, ji nepardavinėjo. LŽNS turėjo kitą tikslą – pristatyti neįgaliuosius kaip potencialius keliautojus ir patarti, pamokyti, kaip panaikinti kelionių magijai trukdančius barjerus.  Londonas, Paryžius, Barselona, Tenerifė, Tailandas, Egiptas, Kambodža, Madagaskaras.

Vos tik gimus Viktorui, jo mama išgirdo siūlymą: „Atiduokite savo vaiką tyrimams“, mat berniukas buvo pirmasis Lietuvoje, kuris gimė su spina bifida arba, lietuviškai, su įgimta stuburo smegenų išvarža. Dabar jau 27-erių sulaukusiam vilniečiui Viktorui Topol neįgaliojo vežimėlis netrukdo tobulėti ir siekti svajonių: jis išbandė įvairias sporto šakas, keturis kartus tapo pasaulio fitneso čempionu, šoka hip-hopą bei konsultuoja asmeninio tobulėjimo klausimais.

Šiluviškės Jūratės Dabžanskienės gyvenimas nelepino nuo kūdikystės. Augusi be tėvų, ne kartą palikta ir išduota, ji rado ramybę ir paguodą tikėjime bei savo šeimoje.  „Nesyk klausiau Dievo – kodėl man skyrė tiek išbandymų? Dabar jau suprantu: viskas pasaulyje turi prasmę, viskas susidėlioja į vientisą grandinę, kurią peržvelgęs ir randi atsakymus į visus klausimus“, – sako moteris.  Vaikystė – be tėvų  Jūratė buvo trečias vaikas šeimoje, gimė neišnešiota, svėrė vos 750 gramų.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui šiemet Lietuvos pateiktoje Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje bus aprašyta šalyje pradėta teikti asmeninio asistento paslauga. Tiesa, kol kas tai – bandomasis projektas, tačiau jau pradėtas įgyvendinti antrasis jo etapas. Pirmajame šias paslaugas išmėgino proto ir psichikos negalią turintys žmonės, antrajame jų gali kreiptis fizinę (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų sutrikimo) ir kompleksinę negalią turintys asmenys.

Prie Panevėžio viešbutyje „Romantic“ esančio baseino šią savaitę atsirado naujas įrenginys – keltuvas, kuriuo į vandenį gali nusileisti rateliais judantys, sunkiai vaikštantys ar kitokių sveikatos sutrikimų turintys neįgalieji. „Pagaliau pasaulyje Lietuvą garsinančius plaukikus auginančiame mieste atsirado galimybė vandens sportą išmėginti ir neįgaliesiems“, – sako šios idėjos iniciatorius, Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė nusprendė, kad „Lietuvos paštas“, atsisakydamas išmokėti asmeniui su negalia jam priklausančią šalpos pensiją, pažeidė Lygių galimybių įstatymą. Kontrolierė pradėjo tyrimą po to, kai buvo gautas skundas dėl vienos „Lietuvos pašto“ darbuotojos veiksmų. Pareiškėja tvirtino, kad jos pilnametis intelekto negalią (Dauno sindromą) turintis sūnus nebuvo aptarnautas viename Kauno pašte.

Gargždų lopšelį-darželį „Gintarėlis“ lankančią Deimantę prižiūri mokytojo padėjėja, kuri buvo specialiai įdarbinta, kad padėtų mergaitei susitvarkyti su liga – I tipo cukriniu diabetu. Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubo „Smalsučiai“ vadovės Inos Juotkienės teigimu, tai analogų Lietuvoje neturintis atvejis.  Susirgus diabetu – ribotos galimybės lankyti darželį  Deimantė cukriniu diabetu susirgo prieš 1,5 metų, kai buvo 4-erių.

Galimybė savarankiškai ir saugiai judėti – vaikščioti, naudotis viešuoju transportu – yra kiekvieno neregio siekiamybė. Prieš 20 ar 30 metų tai buvo svajonė, graži utopija, bet informacinės technologijos svajonę pavertė realybe. Išmanieji telefonai, jiems skirtos navigacijos, teksto ir spalvų atpažinimo programos tampa neatsiejama aklųjų kasdienybės dalimi. Vienos šių programėlių kuriamos specialiai akliesiems, kitas jie kūrybingai pritaiko savo poreikiams.

„Esu toks, koks esu, ir esu žmogus, toks, kaip ir tu. Esu vertas būti gerbiamas, mano įvairoviškumas yra vertingas. Mano orumas ir žmogaus teisės yra tokios pat, kaip ir tavo bei visų kitų žmonių“, – taip lietuviškai skamba dekalogo, pavadinto „10 principų dėl mano, mergaitės ar berniuko, paauglės ar paauglio, turinčio negalią, apsaugos, gerbūvio ir raidos“, pirmasis principas.

Neįgaliojo vežimėliu judanti Laura (pavardė redakcijai žinoma) iš medikų girdėjo, kad sportuoti jai neverta – sveikata vis tiek tik prastės, tad kam vargti. Moteris neatsisakė svajonės. Patyrusi 7 insultus ji kasdien keliauja į sporto salę, važinėja triračiu ir svajoja dalyvauti tarptautinėse triračių varžybose.  Lauros namuose, vienoje iš knygų lentynų, pagarbiai išrikiuotos sporto varžybose jos iškovotos taurės, medaliai.

Rita Žogelė – šokių mokytoja ir trenerė. Dviejų šaunių berniukų mama šokti moko ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Rita sako, jog pirmą sykį apie tai, kad augo su psichikos negalią turinčia mama, išdrįso prabilti tik 2017-aisiais, dalyvaudama „Reach for change“ organizuotame konkurse „Talentas keisti“.  „Kiekvienas konkurso dalyvis turėjo viešai pristatyti savo socialinio verslo idėją.

Geriausių metų neįgaliųjų sportininkų apdovanojimai jau tapo gražia tradicija ir proga pagerbti bei padėkoti žmonėms, kurie savo atkaklumu ir ryžtu įveikia ne tik varžovus, bet ir save, savo negalią ir tampa pavyzdžiu visiems, drąsina nesustoti pusiaukelėje, siekti užsibrėžtų tikslų.

Dešimtą kartą surengtuose geriausiai visiems pritaikyto Europos miesto rinkimuose triumfavo Varšuva. Lenkijos sostinė išrinkta iš 47 pretendentų – tiek paraiškų pateikta Europos Komisijai. Varšuvai šis apdovanojimas skirtas už per trumpą laiką iš esmės pagerintą miesto prieinamumą.  Rateliais judantis Martinas Baltrušaitis Lenkijoje lankėsi ne kartą. „Ir dar niekur, ne tik Varšuvoje, neteko nusivilti pritaikymu ir dėmesiu negalią turintiems žmonėms.

„Prie svetingo ir visiems lankytojams atviro muziejaus kūrimo prisideda visi muziejaus darbuotojai – tiek sutinkantys lankytojus, tiek rengiantys parodas, ekskursijas ir edukacinę veiklą, tiek planuojantys muziejaus veiklos kryptis ir biudžetą“, – teigia VšĮ „Socialiniai meno projektai“ direktorė Ieva Petkutė ir tyrėja dr. Simona Karpavičiūtė.

Praėjusių metų lapkričio–gruodžio mėn. VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) iniciatyva įvairiuose Lietuvos regionuose rengė šviečiamąją kampaniją – susitikimuose su vietos politikais, specialistais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, bendruomenėmis ir visuomene pristatė Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, negalią turinčių žmonių situaciją, kalbėjosi apie svarbiausias problemas...

Vilnietis Justinas Kisielius menu domėjosi nuo vaikystės: aplinkinius žavėjo darbais iš molio, juodu tušu plunksnele pieštais piešiniais. Neseniai jis atrado naujas priemones: drobę ir „Pebeo“ aliejinius markerius. Justino paveikslai – išskirtiniai. Juose daug spalvų, įvairių detalių bei originalių, netikėtų elementų.  Justinas pasakoja, jog jo giminėje būta ne vieno talento.

Kaunatavos kaimo bibliotekoje Vilija Jocienė dirba jau 36 metus. Tuomet, kai reikėjo rinktis gyvenimo kelią, negalią turinčiai merginai bibliotekininkės profesija atrodė priimtiniausias variantas – fizinių jėgų čia daug nereikia, o knygų lentynos, jose išrikiuotų knygų kvapas Vilijai patiko nuo vaikystės. Ir Telšių kultūros mokykla buvo ranka pasiekiama – nereikėjo vėl leistis į tolimas keliones.  Tos tolimos kelionės Vilijai buvo taip įkyrėjusios, kad net pagalvoti apie jas nenorėjo.

Artėjant gražiausioms žiemos šventėms visi tampame geresni, stengiamės vieni kitiems dovanoti ne tik džiaugsmo, gerų emocijų, bet ir aukoti tiems, kam reikia mūsų paramos ir pagalbos. Negalią turinčius vaikus auginančias mamas vienijančioje feisbuko paskyroje „Vilties spindulėlis“ prieš šv. Kalėdas paskelbta gerumo akcija, skirta „spinduliukų“ svajonėms išpildyti.

Lietuvoje, 2019 m. rugsėjo duomenimis, apie 130 tūkst. žmonių gavo netekto darbingumo pensijas. Kitaip tariant, tiek darbingo amžiaus žmonių nustatytas 55 proc. ar mažesnis darbingumas. Netekto darbingumo (invalidumo) išmokos darbingo amžiaus asmenims sudaro apie 8 proc. „Sodros“ biudžeto išlaidų. Pastarųjų metų analizė rodo, kad netekto darbingumo pensijas gaunančių žmonių mažėja, o jų aktyvumas darbo rinkoje didėja. Lengviau įsidarbina ir vyresnio amžiaus žmonės.

Vaiko liga ar negalia tėvams visada tampa išbandymu. Tačiau neretai tai paskatina ir augti, tobulėti, padėti kitoms panašaus likimo šeimoms. Viena iš asociacijos „Nekitokie“ įkūrėjų Jurga Mačiukienė sako, kad dėl savo vaikų niekada nevalia pasiduoti. Moteris atkreipia dėmesį į nuolatinį ugdymo įstaigų specialistų ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus auginančių tėvų nesusikalbėjimą. Būtent noras juos suburti paskatino moterį kurti asociaciją.

Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) – tai specialioji biblioteka, skirta žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. Tai reiškia, kad šios bibliotekos skaitytojais gali būti ne tik regos negalią turintys asmenys, bet ir žmonės, turintys skaitymo sutrikimų, pavyzdžiui, disleksiją. Taip pat šia biblioteka gali naudotis žmonės, turintys fizinę negalią, trukdančią skaityti įprastą spausdintą tekstą, pavyzdžiui, kai dėl paralyžiaus sunku versti knygos puslapius.

Psichologė Rūta Klišytė įsitikinusi, kad norint priimti autistiškus žmones neužtenka tik geros širdies, noro padėti, bet reikia dar ir daug ką suprasti. Tačiau svarbiausia – netaikyti visiems lygiavos principo ir priimti kiekvieną tokį, koks jis yra.  „Mes visi turime kokių nors išskirtinių bruožų, esame savotiški. Tai mums ir trukdo gyventi, bet galbūt ir padeda. Būkime tolerantiški ir nelaikykime savęs kokiais nors išskirtiniais. Normalu, kad visi skirtingi.

Ekvadoro prezidentas Leninas Bolteras Moreno Garsesas (Lenín Boltaire Moreno Garcés) – vienas iš nedaugelio aukštas valstybines pareigas užimančių fizinę negalią turinčių žmonių ir šiuo metu vienintelis pasaulyje šalies vadovas, judantis neįgaliojo vežimėliu. Savo veikla jis įrodė, kad negalia – ne kliūtis siekti pačių aukščiausių postų ir daryti didžiulius pokyčius visuomenėje.

Praėjusiais metais 26 veiklos metus skaičiuojanti Lietuvos asociacija „Gyvastis“ sulaukė Prezidento Gitano Nausėdos pritarimo skatinti organų donorystę. Jo iniciatyva sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sudarė specialią darbo grupę, kurios tikslas – aktyvinti organų donorystės ir transplantacijos procesą Lietuvoje.

Tryliktus metus Airijoje gyvenanti Rita Mockė puikiai žinoma Lietuvos neįgalius vaikus auginančių šeimų bendruomenėje. Jos kartu su draugėmis įkurta organizacija „Airijos lietuviams rūpi“ remia onkologinėmis ligomis, pirmojo tipo diabetu ir retomis ligomis sergančius vaikus bei jų šeimas.  R. Mockė į Airiją atvyko 2007-aisiais, kai ten įsidarbino jos vyras. Šeima neplanavo svečioje šalyje užsibūti ilgai, vis dėlto planus pakeitė sunki jaunesniojo sūnaus Mato liga.

Ar kada nors susimąstėte, ką norėtumėte veikti išėję į pensiją? Arba – ką darytumėte, jei likus tik keleriems metams iki išėjimo į užtarnautą poilsį netektumėte darbo? Kol Jūs galvojate, kiti ėmė ir sugalvojo, kad geriausia, ką jie gali padaryti dėl savęs, – padėti kitiems.  Susipažinkite su ką tik senatvės pensijos sulaukusia Liljana. Moteris beveik 35 metus dirba lėlininke „Lėlės“ teatre Vilniuje.

Audrius Narkauskas šiemet savo gimtadienį su tėvais, artimaisiais ir draugais šventė pirmojoje savo darbovietėje – restorane „Pirčiupių karčema“. Vyras, turintis kompleksinę negalią ir tik 25 proc. darbingumo, jau pusmetį dirba šiame Pirčiupiuose, Varėnos rajone, įsikūrusiame restorane.  Audriaus mama Daiva Narkauskienė pirmiausia prašo padėkoti restorano direktorei Greta Paličiuk.

„Dizainas visiems yra metodologija: mes turime formulę, kuri užtikrina dizaino visiems projektų sėkmę – 40 proc. aistros, 40 proc. empatijos ir 20 proc. verslo vizijos“, – sako tarptautinio tinklo „Dizainas visiems“ konsultantas, „Avanti-Avanti“ studijos Barselonoje vadovas grafikos dizaineris Alexas Dobaño.  Dizaineris svečiavosi Lietuvoje projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos kvietimu.

Prie vieno VšĮ Profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ kabineto durų pasitinka lentelė „Prašome netrukdyti. Vyksta egzaminas“. Kai į jį pagaliau leista įžengti ir pašaliniams, juos sutinka džiugios šypsenos. Iš jų galima spėti, kaip pasisekė pirmai Lietuvoje kosmetiko paslaugų profesiją įgijusiai kurčių ir neprigirdinčių merginų grupei. „Ar lengvai atsivėrė profesinės paslaptys?“ – pasmalsavau. Asta Grigaitienė per gestų kalbos vertėją greitakalbe išbėrė: „Šiandien atrodo, kad labai sunku nebuvo.

Nacionalinė dailės galerija (NDG) Vilniuje per pastaruosius keletą metų tapo viena dažniausiai aklųjų ir silpnaregių lankomų meno erdvių. 2016 metais čia surengta pirmoji daug žadanti liečiamoji skulptūrų paroda „Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“, praėjusių metų pavasarį pristatyta didelio susidomėjimo sulaukusi paroda „Blind date“, o šių metų rudenį lankytojus pakvietė antroji jos dalis.

Prieš 11 metų įkurtas „Naujasis teatras“ čia dirbantiems ir kuriantiems žmonėms yra tapęs antraisiais namais. Nors beveik visi čia dirbantys žmonės turi vienokią ar kitokią negalią, teatras vengia vadintis „neįgaliųjų teatru“, stengiasi keisti neįgalumo stereotipus ir ugdyti visuomenės toleranciją.  Gražiausias metų šventes „Naujasis teatras“ kviečia pasitikti neskubant ir siūlo prisiminti bendražmogiškas vertybes, įsiklausyti į save.

Vilniaus neįgaliųjų dienos centro rengiamos meninių gebėjimų varžytuvės, arba abilimpiada, jau tampa gražia, švenčių laukimą paįvairinančia tradicija. Į šeštą kartą surengtą prieškalėdinę abilimpiadą susirinko per 60 kūrybiniais gebėjimais ir išmone nustebinti pasiryžusių neįgaliųjų. Įvairių negalių žmonių sukurti dirbiniai papuoš ne tik jų namus, bet ir taps miela originalia dovanėle artimajam, bičiuliui, draugui.

Vidui Mekioniui 37-eri. Su klastinga akių liga jis gyvena nuo mažų dienų. Tai įgimta katarakta, prie kurios vėliau prisidėjo ir glaukoma. Ankstyvoje vaikystėje berniukas dar matė, bet kai jam buvo 6-eri, ligos smogė visa jėga ir Vidas visiškai neteko regėjimo. Nepaisant to, šiandien jaunas vyras daugeliui gali būti pavyzdys – turi mėgstamą darbą, yra sukūręs šeimą ir džiaugiasi kiekviena diena.  Panevėžietis jau 22 metus dirba radijuje.

Eidami į specialiųjų poreikių turinčių vaikų varžybas, vykusias gimnastikos klube „Skrydis“, daugelis stabtelėjo prie automobilio, iš kurio sklido gaivus kavos aromatas, o užrašas skelbė: „Kavos galia“. Pasivaišinti kava kvietė trise: socialinės iniciatyvos projekto „Kavos galia“ vadovė Ramunė Lebedytė-Undzėnienė, projekto dalyvis savanoris, intelekto sutrikimų turintis Lukas Večerskis ir jo mama Enida Večerskienė.

Neįgaliųjų problemas susitikimuose su įvairių valstybės institucijų – komisijų, ministerijų, prezidentūros – atstovais išsakantys asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai kas pusmetį aplanko ir Seimo pirmininką. Asociacijos prezidentas Ričardas Dubickas įsitikinęs: Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas – bendras rūpestis, todėl reikia kuo plačiau ir atviriau apie tai kalbėti, nenumoti ranka į akivaizdžius pažeidimus, vienyti pastangas ieškant svarbių sprendimų.

Autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų skaičiaus didėjimas – vienas didžiausių šiuolaikinės visuomenės iššūkių visame pasaulyje, įsitikinusi Levinsky edukologijos instituto Tel Avive, Izraelyje, rektorė prof. dr. Yael Kimhi. Ji pati daug metų tyrinėja įvairius autistiškų asmenų ugdymo aspektus ir stengiasi, kad apie autizmą daugiau žinotų ne tik specialistai, bet ir plačioji visuomenė.

Skaitytojų klausėme, kaip jie dažniausiai įvardija žmogų, turintį negalią. Apklausoje dalyvavo 404 žmonės.  36,1 proc. apklausos dalyvių negalią turintį žmogų įvardija fraze „žmogus su negalia“.  25,1 proc. dalyvavusiųjų apklausoje dažniausiai sako „neįgalusis“.  21,1 proc. pirmenybę teikia apibūdinimui „negalią turintis žmogus“.  17,7 proc. dažniau renkasi frazę „žmogus, turintis specialiųjų poreikių“.  Dėkojame dalyvavusiems ir skelbiame naują viktoriną.

Apklausos rodo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) iki šiol laikoma viena korumpuočiausių įstaigų. VšĮ „Transparency International“ vadovo Sergejaus Muravjovo pateiktais duomenimis, šia tarnyba nepasitiki 9 iš 10 žmonių.

XII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės šiemet buvo kitokios. Pirmiausia – jos surengtos ne daugiau nei dešimtmetį neįgaliuosius priėmusioje, bet dabar rekonstruojamoje legendinėje Kauno sporto halėje, o Garliavos sporto ir kultūros centre. Dar vienas pokytis – sporto projektų rėmimą perėmus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai užtruko veiklų finansavimo procedūros, ir žaidynės iš rudens pradžios persikėlė į gruodžio vidurį.

Gražina Stankevičienė, jau 15 metų judanti neįgaliojo vežimėliu, nepaliauja stebinti savo veržlumu, energija ir aistra kelionėms. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytoja savarankiškai buvo nuvykusi net į Ukrainą. Kiekvienoje Gražinos kelionėje gausu nuotykių, neįgali moteris džiaugiasi, kad keliaudama visuomet sutinka puikių žmonių, kurie jai padeda neprašydami jokio atlygio.  Susitikusios su Gražina kalbamės ne tik apie keliones.

Judėjimo negalią turinti Goda šiuo metu mokosi Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazijoje. Lankyti pradinę mokyklą mergaitė pradėjo Airijoje. Godos mama Miralda sako, jog šeima nesigaili grįžusi į gimtinę. Dukra mokykloje susirado draugų, čia ji puikiai jaučiasi.  Vos gimusiai Godai diagnozuota hidrocefalija, taip pat stuburo išvarža. Mėnesį po mergaitės gimimo mama praleido Kauno klinikose, ir vėliau dukros sveikatai šeima skyrė daug dėmesio, vežiojo pas gydytojus, į reabilitacijos centrus.

Kęstutis Rudzinskas jau šešerius metus gyvena Valakampių socialinių paslaugų namų įsteigtuose savarankiško gyvenimo namuose. „Ten gyvenu kaip namie, esu patenkintas“, – tvirtina jis, džiaugdamasis ir dėl to, kad turi darbą – darbuojasi viename prekybos centre. Bet iki 2013 metų jo gyvenimas buvo visiškai kitoks.  Kęstutis pasakoja, kad jo kelionė po globos įstaigas prasidėjo, kai jis buvo vos vienerių – nusižudžius jo mamai, berniukas buvo apgyvendintas Kauno kūdikių namuose.

Filosofijos ir humanitarinių mokslų daktarės Jurga Jonutytė ir Giedrė Šmitienė atlieka tyrimą, kuriame, remdamosi negalią turinčių žmonių pasakojimais ir patirtimis, analizuoja negalios sąvokos kaitą.

Skaitytojų klausėme, ką daryti, kad informacija būtų lengviau prieinama visiems. Apklausoje dalyvavo 5171 žmogus.  43 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad reikėtų sukurti internetinę svetainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.  34,5 proc. dalyvių nuomone, būtina siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse.  11 proc.

Kuris iš penkių didžiausių Lietuvos miestų vertas supermiesto vardo, lemia ne jo gyventojų skaičius, ne gatvių švara ir net ne kalėdinės eglės dydis, o kasmet Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) ir Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos (LGKVA) organizuojamo konkurso „Supermiestas“ rezultatai.