Profesorė jau ketvirtą kartą svečiavosi Lietuvoje, skaitė paskaitas Šiaulių ir Vytauto Didžiojo universitetuose, konsultavo naujos studijų programos specialiesiems pedagogams, gebantiems dirbti ir su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais, rengėjus.
Kada susidomėjote autizmu?
Pirmą kartą su šiuo reiškiniu susidūriau prieš 30 metų, kai baigusi studijas pradėjau dirbti vaikų darželyje su specialiojo ugdymo pakraipa. Ten buvo labai protingas, bet keistas berniukas, ir man buvo labai įdomu, kodėl jis toks. Vėliau supratau, kad jis turėjo autizmo spektro sutrikimą, bet tuo metu apie autizmą nieko nežinojome. Ėmiau domėtis autizmo spektro sutrikimais, ypač – kognityviniais ir akademiniais autistiškų vaikų ugdymo aspektais. Besimokydama magistrantūroje pradėjau dirbti Švietimo ministerijoje, buvau įvairių specialiųjų poreikių, tarp jų ir autizmo sutrikimų, turinčių vaikų ugdymo nacionalinė patarėja, vėliau – specialiojo ugdymo nacionalinė konsultantė. Baigusi doktorantūrą, nusprendžiau atsidėti moksliniam ir akademiniam darbui. Prieš 6 metus pradėjau dėstytojauti Levinsky edukologijos institute, 3 metus esu instituto rektorė. Mes rengiame viso spektro pedagogus, pradedant priešmokyklinio, baigiant specialiojo ugdymo specialistais.
Kokia buvo jūsų disertacijos tema?
Žinoma, ji buvo susijusi su autizmu. Vadovas pasiūlė tyrinėti įdomų aspektą – tirti autistiškus vaikus, kurie turi draugų ir kurie jų neturi, ir ieškoti tokių vaikų bendradarbiavimo problemų sprendimo būdų. Kai pateikiau paraišką, disertacijų komiteto nariai sakė, kad šia tema nėra ką tyrinėti, nes tokie vaikai draugų neturi. Vis dėlto pavyko įtikinti, kad man leistų rašyti disertaciją. Ir iš tikrųjų tai buvo puikus tyrimas, parodęs, kad draugų turėjimas ankstyvoje vaikystėje autistiškiems vaikams vėliau padeda susitvarkyti su įvairiais sunkumais. Tyrimas padėjo ieškoti būdų, kaip tokiems vaikams padėti užmegzti artimesnius kontaktus su kitais vaikais.
Kokiomis temomis domitės dabar?
Labiausiai mane domina akademiniai aspektai – kaip ugdyti autistiškus vaikus jiems priimtiniausiu būdu, taip pat ir kaip ugdyti mokytojus, kad gebėtų su jais dirbti. Be to, keletą pastarųjų metų intensyviai dirbu įtraukiojo ugdymo srityje. Nors Izraelyje specialiųjų poreikių turintys vaikai visada mokėsi bendrojo ugdymo mokyklose, bet pernai priimtas įstatymas, mokyklas įpareigojantis užtikrinti įtraukųjį ugdymą. Vadovauju nacionaliniam komitetui, kuris kuria strategiją, kaip mokyklos turėtų pereiti prie įtraukiojo ugdymo ir kaip mokytojams suteikti kompetencijų dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Taip pat dirbame su visais 7 mokytojus ruošiančiais universitetais ir 21 kolegija – specialiojo ugdymo kursas turi būti įtrauktas į visas studijų programas. Be to, vykdome labai didelį tyrimą, siekdami išsiaiškinti geriausias pasaulyje egzistuojančias įtraukiojo ugdymo praktikas, kad galėtume rasti mūsų šaliai geriausius tokio ugdymo sprendimus.
Phillas Collinsas (buvęs „Genesis“ muzikantas)
Charlie Wattsas („The Rolling Stones“)
Rickas Allenas („Def Leppard“)
Minėjote, kad šiandien bendrojo ugdymo dalykų mokytojams būtina turėti kompetencijų dirbti ir su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.
Taip, šiandien tai neišvengiama, tiesa, nemanau, kad visi mokytojai turi tapti specialiaisiais pedagogais, juk bendrojo ugdymo mokytojai visų pirma turi išmanyti akademinio vaikų ugdymo aspektus. Vis dėlto šiuolaikinis mokytojas turi turėti gebėjimų dirbti įtraukiojo ugdymo klasėje, identifikuoti problemas, žinoti, kokių intervencijų reikia vaikui, mokėti dirbti komandoje su kitais specialistais. Ugdant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus veiksmingiausias yra komandinis įvairių sričių specialistų darbas. Tokioje komandoje turi būti specialiojo ugdymo pedagogas, logopedas, psichologas, muzikos terapeutas ar kiti specialistai.
Ar Izraelyje tebėra specialiųjų įstaigų, kur ugdomi autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai?
Apskritai kalbant apie tokius vaikus, Izraelyje stengiamasi kuo anksčiau diagnozuoti sutrikimą ir kuo greičiau pradėti intensyvią pagalbą. Vaikų darželiuose kiekvienam autistiškam vaikui teikiama labai intensyvi pagalba, sudaroma individuali 20–40 valandų per savaitę programa, tėvai su jais turi dirbti ir namuose. Ir vėliau vaikai gauna pagalbą, tiesa, nebe tokią intensyvią. Izraelyje yra ir specialiųjų mokyklų, ir specialiųjų klasių bendrojo ugdymo mokyklose, ir vis labiau plečiasi įtraukusis ugdymas. Kiekvienas ugdymo būdas turi savų pliusų ir minusų. Kas tinka konkrečiam vaikui, labai priklauso nuo jo paties, nes kiekvienas autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas yra kitoks, o mes turime rasti jam tinkamiausią ugdymo būdą.
Kas nusprendžia, kokioje įstaigose mokysis vaikas, koks tėvų vaidmuo priimant sprendimą?
Iki praėjusių metų tai nuspręsdavo specialus komitetas iš specialiojo ugdymo inspektoriaus, bendrojo ugdymo inspektoriaus, psichologo ir savivaldybės atstovo. Tėvai galėdavo tik dalyvauti priimant sprendimą, bet įtakos jam negalėjo daryti. Dabar ši tvarka pasikeitė – atsakomybė perkelta ant tėvų pečių, jie turi spręsti, kur mokysis jų vaikas. Tai – didžiulis pokytis, Izraelyje tai daugeliui kelia galvos skausmą. Viena vertus, padidėjo tėvų atsakomybė. Kitas dalykas, bendrojo ugdymo klasėse sparčiai daugėja specialiųjų poreikių turinčių vaikų, mokytojai išsigandę – jie nėra tam pasiruošę, bijo, kad visi tėvai savo kitokių poreikių turinčius vaikus atves į šias mokyklas. Žinoma, mokytojams reikia skubios pagalbos, turim jiems suteikti instrumentus, kaip ugdyti tokius vaikus, negalima tikėtis, kad jie savaime to išmoks. Tačiau katastrofos nėra, ne visi tėvai nori, kad jų vaikai mokytųsi įtraukiojo ugdymo klasėse.
Vis dėlto įtraukiojo ugdymo vis daugėja?
Taip, ir tai tarptautinis procesas, jaučiu, kad visas pasaulis dabar eina tuo keliu, visi galvoja, kaip autistiškus ir kitokių poreikių turinčius vaikus labiau įtraukti į bendrojo ugdymo procesą, taip pat ir į visuomenę. Juk mokykla – tik viena jų gyvenimo dalis, tarsi mikrokosmosas, bet dar yra ir makrokosmosas. Mes kol kas tik bandome ieškoti būdų, kaip autistiškus vaikus įtraukti į mokymo procesą, bet inkliuzija turi vykti ir visuomenėje, joje kiekvienas turi rasti savo vietą. Tai didelis iššūkis, nes ne visi žmonės inkliuziją vertina teigiamai, yra manančių, kad tokie vaikai gadina mokymosi procesą, kad jie turi būti izoliuoti, nes kelia grėsmę. Bet inkliuzijos procesas yra neišvengiamas, nori to ar nenori.
Vienas didžiausių iššūkių – autistiškų vaikų visame pasaulyje sparčiai daugėja, šiuo metu vienas iš 68 gimusių vaikų turi autizmo spektro sutrikimų. Taip iš dalies yra todėl, kad pasikeitė autizmo apibrėžimo kriterijai, bet esama ir kitų priežasčių – tyrimai rodo, kad autizmas gali būti susijęs su vėlyva tėvyste, neišnešiotų kūdikių skaičiaus didėjimu, tam tikrais aplinkos veiksniais, taip pat ir genetinėmis priežastimis.
Izraelis garsėja kaip valstybė, kurioje tėvai ypač daug dėmesio skiria vaikų ugdymui. Kur slypi šio šalies fenomeno paslaptis?
Sudėtinga atsakyti, nes Izraelyje gyvenančios šeimos labai skirtingos: įprastai turi po 2 ar 3 vaikus, bet yra religingų šeimų, kurios augina labai daug – po 10–12 vaikų, daug vaikų turi ir arabų šeimos. Kalbant apie tėvus, auginančius specialiųjų ugdymo poreikių turinčius vaikus, turiu pasakyti, kad be galo stiprios yra tėvų organizacijos. Jos daro didžiulę įtaką, kad šalyje vyktų sisteminiai pokyčiai. Manau, jog pamažu mokomės bendradarbiauti su tėvais, nes tai labai svarbu. Savo studentams taip ir sakau – turite dirbti kartu su tėvais, nes jiems labiausiai rūpi jų vaikai, jie nori aktyviai dalyvauti vaiko ugdymo procese. Tėvystė visada reiškia didžiules pastangas, bet geriausias pasaulyje darbas yra būti tėvais.
Žinau, kad pati turite tris dukras. Gali ir jos eina jūsų keliu?
Taip, turiu tris suaugusias dukras, vyriausiai jau 30, ji pasirinko visai kitokią sritį – yra teisininkė. Vidurinei – 27, ji kalbininkė, studijuoja magistratūroje ir dirba mokytoja. Jauniausiajai – 23, ji studijuoja ergoterapiją, kuri labai susijusi su specialiąja pedagogika. Kai dukros buvo mažos, vesdavausi jas į darželį, joms būdavo smagu bendrauti su specialiojo ugdymo grupes lankančiais vaikais, joms ši tema pažįstama. Aš pati didelę gyvenimo dalį dirbu su autizmo sfera, bet tik neseniai tai tiesiogiai palietė mane.
Turiu labai gerą draugę, ji maždaug mano amžiaus. Ji turi autistišką sūnų, kurį pažįstu nuo ketverių. Danielius labai protingas, nuostabus, talentingas, jis puikiai dainuoja, groja gitara, šiuo metu netgi dalyvauja vienoje Izraelyje populiarioje pramoginėje televizijos laidoje. Tačiau jis toks ant scenos, o namie socialiai ir emocionaliai elgiasi kaip dvejų metų vaikas. Danieliui 23-eji, jis labai gražus vaikinas, mergaitės juo domisi, bet jis net nežino, kaip su jomis kalbėtis. Mano draugė yra vieniša mama, kiek žinau, vyras šeimą paliko, kai sūnui buvo nustatyta diagnozė. Draugė yra visiškai viena, neturi jokių artimųjų. Kartą mudviem sėdint kavinėje ji apsiverkė ir paklausė: „Yael, kai aš mirsiu, ar galėsi pasirūpinti mano sūnumi?“ Tą akimirką mane ištiko šokas, užėmė kvapą. Ji prašė neskubėti atsakyti, nuspręsti prieš tai pasikalbėjus su savo vyru. Žinoma, aš ją raminau – ne, tu gyvensi amžinai, mes abi gyvensim amžinai. Iš tiesų ji mano amžiaus, manau, mirsim panašiu metu. Vis dėlto savo draugei iki šiol neatsakiau, ar galėčiau į savo šeimą priimti Danielių, jei kas nors jai atsitiktų. Aš galiu tyrinėti autizmą, skaityti paskaitas, bet kol kas į jos klausimą atsakyti negaliu...
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
