Išgėrę gardžios Luko išvirtos kavos pasikalbėjome su Luko mama Enida ir projekto vadove Ramune. Projektas, prasidėjęs balandžio mėnesį, jau įsibėgėjo. Ką pavyko nuveikti? Kaip jaučiasi projekto dalyviai, jų tėvai?
Sūnus pasijuto oriai
E. Večerskienė negali atsidžiaugti, kad jos sūnus Lukas dalyvauja šiame socialiniame projekte. „Lukas pradėjo labiau pasitikėti savimi. Kiekvieną kartą važiuodamas virti kavos ir nemokamai vaišinti ja kuriame nors renginyje dalyvaujančius žmones jis jaučiasi orus, savarankiškas. Šiandien dirbsime visą dieną, tol, kol vyks varžybos“, – sako Enida ir pasakoja, kad tą kartą, kai jiems paskambino Ramunė ir pakvietė Luką pabandyti, labiausiai apsidžiaugė pats Lukas, nes jis visą laiką nori kur nors dalyvauti. Kai mokėsi Šilo specialiojoje mokykloje, visada drąsiai lipdavo ant scenos.
Tėvai pasirašė savanorystės sutartį, kurioje rašoma, kad Lukas dirbs 15 valandų per mėnesį. „Ar dažnai lydite sūnų?“ – klausiu Enidos, o ji sako, kad Lukas labai norėtų eiti vienas, bet jai ramiau, kai būna šalia. Sūnui patinka būti tarp žmonių, patinka, kad jam dėkoja už kavą, nors mokytis virti ją profesionaliu aparatu iš pradžių buvo sunku. Tačiau turėjo gerų pagalbininkų.
Enida pasakoja, kad būdamas tarp žmonių Lukas patiria tiek įspūdžių, jog grįžęs namo tik ir pasakoja, ką darė, su kuo kalbėjosi. Matydama, kaip sūnus dirba, ji darosi ramesnė dėl jo ateities. Gal matydami, kaip nuoširdžiai jis dirba, į jį atkreips dėmesį darbdaviai, gal Lukui ir kitiems projekto dalyviams atsiras galimybė įsidarbinti?
„Vakar buvome Naujojoje Vilnioje, o sekmadienį vaišinsim maratono dalyvius, – pasakoja Enida. – Būna, dirbame tris valandas, kartais ir ilgiau. Šis projektas labai reikalingas ne tik mūsų vaikams, kurie turi proto negalią, bet ir visuomenei, kad pažintų tokius žmones, matytų, ką jie gali, o ne ko negali...“
Žiūrėdama, kaip sūnus dirba, kaip maloniai bendrauja su kitais, Enida prisimena tą sunkų, skausmo pilną laiką sužinojus, kad taip lauktas, toks mylimas sūnus nebus toks, kaip daugelis vaikų. „Sunkiausia buvo priimti likimo mestą iššūkį ir mokytis gyventi taip, kad sūnus nesijaustų blogai“, – sako moteris.
Phillas Collinsas (buvęs „Genesis“ muzikantas)
Charlie Wattsas („The Rolling Stones“)
Rickas Allenas („Def Leppard“)
Berniukas augo, o problemų nemažėjo
Lukui 21-eri, jis vienintelis vaikas šeimoje. Kol sukako dveji metukai, tėvams ir net medikams atrodė, kad jis vystosi normaliai, tačiau laikas bėgo, berniuko bendraamžiai jau kalbėjo, net daineles dainavo, o jis nepratarė nė žodžio. Tėvai kreipėsi į poliklinikoje dirbančią logopedę, o ji patarė kreiptis į Vaiko raidos centrą. Centre specialistai atliko tyrimus ir pasakė, kad Luko raida lėtesnė.
Tėvams ši žinia buvo didelis smūgis, bet nedingo viltis, kad sūnus išaugs savo bėdas, tik reikia laiko...
Buvo pasiūlyta berniuką leisti į specialų logopedinį vaikų darželį. Enida sako, kad lig šiolei gailisi sutikusi leisti į jį sūnų, nes ten Lukas negavo tokios pagalbos, kokios jam iš tiesų reikėjo. Vaikų grupėje buvo daug, logopedė Lukui galėdavo skirti labai mažai laiko, ir berniuko kalba nesivystė. Trūko ir kitų specialistų pagalbos. Sūnaus raida kaip buvo, taip ir liko lėta, kalbėti jis pradėjo tik septynerių. „Gal reikėjo ugdyti namuose, samdyti specialistus, bet tokių galimybių nelabai turėjome“, – sako Enida.
Mokyklą tėvai pasirinko bendrojo ugdymo, tą, kuri buvo arčiausiai namų, nes vežioti sūnaus kur nors toliau tuo metu negalėjo. „Mums daug padėjo mokyklos socialinė darbuotoja, ji dirbo labai nuoširdžiai, o logopedė turėjo daug darbo su mažesniais vaikais ir Lukui laiko rasdavo labai mažai“, – pasakoja mama. Logopedė patarė Luką leisti į specialiąją mokyklą, bet tėvai nepaklausė ir dėl to nesigaili.
Bendrojo ugdymo mokykloje Lukas mokėsi aštuonerius metus, bet tik išklausė kursą. Berniukas gana greitai išmoko skaityti, rašyti, nes turi labai gerą regimąją atmintį, tik skaičiuoti jam niekaip nepavyko išmokti. Knygomis Lukas nesidomi, bet perskaito žodžius, kai jam to prireikia. Enida sako, kad sūnus ką išgirdęs nepamiršta, tik jam sunku surišti mintis.
Kai Lukas perėjo į Šilo specialiąją mokyklą, ten gavo daugiau dėmesio, pasidarė guvesnis. Trejus iš penkerių ten praleistų metų jis mokėsi socialinių įgūdžių. O šiemet pirmi metai mokosi kepti duonos ir pyrago gaminius Vilniaus technologijų ir reabilitacijos centre. Enida sako, jog pasitarę su dėstytojas abu su vyru nusprendė, kad padėti virėjui ar kepėjui Lukas pajėgs, be to, pagal šią programą galima mokytis kelių specialybių, tad jeigu nesiseks viena, galės įgyti ir kitą profesiją.
Tapo savarankiškesnis
„Ar sūnus išvengė patyčių dėl to, kad buvo kitoks negu visi vaikai?“ – klausiu Enidos. Ji pasakoja, kad Lukas labai geranoriškas vaikas, tačiau būna, kad jo elgesio aplinkiniai nesupranta, nepriima. Kartą išlipęs iš mokyklos autobusiuko Lukas ėjo namo, o eiti jam tekdavo pro vaikų darželį. Kažkas jį nufotografavo ir įkėlė žinutę į internetą, kad neaiškus tipelis slankioja apie vaikų darželį. Lukas jokių blogų kėslų neturėjo, jam rūpėjo, gal koks vaikas verkia. Luko tėvai kreipėsi į mokyklos socialinę darbuotoją, ir jos pastangomis vaikinuko nuotrauką iš interneto išėmė.
Norėdami išvengti panašių nesusipratimų tėvai stengiasi Luką lydėti kur tik gali. Enida džiaugiasi, kad į profesinės reabilitacijos mokymus Lukas viešuoju transportu jau pradėjo važinėti savarankiškai. Mama iš pradžių lydėjo sūnų, o paskui jiedu išsiaiškino, kur ir kada Lukui reikia persėsti iš vieno autobuso į kitą, ir jis vienas važiuoja labai noriai. Tėvai skambina sūnui telefonu, tikrina, ar sėkmingai atvažiavo, bet Lukas dar nė karto jų neapvylė.
Enida baiminasi, kad sūnus savarankiškai negalėtų gyventi, bet šis projektas ir mokymasis Vilniaus technologijų ir reabilitacijos centre padėjo vaikinui pasijusti savarankiškesniam. „Lukas labai pareigingas – jeigu tėvas jį kviečia į sporto klubą, sako: „Aš turiu virti kavą. Prižadėjau.“ Lukas ir kiti projekto savanoriai jaučiasi reikalingi ir labai nori, kad šis projektas tęstųsi“, – sako Luko mama.
R. Lebedytė-Undzėnienė priduria, kad projektas, prasidėjęs šių metų balandį, tęsis iki 2020 metų balandžio. Projekte dalyvauja 20 savanorių nuo 17 iki 40 metų. Savanoriai įgyja daug darbinių įgūdžių: išmoksta ateiti į darbą laiku, gaminti kavą, bendrauti. „Matau, kad keičiame visuomenės požiūrį į intelekto sutrikimų turinčius žmones, ir tai puiku. Supratingumo daugėja, o projekto dalyviai įrodo, kad jie gali dirbti pagalbininkais kavinėse, baruose, tik reikia jais pasitikėti“, – sako projekto vadovė.
