R. Mockė į Airiją atvyko 2007-aisiais, kai ten įsidarbino jos vyras. Šeima neplanavo svečioje šalyje užsibūti ilgai, vis dėlto planus pakeitė sunki jaunesniojo sūnaus Mato liga. „Kai mūsų sūnui buvo diagnozuotas diabetas, minčių grįžti į Lietuvą teko atsisakyti. Pasilikome Airijoje, nes čia sergantiems sudarytos kur kas geresnės sąlygos nei gimtinėje“, – pasakoja Rita.
Pasak jos, Airijoje šeimai kompensuojama viskas, kas susiję su diabetu, mokykloje Matui kontroliuoti diabetą padeda socialinis darbuotojas, kuris per pamokas būna kartu su vaiku, mamai sudarytos sąlygos mažiau dirbti – valstybė kompensuoja dalį atlyginimo, kurį moteris gaudavo dirbdama visą darbo dieną.
Be to, berniukas gali naudoti naujausią įrangą ligai stebėti ir kontroliuoti. „Jau porą metų mums labai gelbsti sensoriai, skirti cukraus kiekiui kraujyje stebėti. Lietuvoje kol kas oficialių tiekėjų jiems įsigyti nėra, o Airijoje sensoriai kompensuojami. Naudojantis jais galima greitai nustatyti cukraus kiekį kraujyje, tai labai palengvina diabeto kontrolę“, – aiškina mama.
Jos teigimu, anksčiau imti kraują tekdavo nuo 12 iki 15 kartų per parą, vaiko pirštai nuo badymo tampa nejautrūs, jau nekalbant apie fizinį skausmą. Sensoriai kainuoja nepigiai – vieno komplekto, kurio pakanka savaitei, kaina sudaro 50 eurų. Brangi ir Mato naudojama insulino pompa. „Airijoje mums viskas kompensuojama, be to, gauname papildomų lėšų specialiosioms vaiko reikmėms“, – pabrėžia pašnekovė.
Gaunančių paramą ratas plečiasi
Pasak R. Mockės, padėti kitiems žmonėms paskatino ne tik sūnaus liga – labiausiai moterį sukrėtė geriausios draugės mirtis nuo onkologinės ligos. „Kilo mintis padėti vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Su draugėmis, Airijos lietuvėmis, 2014 metais sumanėme surengti labdaros vakarienę, o gautas lėšas skirti Santaros klinikų vaikų Onkohematologijos skyriui. Planavome sukviesti apie 30 žmonių. Išnuomotoje salėje galėjo tilpti 120, tiek jų ir susirinko. Labdaros vakarienėje dalyvavo svečių iš Lietuvos ambasados Airijoje, daug aktyvių lietuvių bendruomenės narių, atlikėjų. Tada pavyko surinkti 4300 eurų, juos skyrėme šeimoms Lietuvoje“, – pasakoja moteris.
Šiųmetėje labdaros vakarienėje jau dalyvavo beveik 300 žmonių, surinkta daugiau kaip 21 tūkst. eurų. „Galėtume sukviesti ir daugiau svečių, kasmet išparduodame visus bilietus. Vis dėlto manome, kad vakaras nebūtų toks jaukus, jei jame dalyvautų pernelyg daug žmonių. Stengiamės išlaikyti optimalų svečių skaičių – nuo 250 iki 300. Šios vakarienės jau tapo gražia tradicija, lietuvių bendruomenė jų laukia visus metus. Mes, kaip ir didžioji dalis Airijoje gyvenančių lietuvių, puoselėjame lietuvybę, stengiamės neprarasti ryšio su gimtine. Darome tai padėdami sergantiems ar negalią turintiems vaikams“, – sako R. Mockė.
Jos teigimu, Airijoje gyvenantys lietuviai nežinotų, kam Lietuvoje pagalbos reikia labiausiai, todėl bendradarbiauja su partneriais Lietuvoje. Bendradarbiavimas prasidėjo nuo „Mamų unijos“, iš pradžių remti tik onkologinėmis ligomis sergantys vaikai. Vėliau paramos ratas plėtėsi, Airijos lietuviai atrado „Vilties spindulėlį“, vienijantį negalią turinčius vaikus auginančias šeimas, taip pat parama skiriama vaikams, sergantiems pirmojo tipo diabetu.
Rita pasakoja, jog daugiausiai paramos surenkama ne iš pavienių aukotojų, o rengiant labdaros renginius, mugėse prekiaujant darbeliais. Mintis įsigyti vaikų pagamintų darbelių Airijos lietuvei kilo pamačius Santaros klinikų vaikų Onkohematologijos centro svetainėje reklamuojamą Kaziuko mugę. „Parašiau mugės organizatorei Živilei Binkienei ir paklausiau, ar galėtų man įsigytus darbelius atsiųsti paštu į Airiją. Ji sutiko. Pervedžiau šimtą eurų, už juos gavau visą dėžutę darbelių. Juos pardaviau mugėje Dubline, uždirbau 280 eurų, pervedžiau juos darbelius gaminusiems vaikams“, – pasakoja R. Mockė.
Airijos lietuviai turi ir daugiau gražių tradicijų – tai kasmetiniai krepšinio, futbolo turnyrai, labdaros zumbos, kibinų savaitgaliai. „Dalyvaujame visuose renginiuose, vykstančiuose 150 kilometrų spinduliu aplink Dubliną. Pavyzdžiui, per pastarąjį kibinų savaitgalį dešimt moterų iškepėme 2800 kibinų, užsakymų srautą netgi teko stabdyti – fiziškai nebepajėgėme pagaminti daugiau. Kitais metais numatome cepelinų pietus, visos už juos surinktos lėšos vėlgi atiteks sergantiems vaikams“, – sako moteris.
Susidraugauja su šeimomis
Pasak R. Mockės, visi organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“ nariai dirba savanoriškai. „Visoms mums tai – papildoma, savanoriška veikla, visos turime darbus, šeimas, kuriomis reikia pasirūpinti. Iš savo veiklos negauname jokios finansinės naudos, visus per renginius suaukotus pinigus pervedame žmonėms, kuriems jų labiausiai reikia, – pasakoja Rita. – Stengiamės teikiantiems paramą ką nors duoti mainais, tegu ir nedidelę dovanėlę ar vaikų rankomis kurtą suvenyrą.“
Airijoje gyvenančios lietuvės nenutraukia ryšių su šeimomis, kurių vaikai pasveiksta, gražus bendravimas tęsiasi ir toliau. „Šeimos mums labai dėkingos, vadina „angelais sargais“. Nuolat domimės, kaip joms sekasi, klausiame, ar nereikia dar kokios nors pagalbos. Nuoširdžiai susidraugavome su Justuko šeima iš Kėdainių. 2015 m. surengėme kibinų savaitgalį, per kurį rinkome lėšas būtiniems, bet nekompensuojamiems vaistams, kurie tuo metu kainavo 700 eurų per savaitę. Tada susivieniję Airijos lietuviai surinko 6000 eurų. Kasmet, grįžę į Lietuvą, užsukame pas naujuosius draugus, tai tapo gražia mūsų šeimos tradicija“, – pasakoja R. Mockė.
Susiduria ir su liūdnomis, ir su kurioziškomis situacijomis
Pašnekovės teigimu, bendraujant su ligos ar negalios ištiktais žmonėmis reikia nemažai dvasios stiprybės. „Iškeliaujančius vaikučius privalai išmokti paleisti. Daug kas manęs klausia – kaip tu taip gali? Išties, tai nėra paprasta, vis dėlto turi sau pasakyti: esi bejėgis, jei net gydytojai nesugeba padėti. Mes padarome tik tai, kas mūsų valioje“, – kalba moteris.
Organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“ atstovai susiduria ne tik su liūdnomis, bet ir su kurioziškomis situacijomis. Kartą Anykščių rajone gyvenančiai mamai, auginančiai penkis vaikučius, skirta 350 eurų parama. „Už šią sumą moteris nusipirko panaudotą skalbimo mašiną, taip pat maisto vaikams. Po kurio laiko sulaukėme mamos laiško – už tai, kad gavo papildomų lėšų, ji neteko galimybės gauti pašalpų, skirtų parengti vaikus rugsėjo pirmajai. Bandėme aiškintis su rajono vadovais, vis dėlto greitai supratome – beviltiška. Teko per kitus asmenis pervesti mamai dar daugiau pinigų, kad ji galėtų vaikus apipirkti mokslo metų pradžiai“, – stebėdamasi pasakoja Rita.
Organizacija „Airijos lietuviams rūpi“ visas surinktas lėšas stengiasi skirti šeimoms, kurioms tuo metu labiausiai reikia paramos. Per visą gyvavimo laikotarpį Airijos lietuviai surinko ir išsiuntė į Lietuvą apie 150 tūkst. eurų. Prie Santariškių klinikų duris atversiantiems svečių namams paaukota beveik 34 tūkst. eurų, už šias lėšas bus įrengti apartamentai nuo Airijos lietuvių. Taip pat 12 tūkst. eurų organizacija skyrė palatoms Santaros klinikų Onkologijos skyriuje atnaujinti. R. Mockė nė nesvarsto apie galimybę įkurti fondą, kur galėtų įsidarbinti pati ar įdarbinti kitus žmones. Jos idėja – savanoriška ir nesavanaudiška pagalba tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.