„Nesyk klausiau Dievo – kodėl man skyrė tiek išbandymų? Dabar jau suprantu: viskas pasaulyje turi prasmę, viskas susidėlioja į vientisą grandinę, kurią peržvelgęs ir randi atsakymus į visus klausimus“, – sako moteris.
Vaikystė – be tėvų
Jūratė buvo trečias vaikas šeimoje, gimė neišnešiota, svėrė vos 750 gramų. Besilaukdama kūdikio, motina visą laiką gėrė. Niekas netikėjo, jog mažylė išgyvens. Vis dėlto mergytė augo, atkakliai kabinosi į gyvenimą.
Moteris pasakoja neprisimenanti savo pirmųjų gyvenimo metų namuose, su geriančiais tėvais. Vos trejų ji buvo paimta iš šeimos ir atsidūrė Vilniuje, A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos lopšelyje-darželyje. „Čia man buvo gerai. A. Jonyno internatinėje mokykloje vaikams buvo sudarytos visos sąlygos augti, lavintis, puikiai pritaikyta aplinka. Tuo metu veikė muzikos mokykla, medicinos skyrius, gausi biblioteka. Netrūko nieko, nebent dangiškų migdolų. Ir, žinoma, mamos“, – prisimena Jūratė.
Kai mergaitei sukako dešimt, mama atsirado. „Atėjo mano pirmoji mokytoja ir pasakė: tu turi mamą. Pirmąjį laišką savo gyvenime parašiau jai. Negaliu apsakyti, kiek buvo džiaugsmo, kai gavau atsakymą. Tada sužinojau, kad turiu ir dvi seseris. Kaip tuo metu buvo įprasta, mus išblaškė po skirtingas įstaigas“, – pasakoja moteris.
Vis dėlto pirmasis susitikimas su mama nebuvo sklandus. Jūratė sako nepajutusi nieko ypatinga – tarsi priešais būtų dar viena auklėtoja. „Kai augi be tėvų, jautiesi taip, lyg iš tavęs viskas yra atimta, tu nežinai, kas esi, kokia tavo vieta pasaulyje. Prieš mane stovėjo nepažįstama moteris – nežinojau nei kaip su ja kalbėtis, nei kaip elgtis. Buvo keista“, – prisipažįsta pašnekovė.
Nuo tada vasaras mergaitė galėjo leisti pas mamą. Jūratė sako, jog tai buvo labai savotiška patirtis – ji pamatė gyvenimo dugną, kurio vaikui matyti nederėtų. Vaizdai įsirėžė į atmintį, Jūratė suprato, kad toks gyvenimas – ne jai.
Kai mergaitei buvo dvylika, mama mirė. Stovėdama prie karsto, ji sako atleidusi savo mamai, net priekaištavusi sau, jog ne visada gražiai su ja elgėsi. „Mano mama pati labai anksti liko našlaitė – senelė nuo smegenų auglio mirė, kai mamai buvo vos aštuoneri. Mama buvo talentinga muzikantė, tik pernelyg anksti pamėgo linksmą gyvenimą. Vėliau išsiaiškinau, kad ji kilusi iš garbingos dvarininkų giminės. Mūsų giminės medyje – ir Tadas Kosciuška. Tiesa, vienas iš mano protėvių, nenorėdamas nemalonumų, pavardę pakeitė į Kosciuskos. Mano senelė buvo Kosciuskaitė“, – tvirtina Jūratė.
Lotynų
Prancūzų
Anglų
Gyvenimo keliu vedė mokytoja
Giminės istoriją po trupinėlį surinko Vilniuje gyvenanti Jūratės teta, anglų kalbos dėstytoja. Ji daug padėjo mergaitei vaikystėje, stengėsi kompensuoti mamos netektį. Vis dėlto didžiausią įtaką Jūratei padarė ne ji, o A. Jonyno mokyklos tikybos mokytoja Apolonija Andzevičiūtė. „Buvau keturiolikos, paauglė. Krėčiau šunybes, nenorėjau mokytis, – pasakoja Jūratė. – Mokytoja sugebėjo manyje įžvelgti gėrio pradą ir iškelti jį į paviršių. Ji apie mane niekada nepasakė nieko bloga. Kiekvienas mokytojos žodis virpino širdį, drąsino, kėlė. Kai ji supykdavo, labai išgyvendavau, keletą dienų kramtydavau nagus. Mokytoja buvo mano idealas.“
Moteris mena tą dieną, kai A. Andzevičiūtė jai padėjo priimti Pirmosios komunijos sakramentą, paskui parsivedė namo, kur laukė nepaprasto skanumo tortas. Tikybos mokytojos dėka Jūratė pradėjo lankyti neakivaizdinę teologijos mokyklą, ten susipažino su iškiliais dvasininkijos atstovais. Didžiausią įtaką jai padarė kunigas Vaclovas Aliulis, visada drąsinęs, kėlęs dvasią. Ją mokė ir vyskupas Jonas Boruta, kardinolas Audrys Jonas Bačkis.
„Jie buvo mano gyvenimo vertybių dėliotojai. Teologijos mokslai man, paauglei, buvo labai sunkūs – tarsi ėjau takeliu nežinodama, ar pavyks jį įveikti. Pamenu, kaip kunigas V. Aliulis, nepaprastai šiltas, tėviškas žmogus, sakydavo: „Nebijok, Jūrate, žinau, kad tau sunku, bet kai perlipsi per šią aukštą tvorą, būsi laiminga“. Pamenu savo mokytojos ašaras, kai kartu su vidurinės mokyklos atestatu atsiėmiau ir teologijos mokyklos baigimo pažymėjimą. Jos pagyrimas man buvo didžiausias įvertinimas“, – sako pašnekovė.
Dabar jos mokytoja sunkiai serga, gyvena vienuolyne. Jūratė sako ją aplankanti, o patarnauti mylimam žmogui jai maloniausias jausmas. „Ji manęs klausia: „Iš kur tu, angele, turi tiek kantrybės?“ Atsakau: o iš kur jūs turėjote, kai man reikėjo pagalbos? Nepabijojote prie manęs pasilenkti, pakelti nuo žemės, išvesti į šviesą. Nenusisukote, vedėte už rankos. Kartą mokytoja prasitarė: „Jūrate, niekas manęs gyvenime taip nemylėjo, kaip myli tu“. Atsakiau jai: ne mylėjau, o myliu ir mylėsiu iki paskutinės savo dienos“, – graudinasi Jūratė.
Skaudžios pamokos
Baigusi vidurinę mokyklą Jūratė nusprendė rinktis gyvenimą vienuolyne. Praleidusi ten pusantrų metų suprato, kad vienuolystė nėra jos kelias – kad ir koks jis būtų nuostabus ir gražus. Jūratė paliko bendruomenę, kurioje jautėsi laiminga. Prisiminė anksčiau pasakytus mokytojos žodžius: „Jei pajusi, kad čia – ne tavo vieta, negadink to, kas dieviška. Geriau išeik.“ Jūratė sako iki šiol pasigendanti bendruomeniškumo, vienybės jausmo, kuris supo ją vienuolyne. Panašią atmosferą ji stengiasi kurti dabartinėje bendruomenėje – moteris vadovauja Šiluvos neįgaliųjų globos bendrijai.
Nusivilkusi vienuolės drabužį Jūratė įstojo mokytis tikybos tuomečiame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Šiuos ketverius metus ji mini kaip gražiausius gyvenime. Tiek kurso draugai, tiek dėstytojai buvo labai draugiški, vieningi.
„Po studijų pasijutau atsidūrusi kryžkelėje. Kur eiti toliau, kaip gyventi? Išsinuomojau butą pas vieną gerą moterį, Angelę. Netrukus pastojau. Draugas, žadėjęs amžiną meilę, paliko. Vėl pasijutau viena šiame pasaulyje. Galvojau – jei ir Angelė išmes, kur eisiu? Laimė, moteris manęs neišsižadėjo, ji mylėjo ir mane, ir mergaitę. Dabar Angelė sunkiai serga. Siūliau jai apsigyventi pas mane, vis dėlto Angelė nenori palikti Vilniaus, kur praleido visą gyvenimą. Aš taip pat negaliu mesti namų ir Šiluvos bendrijos, todėl matomės retai“, – apgailestauja Jūratė.
Vienai auginti dukrą Jūratei buvo labai sunku. Moteris neslepia – sunkiausiais momentais galvojo net pasitraukti iš gyvenimo. Vis dėlto kartą pažvelgė į dukrytės akis ir suprato – Ignė yra jos gyvenimo prasmė. Daugiau panašių minčių nekilo.
Kai Ignei buvo penkeri, Jūratė sutiko savo žmogų, dabartinį vyrą Arūną. Jiedu kartu jau 15 metų, augina trylikametę dukrą. Jūratė sako pagaliau turinti tai, ko taip ilgai ieškojo – mylimą šeimą, mėgstamą darbą, jai nieko netrūksta.
Naujas darbas – didelė atsakomybė
Persikėlusi gyventi į netoli Šiluvos esantį Žaiginių kaimą, Jūratė pradėjo lankytis Šiluvos neįgaliųjų globos bendrijoje. Prieš porą metų jai pasiūlytos vadovės pareigos. „Kai pirmą kartą apsilankiau bendrijoje, klausiau Dievo, kodėl mane atvedė pas psichikos negalią turinčius žmones, ką nori tuo pasakyti? Pamažu šie žmonės man tapo savi, brangūs, nebegalėčiau jų palikti. Kai ankstesnė vadovė Asta Beniulienė, besilaukdama antrojo vaikelio, pasitraukė iš pareigų, po ilgų dvejonių sutikau vadovauti bendrijai“, – kalba Jūratė.
Tiesa, prieš perimdama šias pareigas, Jūratė pirmiausiai pradėjo vadovauti šiluviškių muzikos ansambliui – kartu su A. Beniuliene išėjo ir jos vyras Saulius, ankstesnis muzikos vadovas.
Jūratė pasakoja, kad muzika jos gyvenime atsirado netikėtai. Iš pradžių ji pradėjo groti gitara, kaip pati sako, labai mėgėjiškai. Jau vadovaudama ansambliui atkakli moteris išmoko groti elektriniais vargonais. „Buvo visko: ir klydau, ir nespėdavau kartu su dainininkais. Vis dėlto daina, muzika padeda kurti šiltesnius santykius. Man nesvarbu, žmogus talentingas ar ne – dainuojame visi. Tik rengdamiesi kasmečiam Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos konkursui „Uždainuokime kartu“ pradedame su dainininkais repetuoti rimčiau“, – šypsosi pašnekovė.
Jūratė sako jaučianti didžiulę atsakomybę už savo bendrijos žmones, ji stengiasi kurti šiltus tarpusavio santykius, jos iniciatyva kiekvieną rytą bendrijos nariai pradeda nuo apsikabinimų.
Vadovavimo patirties Jūratė įgyja dalyvaudama kursuose, seminaruose, mokymuose. „Įsiminė Vilniuje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Semkitės patirties iš tų, kurie jos turi“, – prisimena pašnekovė. – Naudojuosi bet kokia proga, jei tik galiu ko pasimokyti. Visas mano gyvenimas – patirtis. Patyriau daug skausmo, nelaimių. Mano gyvenimo medžio šaknys buvo pažeistos. Vis dėlto manau, kad sutiktų žmonių, ypač tikybos mokytojos dėka šis medis išaugo tvirtas ir atsparus audroms.“
Pasak Jūratės, tai, ką patiri ir gauni vaikystėje, turi įtakos visam gyvenimui: „Negavęs saulės šviesos negalėsi šviesti kitiems. Stengiuosi iš mokytojos gautą gėrį, šilumą ir šviesą dovanoti aplinkiniams. Tai mano gyvenimo prasmė.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
