Praėjusių metų pabaigoje užpildyti fizinio aktyvumo stoką ėmėsi Kaune veikiantis LASF sporto klubas „Sveikata“, pradėjęs vykdyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Sporto rėmimo fondo finansuojamą 18 mėnesių trukmės projektą „Sportas – sveikata“.
„Apie sveikatingumo projektą mąstėme jau seniai, – pasakoja klubo pirmininkas, penkerių paralimpinių žaidynių dalyvis Vytautas Girnius. – Siekiame į veiklą įtraukti kuo daugiau aklųjų ir silpnaregių, ypač vyresnio amžiaus. Šie žmonės paprastai mažiau juda ir didesnę dienos dalį praleidžia namuose. Kaune gyvenantiems akliesiems ir silpnaregiams pasiūlėme 5 sporto veiklos rūšis: aklųjų tenisą (šoudauną), sveikatingumo mankštą, plaukimo treniruotes, šaškių ir šachmatų žaidimus. Projekte dalyvauja ne tik 60–70 metų, bet ir dar vyresnių aklųjų bei silpnaregių. Nesiorientuojam į rezultatus ir aukštą sportinį meistriškumą, tačiau mūsų treniruotes lanko tiek sveiko gyvenimo būdo entuziastai, tiek patyrę sportininkai.“
Be sportinės ir sveikatingumo veiklos, projektas turi ir švietėjišką pusę – dalyviams kiekvieną mėnesį rengiamos paskaitos apie sveiką mitybą, fizinio aktyvumo reikšmę.
Į treniruotes – kartu su asistentais
Sveikatinimo trenerė ir mankštos vadovė Agnė Girniūtė sako, kad Kaune nuolat vyksta įvairūs sporto renginiai, veikia daugybė nemokamų sporto ir sveikatingumo programų – galima lankytis, treniruotis, gerinti sveikatą, deja, aklieji dažniausiai neturi galimybės jose dalyvauti.
„Regėjimo negalią turintys žmonės negali lankyti įprastų sporto klubų, nes daugelis neturi asistentų, kurie galėtų reikiamu metu juos palydėti, o sporto klubuose dirbantys instruktoriai negali akliesiems skirti pakankamai dėmesio arba tiesiog nemoka paaiškinti, kaip atlikti vieną ar kitą pratimą. Siekdami lygių galimybių sveikai gyventi ir sportuoti, parengėme projektą „Sportas – sveikata“. Norėjome, kad žmonės turėtų galimybę pasirinkti iš kelių sporto šakų, o pats projektas būtų panašus į atitinkamus miesto sveikatingumo projektus“, – kalba trenerė.
Projektas „Sportas – sveikata“ prasidėjo praėjusių metų spalį ir tęsis iki 2021-ųjų balandžio. Šiuo metu į jo veiklas įsitraukė daugiau nei 70 žmonių. Treniruotės ir sveikatingumo mankšta paprastai vyksta du kartus per savaitę. Tiek į mankštą, tiek į plaukimo ar kitas treniruotes aklieji gali ateiti su savo asistentais. Šie taip pat gali dalyvauti projekto veiklose. Kai kurių veiklų – mankštos, plaukimo – treneriams dar padeda jų asistentai.
„Tiek aš, tiek mano asistentė kiekvieną pratimą žmogui parodome ir paaiškiname individualiai, niekur neskubame. Atliekame tol, kol žmogus išmoksta. Vieni iš kitų mokomės, dalijamės patirtimi“, – sako A. Girniūtė. Ji juokauja, kad grupėje labiau mėgsta mankštintis moterys. Vyrai – didesni individualistai, jie paprastai mankštinasi atskirai.
Odeta Banienė – masažuotoja. „Kažkada, kol buvau jauna, sportavau. Mokantis masažo irgi reikėjo įveikti nemažus fizinius krūvius, bėgiodavome, mankštindavomės. Vėliau – šeima, darbas, laiko sportui neliko. Treniruoklių, sporto salių nemėgstu. Patinka laiką leisti gamtoje, ilgai vaikščioti. Kvietimą įsitraukti į projektą sutikau labai palankiai, lankau baseiną ir sveikatingumo mankštą. Į baseiną palydi vyras, o į mankštą vaikštau su savivaldybės skirta asistente. Didelis privalumas, kad projekto veiklose gali dalyvauti ir neregių asistentai“, – pasakoja Odeta.
Jai antrina kita dalyvė Irma Minkevičiūtė: „Galimybių sportuoti lyg ir yra, žinių irgi užtektų, bet pačiai prisiversti nueiti į sporto salę sunku. Mankštintis grupėje maloniau ir įdomiau. Praėjo tik keli mėnesiai, bet jau pajutau, kaip pagerėjo viso organizmo būklė.“
Lotynų
Prancūzų
Anglų
Treneriai – patyrę profesionalai
Atėjusius į projekto veiklas žmones moko ir konsultuoja savo sričių profesionalai. Perprasti šachmatų žaidimo paslaptis padeda daugkartinis Lietuvos čempionas, šachmatų didmeistris Šarūnas Šulskis, o norinčius išmokti plaukti pasitinka buvusi plaukikė, ilgametė plaukimo trenerė, sporto pedagogė, Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė Birutė Statkevičienė.
„Baseinas man visada buvo svetima sritis, net nesilaikydavau ant vandens. Lankyti ryžausi sunkiai, bet nuomonę greitai pakeičiau – dabar į baseiną einu du kartus per savaitę, ten praleidžiu po valandą“, – pasakoja O. Banienė. Pašnekovė neslepia: pamėgti baseiną tiek jai, tiek kitiems projekto dalyviams padėjo ne tik trenerės profesionalumas, bet ir jos dėmesingumas, malonus bendravimas.
Plaukti išmokti labai norėjo ir I. Minkevičiūtė. Su tikrais plaukikais kol kas lygintis moteris dar negali, tačiau, anot jos pačios, ant vandens jau laikosi.
„Ir jauni, ir vyresni – visi, atėję į baseiną, yra mano mokiniai, – sako trenerė B. Statkevičienė. – Kartu išmokstame įveikti vandens baimę, mokomės plaukimo judesių. Nepaisant brandaus amžiaus žmonės nori išmokti plaukti – tai labiausiai džiugina! Tikrais plaukikais jie, suprantama, netaps, bet vasarą prie ežero jausis saugesni ir labiau pasitikės savimi.“
Pasak trenerės, iš pradžių kai kuriuos įsivesti į vandenį tekdavę paėmus už rankos, dabar jie jau savarankiškai perplaukia baseiną.
Daugkartinis šoudauno Lietuvos čempionas Mindaugas Dvylaitis instruktuoja panorusius žaisti. Vienas jų – Deividas Kirsanovas. Kauniečiai aklieji Deividą pirmiausia pažįsta kaip socialinį darbuotoją. Sportas jį lydėjo nuo vaikystės – kultivavo lengvąją atletiką, mėgo šaškes, šachmatus. Kaip lengvaatletis dalyvaudavo šios sporto šakos jaunimo varžybose. Į „Sveikatos“ sporto klubo projektą Deividas įsijungė ilgai nelaukęs. Šoudaunas, pasak jo, jį sužavėjo jau per pirmąją treniruotę – greitas, veržlus žaidimas, primenantis tikrą tenisą!
Paklaustas, kas lanko šoudauno treniruotes, jų vadovas M. Dvylaitis vardija tiek pradedančių, tiek patyrusių žaidėjų, Lietuvos čempionatų prizininkų, tarptautinių varžybų dalyvių pavardes – naujokams yra iš ko pasimokyti.
Atgiję vaikystės šachmatai
Edmundas Vaišnoras šachmatais žaisti pradėjo dar mokydamasis tuometėje Kauno aklųjų mokykloje, atstovavo mokyklai įvairaus lygio varžybose. Baigęs mokyklą pradėjo groti tuo metu veikusiame Kauno aklųjų muzikiniame orkestre. Šachmatus tada teko atidėti. Orkestre Edmundas grojo beveik 20 metų iki pat jo uždarymo, vėliau vertėsi įvairiais darbais, šachmatams laiko ir vėl nepakako. Juos vėl prisiminė po keturiasdešimties metų, kai prisijungė prie projekto. Vaikystėje įgyti įgūdžiai taip lengvai neišnyksta ir niekur nedingsta – užteko kelių mėnesių, kad Edmundas vėl pajustų žaidimo skonį.
Šių metų pradžioje E. Vaišnoras dalyvavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių klasikinių šachmatų pusfinalyje ir surinko 3,5 taško iš 7 galimų. Tai visai neblogas rezultatas, vos nesuteikęs galimybės jam patekti į stipriausių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatininkų dešimtuką. „Su treneriu prisimename šachmatų partijų pradžias, nagrinėjame pabaigas, bet svarbiausia, kad vėl atsirado noras žaisti“, – sako Edmundas.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
