negalia

Šiaulių sanatorinė mokykla – vienintelė Lietuvoje, kur teikiamos ir mokymo, ir gydymo paslaugos. Ji skirta vaikams, turintiems judesio ir padėties sutrikimų bei sergantiems lėtinėmis neurologinėmis ligomis. Paskelbus karantiną visi mokiniai mokosi nuotoliniu būdu. Pasak mokyklos direktorės Lijanos Giedraitienės, sėkmę galima pasiekti tik tada, kai tėvai, globėjai ar rūpintojai įsitraukia į nuotolinį ugdymą, padeda vaikams ir bendradarbiauja su mokyklos darbuotojais.

Vis dažniau įvairios Lietuvos nevyriausybinės ar tarptautinės organizacijos, visuomenės veikėjai atkreipia dėmesį į COVID-19 pandemijos metu blogėjančią psichosocialinę situaciją. Ypač pažeidžiami yra ir dėl karantino darbo netekę, ir negalią turintys žmonės, senjorai, šeimos su vaikais, smurtą artimoje aplinkoje patiriantys vaikai ir suaugusieji.

Regina Gavėnytė originalius margučius pradėjo kurti vos nurimus didžiosioms žiemos šventėms – ruošėsi velykinei mugei. Tauragiškiai jau buvo įpratę prieš didžiąsias metų šventes įdomesnių dovanų ar šventinių akcentų ieškoti mieste įsikūrusiame Adakavo socialinių paslaugų namų Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos padalinyje. Deja, šalyje paskelbtas karantinas pakoregavo visus planus – mugė neįvyks, o moters sukurtoms Velykų puošmenoms teks palaukti geresnių laikų.

Eivutei nustatytas Angelmano sindromas. Dauguma šį retą sindromą turinčių vaikų nevaikšto, nekalba, tačiau Eivutės mama Agnė deda visas pastangas, kad mergaitė būtų kuo savarankiškesnė, ir sako, kad dukros Eivos gimimas – galbūt geriausias jai gyvenime nutikęs dalykas.  Agnė Krylavičiūtė nesijaučia likimo nuskriausta ar nelaiminga – ji neturi tam laiko.

Naujojoje Akmenėje gyvenanti Marina Bakienė per karantiną nesėdi rankų sudėjusi. „Negaliu nepadėti kitiems – toks mano būdas. Dievas man davė talentų, gabumų, negaliu jais nesidalinti. Kasvakar pamąstau – ką šiandien gero padariau žmonėms? Tik perkračiusi mintis užmiegu ramiai“, – sako Marina.  Moteris visada buvo linkusi padėti kitiems, dažnai – be atlygio. Dabar ji ne tik siuva apsaugines kaukes, bet ir kitus sielos ligomis sergančius žmones skatina ieškoti prasmingos veiklos.

Panevėžietė Dalė Oniūnienė karantino laiką leidžia ir šv. Velykoms ruošiasi kartu su dviem anūkėmis. Karinai – 17, o autizmo spektro sutrikimą turinčiai Serenai – 15. Vyriausias anūkas Raimilas jau kuris laikas gyvena Olandijoje, jam 24-eri. Prieš 26 metus našle likusi Dalė prieš penkerius metus palaidojo ir savo vienturtę dukrą Astą, bet jau nuo 2010-ųjų beveik ant jos vienos pečių gulė rūpestis trimis dukters vaikais.  Serena gimė 2004 metais, prieš pat Kalėdas.

Vilniaus neįgaliųjų dienos centro (VNDC) lankytoja Aldona Garliauskienė, turinti judėjimo negalią, neįgaliojo vežimėliu judantis Saulius Cibulskas ir kiti centro lankytojai patys stebisi, kad karantino metu neturi nė minutės atokvėpio – kiekvieną dieną bendra veikla vyksta nuotoliniu būdu. VNDC grupėje „Darbelių kambarys“ nuotoliniu būdu centro lankytojai margina margučius, grupėje „Sveikatingumas ir sportas“ sportuoja. Kaip jiems tai pavyksta? Pasakoja VNDC darbuotojai ir lankytojai.

Balandžio 6 d. Tarptautinis negalios aljansas (International Disability Alliance) ir Europos negalios forumas (European Disability Forum) surengė internetinį seminarą „Negalia ir koronavirusas: diskriminacija teikiant skubią pagalbą“.  Seminare diskutavo, į auditorijos klausimus atsakė Tarptautinio negalios aljanso vykdomasis direktorius Vladimiras Cukas, Europos negalios forumo direktorė Catherine Naughton ir Italijos negalios forumo atstovė Luisa Bosisio Fazzi.

Lietuvoje vykstančios deinstitucionalizacijos, arba tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, tikslas – perkelti žmones iš valstybinių globos įstaigų į grupinio, savarankiško gyvenimo namus ar apsaugotą būstą, parengti juos savarankiškam gyvenimui. Nors globos įstaigose dar tebegyvena 6,5 tūkstančio žmonių, pastaruoju metu atsirado ir alternatyvų. Lietuvoje jau veikia 26 grupinio gyvenimo namai, išbandytas apsaugoto būsto projektas.

Lietuvos specialiosios olimpiados programos „Jaunieji atletai“ dalyviai, karantino sąlygomis priversti likti namuose, nenustoja sportuoti – specialiųjų poreikių turintys vaikai ir jų treneriai susitinka nuotoliniu būdu. „Kad ir kokios aplinkybės šalyje ar pasaulyje, vaikai turi išlieti savo energiją“, – sako šios programos koordinatorė Aušra Kriškoviecienė. Trenerė sukūrė uždarą feisbuko grupę, kurioje treneriai metė sporto iššūkį vaikams ir jų tėveliams.

Vienam vilkaviškiečiui ištvermės, jėgų ir kantrybės galėtų pavydėti daugelis. Vyras jau 30 metų nepasikelia iš lovos – apatinė kūno dalis sukaustyta negalios. Tačiau suvalkietis nedejuoja, nesiskundžia, o rado išeitį, kaip turiningiau leisti dienas. Jis drožia iš medžio. Ir drožia ne bet kaip, o lovoje kniūbščias. Vilkaviškietis Vidmantas Kojutis išsimatuoja, kiek kiaušinių išeis iš šio medžio gabalo. Vyras ruošiasi Velykoms – daro medinius kiaušinius.

Šiauliečiui Laurynui – jau dvidešimt. Vaikinas iki šiol nemoka apsirengti, susisagstyti sagų, užrakinti durų, bet žino visus pro namus važiuojančių autobusų tvarkaraščius ir gali negalvodamas pasakyti, kokia savaitės diena buvo bet kuri data. Pasak vaikino mamos Vidos, autistiški žmonės yra labai skirtingi. Jai iki šiol nepavyko sutikti nė vieno panašaus į jos Lauryną.  Vida pasakoja ilgai netikėjusi tuo, kad jos Laurynas turi autizmo bruožų: „Diagnozė sūnui buvo nustatyta labai keistai.

Nuo kovo 9 dienos visos tiesiogiai per televiziją transliuojamos oficialios kovai su koronaviruso pandemija skirtos spaudos konferencijos verčiamos į gestų kalbą. Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora džiaugiasi, kad aukščiausios šalies institucijos labai greitai reagavo į LKD prašymą užtikrinti kurčiųjų bendruomenės poreikį visuomenei svarbią operatyvią informaciją gauti jai suprantama kalba.

Ką tik mažo stebuklėlio sulaukusiems tėvams išgirsti žodžius: „Duodame kūdikiui 24 valandas, po kurių jis arba išgyvens, arba mirs“ – lyg peiliu durti į širdį. Tokio dūrio sulaukė Anželika ir Dainius Judickai, kurie nuo pirmos jų mergaitės akimirkos šiame pasaulyje pradėjo kasdienę kovą dėl jos gyvybės. Vos 5 mėnesių Deimantės mama Anželika pasakoja, kad žodžiais sunku apibūdinti tai, kas dėjosi tėvų galvose, kai jie sužinojo, kad gali prarasti savo ką tik gimusią dukrą.

Skaitytojų klausėme, ko labiausiai reikia, kad Dauno sindromą turintys vaikai galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Apklausoje dalyvavo 402 žmonės.  40,6 proc. dalyvavusiųjų apklausoje įsitikinę, kad pirmiausia reikėtų formuoti pozityvų visuomenės požiūrį.  39,4 proc. norėtų, kad būtų ruošiama daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų.  12 proc. apklaustųjų siūlo mažinti mokinių skaičių klasėse.  8 proc. mano, kad reikėtų keisti pedagogų nuostatas.

2007 metais Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva balandžio 2-oji paskelbta Pasauline autizmo supratimo diena. Balandis jau daugelį metų visame pasaulyje minimas kaip supratimo apie autizmą mėnuo.  Autizmo spektro sutrikimų turintys asmenys kitaip suvokia aplinką, todėl autistiškiems vaikams reikalinga sisteminga pagalba, kad užaugę galėtų gyventi visavertį gyvenimą.  Kauno Prano Daunio ugdymo centre kuriama tokiems vaikams palanki aplinka.

Šalyje įvedus karantiną, kai daugelis žmonių užsidarė namuose, kilo grėsmė, kad be pagalbos liks tie, kuriems jos reikia labiausiai, – negalią turintys, senyvi žmonės. Pasidomėjome, ar nenutrūko pagalba jiems savivaldybėse.

Įprastinį pasaulio ritmą išderinusi koronaviruso pandemija griauna viską – suplanuotus kultūros renginius, sporto varžybas, atostogų planus. Atšauktas ir Nyderlanduose, Roterdame, turėjęs vykti „Eurovizijos“ dainų konkursas, į kurį ruošėsi keliauti ir trys socialinio projekto „Draugystė veža“ nugalėtojų poros. Vis dėlto organizatoriai ragina neprarasti vilties ir sako, kad šių metų nugalėtojai tikrai vyks į, tikėkimės, kitais metais vyksiantį konkursą.

Trečia savaitė Lietuva gyvena griežto karantino sąlygomis. Įvairių negalių turintys žmonės – taip pat. Paskelbus karantiną jiems galioja tie patys reikalavimai, tos pačios elgesio, bendravimo taisyklės, kaip ir kitiems Lietuvos gyventojams, tačiau kartu kyla papildomų sunkumų, ypač vienišiems, turintiems sunkią negalią.  „Kiekviena negalia lemia specifines galimybes, – sako Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) administracijos direktorė Henrika Varnienė.

Arkadijus Vinokuras – rašytojas, žurnalistas, teatro ir judesio aktorius. Sovietmečiu jis aktyviai priešinosi režimui, dalyvavo kuriant Baltijos valstybių jaunimo antisovietinę pogrindinę organizaciją. Nesyk areštuotas ir kalintas, uždarytas psichiatrijos ligoninėje, Arkadijus nepalūžo. Sovietmečiu gautas „baltas bilietas“, reiškęs, kad žmogus turi sunkią negalią, nesutrukdė jam tarnauti Izraelio kariuomenėje, aktyviai darbuotis Švedijoje ir prisidėti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo.

Panevėžietė Laimutė Morkūnaitė motociklininko pažymėjimą įgijo daugiau kaip prieš 40 metų, kai buvo sveika. Susirgusi išsėtine skleroze pradėjo vairuoti ir automobilį. Šią ligą jai medikai diagnozavo prieš 24 metus, bet pasakiusi sau, kad ne liga ją valdo, o ji ligą, moteris nė karto nestabtelėjo ir negailėjo savęs. Dar aistringiau atsidavė savo pomėgiams, atrado naujų, o nuolatiniu bendrakeleiviu pasirinko pozityvų požiūrį į viską, kad ir kas nutiktų.

Karolina Zakarauskaitė, po studijų užsienyje grįžusi į Lietuvą ir prisijungusi prie programos „Kurk Lietuvai“, sako, kad negalia jos gyvenime egzistavo nuolatos. Sąvoką „kitoks“ prisimena pirmą kartą išgirdusi būdama aštuonerių, kai tėtis aiškino, kad jos jaunesnysis brolis Kasparas turi Dauno sindromą.

Šeimos kortelė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva, kuria siekiama padėti šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų arba prižiūrinčioms (slaugančioms) bet kokio amžiaus neįgalų vaiką. Naudodamosi kortele jos gali pigiau įsigyti įvairių prekių ir paslaugų ar pramogauti. Šia kortelę užsisakė jau per 18 tūkst. šeimų, o nuolaidas siūlo 178 partneriai.

Moterų ir mergaičių su negalia pažeidžiamumas, galimas smurtas prieš jas net artimoje aplinkoje – beveik neanalizuota, neatskleista tema. Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentės Dovilės Juodkaitės teigimu, tik dabar pradedame aktyviau kalbėti apie jų situaciją, gynimą, atstovavimą.

Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva nuo 2012 metų kovo 21-ąją minima Pasaulinė Dauno sindromo diena. Trečio mėnesio 21-oji diena pasirinkta neatsitiktinai – Dauno sindromą turintys asmenys turi tris 21-ąsias chromosomas vietoj dviejų. Papildoma chromosoma nulemia šį sindromą turinčių žmonių fizinius, sveikatos, raidos, charakterio ypatumus.

Skaitytojų klausėme, kokios socialinio taksi funkcijos. Apklausoje dalyvavo 95 žmonės.  Net 91,4 proc. apklausos dalyvių žinojo teisingą atsakymą – socialinio taksi funkcijos yra neįgaliųjų pavėžėjimas ir palydėjimas.  Tik 5,4 proc. dalyvavusių apklausoje spėjo, kad socialinio taksi funkcijos – maisto pristatymas, o likusieji 3,2 proc. manė, kad socialinis taksi vežioja socialinių įstaigų klientus.

„Balandžio mėnesį pirmą kartą būčiau skridusi į Italiją. Labai norėjau, labai laukiau. Kai išgirdom apie koronavirusą, supratom, kad kelionė tikriausiai neįvyks“, – sako panevėžietė Daiva Riliškytė. Kalbamės telefonu, ir negaliu atsistebėti sklandžia Daivos kalba ir logišku mąstymu. Daiva, kuriai gegužę sueis 42-eji, turi Dauno sindromą. Ji kartu su grupe Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojų ir darbuotojų ruošėsi dalyvauti projekto „Dienos centrai be sienų“ partnerių susitikime Italijoje.

Sergantys genetinėmis nervų ir raumenų ligomis, susibūrę į asociaciją „Sraunija“, save vadina ypatinga šeima. Šios asociacijos prezidentė Kristina Antanavičienė, pati auginanti neįgalų sūnų, sako, kad į asociaciją susibūrę žmonės įveikia neįveikiamas kliūtis, kovoja su vidiniais ir išorės demonais, tačiau kitiems spinduliuoja šviesą.

Neįgaliųjų reikalų departamentas (NRD) penkiose savivaldybėse – Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus ir Marijampolės – surengė universalaus dizaino (UD) seminarus. Jie skirti regionų savivaldybių sveikatos, socialinių reikalų, švietimo, kultūros, sporto, susisiekimo, miesto planavimo specialistams ir nevyriausybinių organizacijų atstovams.

Lietuvoje daugiau nei 6,5 tūkst. negalią turinčių žmonių tebegyvena ilgalaikės globos namuose. Didžioji dalis po valdiškas įstaigas blaškomi nuo kūdikystės, todėl neturi savarankiško gyvenimo įgūdžių, pasitikėjimo savimi, motyvacijos dirbti ir užsidirbti.

Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) kovo 13 d. paskelbė į lietuvių kalbą išverstą Europos neįgaliųjų forumo (EDF) kreipimąsi į Europos valstybių ir institucijų lyderius. Atsižvelgdamas į Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtą pandemiją dėl koronaviruso ir neproporcingai didelę riziką dėl jos pasekmių negalią turintiems žmonėms, EDF parengė rekomendacijas sprendimų priėmėjams, kuriomis siekiama sumažinti riziką, su kuria susiduria negalią turintys žmonės.

Valentina Teleišienė gimė ir augo Kaune. Šiuo metu ji su sunkią negalią turinčiu vyru džiaugiasi gyvenimu vienkiemyje. Apsigyventi ištuštėjusioje tėvų sodyboje praėjusių metų birželį jiems pasiūlė Valentinos vaikystės draugė, žinoma dainininkė Jolanta Naruševičiūtė.  „Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kaime. Nejutau potraukio žemės darbams. Net nuvažiavusi pas tėtį į vienkiemį nueidavau tik iki šiltnamio nusiskinti agurko ar pomidoro.

Lietuvos nepriklausomybės 30-ųjų metinių išvakarėse pagerbti Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai – 12 menui savo gyvenimą paskyrusių žmonių. Tarp jų – ir daugybės parodų autorė ir bendraautorė dailininkė Audronė Petrašiūnaitė.  „Kultūros ir meno žmonės yra tie, kurie mąsto kritiškai, kurie formuoja kritiškai mąstančius žmones, o to kiekvienai stipriai visuomenei ypač reikia.

Skaitytojų klausėme, kokia liga Europoje vadinama reta liga. Apklausoje dalyvavo 594 žmonės.  Tik 15,3 proc. dalyvavusių pasirinko teisingą atsakymą – reta liga yra tokia, kuria serga 1 asmuo iš 2000.  Dauguma – 77,7 proc. – mano, kad tai liga, kuria serga 1 asmuo iš 10 000.  Likusieji 7 proc. mano, kad reta liga serga 1 asmuo iš 700.  Retos ligos yra tokios, kuriomis serga nedaug žmonių, palyginti su bendrąja populiacija, ir dėl jų retumo kyla specifinės problemos.

Šarūnas Sabaitis, vasarį Seime surengęs savo fotografijų parodą apie VšĮ dienos centro „Mes esame“ lankytojų kasdienybę, prisipažįsta, kad fotografuodamas intelekto, psichikos ir kompleksinę negalią turinčius žmones išgyveno pačiam netikėtą vidinį virsmą. Šarūnui ši paroda – pirmoji, o fotografija jam – tik pomėgis.  „Šiam iššūkiui ryžtis paskatino seni mano bičiuliai Arūnas ir Laura Žilinskai. Su Arūnu mudu kartu studijavome istoriją.

Vilniuje kovo 7 dieną prasidėjęs Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ kvietė į išskirtinį islandų režisierių Kristjáno Kristjánssono ir Bjarney Lúðvíksdóttir filmo „Nematomosios“ („Seeing the Unseen“) seansą. Praėjusių metų balandį pasirodžiusiame filme apie savo gyvenimą pasakoja 17 autistiškų Islandijos moterų.

„Manau, kad socialiniai tinklai yra nuostabi platforma, kurioje gali aktyviai veikti negalią turintys nuomonės formuotojai, – sako nuo gimimo nevaikštanti ir daug laiko ligoninėse praleidžianti amerikietė Lauren Matthewson. – Taip galiu pasiekti žmones, kurių būklė panaši į mano, galiu jiems padėti ir suteikti pasitikėjimo.

Eglė Paulauskienė yra keturių dukrų ir dviejų sūnų mama, tačiau daugiausia dėmesio skiria trečiajam savo vaikui, sūnui Justui, gimusiam su Dauno sindromu. Šiandien tryliktus metus einantis Justas lanko Šilutės pagrindinės mokyklos 6 klasę. Nėra viskas lengva ir paprasta, vis dėlto berniukas, nors ir nekalba, lavinasi ir noriai eina į mokyklą. Justo mama dalijasi patirtimi, ką integruotas mokymas duoda vaikui ir visai šeimai.

Dominyka gimė visiškai sveika. Ji augo, stiprėjo su kiekviena diena. Tačiau vieną dieną ji susirgo bakterine žarnyno infekcija, dar nespėjus išgyti nuo jos užpuolė roto virusas. Po to 11 mėnesių mergaitę tėvai iš ligoninės išsinešė lyg ką tik gimusį kūdikį: Dominyka net nebenulaikė galvos, o visa jos pasiekta raida tarsi nusibraukė. Mažoji Dominyka – antras vaikas šeimoje. Visa šeima nekantriai laukė mergaitės, o ir pats nėštumas buvo lengvas ir sklandus.

Saugų ir patogų įvairią negalią turinčių žmonių keliavimą užtikrinantis socialinis taksi kasmet pasiekia vis naujus miestus. Vien šiemet ši socialinė naujovė ėmė veikti Ukmergėje ir Utenoje. Socialinio taksi teikiamomis paslaugomis jau naudojasi daugiau kaip 3 tūkst. neįgaliųjų.  Zita Kulienė tapo pirmąja socialinio taksi Utenoje keleive. Po patirtos stuburo traumos vos 20 proc. darbingumo teturinčiai ir sunkiai judančiai moteriai tokia paslauga – didelis ir malonus pokytis gyvenime.

Vilniaus universitetas (VU) pirmasis Lietuvoje iš aukštųjų mokyklų pasitvirtino penkerių metų Įvairovės ir lygių galimybių strategiją. Ši strategija – tai ženklas, kad universitetas siekia būti atviras ne vien mokslinių idėjų ir disciplinų įvairovei, bet ir bendruomenės narių įvairovei lyčių, kalbų, tautybių, pilietybių, socialinės kilmės ar padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, lytinės orientacijos, šeiminės padėties, neįgalumo patirčių atžvilgiu, gerbti ir vertinti šioje įvairovėje slypi...

Depresija tampa vis didesne grėsme žmonių sveikatai visame pasaulyje. Manoma, kad 5–7 procentai žmonijos serga depresija, ir ligos atvejų nuolat daugėja. Pasaulio sveikatos organizacija pranašauja, jog unipoliniai depresiniai sutrikimai išsivysčiusiose šalyse netrukus taps pagrindine negalios ir nedarbingumo priežastimi.  Susirgti gali kiekvienas  Vilnietis Žilvinas Mišeikis daug metų dirbo širdžiai mielą advokato darbą, buvo aktyvus, veiklus žmogus.

Praėjusių metų pabaigoje baigėsi terminas, kai Lietuvoje turėjo būti įgyvendintas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas „Dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų“. Reglamentas įsigaliojo prieš 12 metų, bet kiekviena valstybė dėl objektyvių priežasčių (istoriškai susiklosčiusios geležinkelio infrastruktūros, ekonominių aplinkybių) galėjo Europos Komisijos prašyti atidėti jo įsigaliojimą. Šia teise pasinaudojo ir Lietuva.

Ukmergiškė Laima Luckutė augina 8-erių metų sūnų Luką, turintį sunkią kompleksinę negalią. Berniukas lanko Ukmergės „Ryto“ specialiosios mokyklos antrąją lavinamąją klasę. Sunkūs epilepsijos priepuoliai Luką ištinka ne tik namuose, bet ir mokykloje. Berniukas nekalba, sunkiai vaikšto, turi kitų sveikatos bėdų, tačiau tėvų ir mokytojos padedamas mažais žingsneliais juda į priekį.  Laima tiki pozityvumo galia ir sako, kad sūnus tik tada pradėjo šypsotis, kai pamatė besišypsančią savo mamą.

Šiaulietė Oksana Mejerė kartu su vyru augina 4-erių dukrą Emiliją ir 2,5 metų sūnelį Sajų. 2018 metų lapkritį Sajui nustatyta spinalinė raumenų atrofija. Berniukas yra dešimtasis Lietuvoje, kuriam diagnozuota ši reta liga.  Oksana sako, kad išgirdus diagnozę jai nekilo klausimas, kodėl taip nutiko: „Supratau – turiu priimti realybę tokią, kokia ji yra. Kas iš to, jei verksiu į pagalvę? Tikiu moksliniu paaiškinimu: šia liga gali sirgti vienas iš 10 000 žmonių.

Skaitytojų klausėme, kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę. Apklausoje dalyvavo 565 žmonės.  Du trečdaliai – 65,3 proc.– apklaustųjų mano, kad neįgaliųjų gyvenimo kokybę labiau pagerintų didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas.  33,6 proc. teigia, kad naudingesnės didesnės išmokos.  1,1 proc. apklausos dalyvių šis klausimas neaktualus.

Artėjant penktojo „Draugystė veža“ sezono kulminacijai – jį vainikuosiančiai trijų draugų porų kelionei į „Eurovizijos“ dainų konkursą Roterdame, su šio projekto sumanytoja Žydre Gedrimaite pabandėme mintimis perbėgti per visus penkis sezonus ir atsakyti į klausimą – tai kas gi vis dėlto yra toji „Draugystė veža“.  Žydrė atvira – į šį klausimą ji neturi vienareikšmio atsakymo. „Gyvenimas. Laisvė. Tikrumas.

Susidūrus su judėjimo sunkumais ar netgi atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį vienas pirmųjų darbų – pasirūpinti, kad namų aplinka būtų kuo patogesnė, netrukdytų žmogui pačiam laisvai judėti namuose, išeiti iš jų. Šias problemas padeda spręsti valstybė. Šiuo metu neįgaliųjų būstai pritaikomi pagal Būsto pritaikymo neįgaliesiems ir Šeimų, auginančių vaikus su sunkia negalia, socialinio saugumo stiprinimo pritaikant būstą ir gyvenamąją aplinką programas.

Renatą Zybartienę gali sutikti įvairiuose pramogų pasaulio renginiuose besisukiojančią greta ryškiausių šou žvaigždžių. Moteris – latvės dainininkės Samantos Tinos, kitų tiek Lietuvos, tiek Latvijos atlikėjų vadybininkė.