„Kiekviena negalia lemia specifines galimybes, – sako Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) administracijos direktorė Henrika Varnienė. – Apie savarankiškumą ir nepriklausomą gyvenimą galima kalbėti tol, kol veikia įprasta sistema. Kai pradeda strigti tam tikri jos elementai, sunkumų atsiranda visiems, juo labiau neįgaliesiems. Jie yra ypač priklausomi nuo aplinkos.“
Paskelbus karantiną LNF išplatino prašymą prekybos tinklams dėl galimybės užtikrinti maisto ir kitų būtinų prekių prieinamumą neįgaliesiems. Jame – ne tik deklaracijos, bet ir keli konkretūs siūlymai. Neatrodo, kad prašymas sulaukė prekybininkų dėmesio, nors yra ir išimčių.
Laukti tenka savaitę
Įprastomis sąlygomis aklieji visai neblogai išmoko susitvarkyti buitį: apsirūpinti maisto produktais, gauti reikalingas paslaugas. Daugeliui jų nepamainomu pagalbininku tapo elektroninės parduotuvės, maisto produktus į namus pristatančios įmonės, pavyzdžiui, „Barbora“, „Lastmile“ ir kt. Tik ne karantino laikotarpiu! Iš tiesų jo pradžioje internetu užsisakyti maisto į namus buvo labai sudėtinga arba neįmanoma.
„Jeigu atsiranda koks tarpas, kai nėra užsakymų, tuojau pat dingsta. Regintieji, sekdami telefono ekraną akimis, šiaip ne taip suspėja jį „nutverti“, aklieji – niekaip“, – pasakojo pirmąją karantino savaitę elektroniniu būdu bandę maisto produktų užsisakyti neregiai. Atsitiktinai vėlai naktį ar anksti ryte užsisakyti pasisekdavo tik vienam kitam.
„Beviltiška, – sako vilnietė Ugnė Žilytė. – Baigiantis pirmajai karantino savaitei, parašiau į „Lastmile“, kad turiu regėjimo negalią ir kad labai sunku jų platformoje rasti laisvą laiką. Gavau atsakymą, kad man padarys išimtį. Padarė. Mano užsakymą įvykdė anksčiau. Nusipirkau daugiau produktų, kad nereikėtų dažnai užsisakinėti.“
Po pirmosios karantino savaitės tiek Ugnė, tiek kiti aklieji sakėsi perpratę sistemą: elektroninės parduotuvės, į namus maistą pristatančios įmonės užsakymų turi maždaug savaitei į priekį: pirmadienio naktį pradeda priimti užsakymus kitam pirmadieniui, antradienio naktį – antradieniui. Beveik tą patį patvirtino ir „Rimi“ e-parduotuvės informacijos centre: pasiteiravus apie laisvą laiką kovo 23 d. (pirmadienį), buvo paaiškinta, kad užsakymai priimami tik kovo 28 d. (šeštadieniui). Antrąją karantino savaitę situacija beveik nepasikeitė, bet žmonės jau žinojo, ko tikėtis.
Teikia svarbiausias paslaugas
Vilniečius akluosius karantino laikotarpiu gelbsti Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras (VBSPC). Dar karantino pradžioje VBSPC direktorius Algimantas Arbočius socialiniuose tinkluose paskelbė septynis savo paties ir darbuotojų telefonų numerius, kuriais galima kreiptis pagalbos. „Kaip ir kiti socialiniai darbuotojai, dirbame nuotoliniu būdu.
Nepaisant tikrai sudėtingų sąlygų, žmonėms padėjome ir padėsime. Padedame akliesiems, gyvenantiems Vilniaus mieste, ir kitiems neįgaliesiems, gyvenantiems Vilkpėdės seniūnijoje. Kam reikia, pristatome maisto, vaistų“, – sako A. Arbočius.
Jis pasakoja, kad pagal centro nuostatus socialinis darbuotojas padeda žmogui nueiti į parduotuvę, apsipirkti, bet neprivalo jo aptarnauti, nešti jo krepšio ar pristatinėti produktų į namus. Tačiau karantino metu centro socialiniai darbuotojai žmones ne tik apiperka, bet ir patys produktus pristato jiems į namus. Įpusėjus antrajai karantino savaitei, VBSPC savo lankytojams sėkmingai išdalijo „Maisto banko“ skirtą paramą.
Loreta Taluntytė gyvena Antakalnyje, sostinės rajone, gerus 5–6 kilometrus nutolusiame nuo neregių gyvenamojo rajono ir nuo VBSPC. „Centro darbuotojai rūpestingi, skambina, teiraujasi, ar netrūksta maisto, dezinfekcinio skysčio, – pasakoja Loreta. – Susitarėme, kad maistą pristatys kartą per savaitę. Pristato reguliariai, rūpestingai parenka produktus.“
Būtiniausios paslaugos karantino metu teikiamos ir Klaipėdos akliesiems. Socialinė darbuotoja Rita Imbrasienė sako, kad sulaukiama daug skambučių: „Vieniems reikia vaistų, kitiems – bulvių... Kiek galime, stengiamės padėti visiems. Daug bendraujame telefonais. Jau prasidėjus karantinui teko padėti palaidoti žmogų. Darbe naudojame kaukes ir vienkartines pirštines – viskas savo.“
Paslaugos – nuotoliniu būdu
Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadovė Nijolė Zenkevičiūtė neslepia – situacija neaiški ir grėsminga. Niekada anksčiau tokios nebuvo, nėra jokių veiklos scenarijų, neaišku, kaip turi vykti darbas: „Savo darbuotojams sakau, kad jie turi susikurti tokį nuotolinį darbą, koks jiems patogus, ir centro lankytojams siūlyti paslaugas. Žmonės išradingi, suranda visokių išeičių. Nuotoliniu būdu dirba net centro masažuotoja – telefonai, vaizdo skambučiai leidžia gyvai bendrauti su klientais, rodyti pratimus, stebėti, kaip pacientas juos atlieka. Centro lankytojai feisbuke net sukūrė sveikatingumo grupę. Įprastomis sąlygomis centro veikloje dalyvauja apie 230 žmonių. Paskelbus karantiną dauguma jų persikėlė į internetą.“
N. Zenkevičiūtė yra ne tik Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadovė, bet ir viena iš sostinėje teikiamos asmeninio asistento paslaugos koordinatorių. „Nespėjome nusipirkti nei kaukių, nei pirštinių, turime tik dezinfekcinio skysčio, – pasakoja pašnekovė. – Bet šito yra maža, kad asmeniniai asistentai tiesiogiai kontaktuotų su žmonėmis. Karantino metu asmeninio asistento paslaugų neteikiame, bet asistentus raginu su savo globotiniais bendrauti telefonu, palaikyti socialinį kontaktą, padėti žmonėms susidaryti negendančių maisto produktų sąrašus. Klientams, gaunantiems asmeninio asistento paslaugą, siunčiame informaciją, kur jie gali kreiptis pagalbos. Dažniausiai tai savanorių centras, kur reikia skambinti 1827. Situaciją šiek tiek lengvina tai, kad visiškai vienišų žmonių turime labai mažai.“
Pasiteiravus savanorių centre, budinti mergina patvirtino, kad į juos kreipiasi neįgalieji iš visos Lietuvos. Statistikos, kiek neįgaliųjų jau kreipėsi, centras neveda, bet pagalbos skambučių sulaukia. Tarp besikreipiančiųjų buvo ir neregių šeima. Detalizuoti, iš kur ji, centro darbuotoja nepanoro, o gal tiesiog turėjo svarbesnių darbų. Neįgalieji dažniausiai prašo padėti apsirūpinti maisto produktais.
Asmeninio asistento paslaugas Vilniuje taip pat koordinuoja ir Maltos ordino Pagalbos tarnyba (MOPT). Šios tarnybos socialinė darbuotoja Lijana Kazakevičiūtė patvirtino, kad asmeninio asistento paslaugas MOPT irgi yra sustabdžiusi, bet asistentai su savo globotiniais bendrauja nuotoliniu būdu. Vienišiems seneliams paslaugas MOPT apribojo, bet visiškai nenutraukė. „Yra žmonių, kuriais be mūsų niekas nepasirūpins, darbe naudojame medicinines pirštines, kaukes, bendros tvarkos nepažeidžiame“, – sako L. Kazakevičiūtė.
Ruošti daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų
Keisti pedagogų nuostatas
Mažinti mokinių skaičių klasėse
Formuoti pozityvų visuomenės požiūrį
Būtiniausios paslaugos turėtų būti teikiamos
Yra neįgaliųjų, kurie nesupranta, kodėl asmeninio asistento paslauga pristabdyta tada, kai žmogui jos labiausiai reikia. Viena tokių – neregė Erika Šnaraitė: „Reikalingą informaciją susirenku pati, iš telefoninio bendravimo su asistente man jokios naudos. Kodėl su savo asistente negalėčiau bendrauti taip, kaip su savo klientais bendrauja kai kurie kiti socialiniai darbuotojai – asistentė atneša reikalingus produktus, pastato prie durų, o aš juos pasiimu.“
E. Šnaraitė pasakoja, kad apsirūpinti maisto produktais karantino pradžioje jai kilę didelių sunkumų, mat dėl to, kad turi asmeninę asistentę, ji negali sulaukti pagalbos iš Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro. Į šį centrą kreipėsi ir pagalbos sulaukė kartu gyvenantis jos silpnaregis draugas. Erikai, kaip ir kitiems neįgaliesiems, asistento paslauga skirta metams. Mergina įsitikinusi, kad dėl karantino šis laikotarpis turėtų būti pratęstas.
Paprašytas apibendrinti situaciją, Seimo narys Justas Džiugelis pajuokavo, kad daugelis neįgaliųjų žiemą save vadina karantinuotaisiais – praleisti dvi savaites ar mėnesį namuose jiems nėra kažkas nauja. Kitas dalykas – būtiniausios paslaugos. Laikantis visų atsargumo priemonių, jos turi būti teikiamos. Iki kovo 25 dienos J. Džiugelis sakė negavęs informacijos, kad su neįgaliaisiais karantino laikotarpiu būtų elgiamasi kitaip nei su visais kitais šalies gyventojais.
Jeigu neįgalusis susirgtų
Su LNF administracijos direktore H. Varniene aptariame, kas būtų, jeigu koronavirusu užsikrėstų ar kokia kita liga karantino metu susirgtų visišką negalią turintis ir negalintis savimi pasirūpinti žmogus. Kas būtų, jeigu susirgtų jo tėvai ar globėjai?
„Sunkią negalią turintys žmonės paprastai būna namuose, yra labiau apsaugoti, reikia tikėtis, kad jie nesirgs ir, priėmus dar griežtesnes karantino priemones, viskas greičiau pasibaigs“, – svarsto pašnekovė.
Prieš kelerius metus, siaučiant gripo epidemijai, pačios H. Varnienės negalią turinti dukra atsidūrė reanimacijoje. Vėliau mamai leido dukrą prižiūrėti, maitinti. Dabar, suprantama, neleistų. „Vilniaus savivaldybė pranešė, kad yra apmokiusi „Šviesos“ dienos centro ir Valakampių socialinių paslaugų namų personalą, abi šios įstaigos yra pasirengusios priimti neįgaliuosius, jeigu iškiltų būtinybė, – pasakoja Henrika. – Vilniaus savivaldybė suprato, palaikė, bet ar supranta kitos savivaldybės? Antrosios karantino savaitės viduryje kalbėjau su tėvais iš Kauno, jie nieko panašaus neturi.“
Kiekviena krizė dėl ją sąlygojusių priežasčių yra šiek tiek skirtinga. Vis dėlto aiškėja, kad scenarijai, kaip jos metu padėti neįgaliesiems, iki galo nėra apgalvoti ir paruošti. „Sunku vertinti, nes visi su tokia situacija susiduriame pirmą kartą, bet judėjimo negalią turintys žmonės socialiniuose tinkluose jau rašė, kad jiems nepritaikytos net greitosios. Galbūt žmogus dėl patirtos traumos greitojoje negali gulėti, o turi sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Kaip rateliuose sėdintį žmogų įkelti į greitąją?“ – svarsto H. Varnienė.
Karantino sąlygomis gyvensime dar mažiausiai dvi savaites, o gal ir ilgiau, todėl tiek neįgaliųjų, tiek šalia jų esančių žmonių klausimai nėra vien tik bandymas pasivyti nuvažiuojantį karantino traukinį. Priešingai – kiekvienas toks klausimas yra pastanga padaryti tą „traukinį“ visiems mums, tiek neįgaliesiems, tiek sveikiesiems, kuo patogesnį.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
