Klaipėdiečiai Kasparas ir Gytis – vieni jų. „Aš noriu laimėti! Supratot? Ir nesipykstam. Ir niekaip kitaip“, – projekto metu filmuotame vaizdo įraše savo tikslus užtikrintai vardijo Kasparas. Žiūrovai šiais vaikinais patikėjo, aktyviai už juos balsavo, išrinko nugalėtojais. Deja, koronavirusas pakoregavo visus planus. Kasparo džiaugsmą pakeitė nusivylimas, jis ne iš karto suprato, kas atsitiko, kodėl ši kelionė atšaukta. „Tada važiuosim į sodybą“, – išklausęs mamos paaiškinimą nusileido vaikinas.
„Eurovizijos“ dainų konkursas – gardžioji vyšnia ant „Draugystė veža“ torto, bet, pasak jo iniciatorės Žydrės Gedrimaitės, ne pats svarbiausias dalykas. Daug svarbesnė pati kelionė iki finalo – joje išgyventi projekto dalyvių potyriai, pamokos visuomenei. Ž. Gedrimaitės teigimu, šis projektas netgi labiau skirtas visuomenei nei patiems neįgaliesiems – tikrajai pažinčiai su kitokiais žmonėmis, jų siekiais, vertybėmis, jos požiūrio ir nuostatų kaitai.
Projektas vienas, misijų – kur kas daugiau
23-ejų Kasparas turi autizmo spektro sutrikimą. Jo mama Eglė Dučinskienė pasakoja, kad kai socialiniuose tinkluose jos žvilgsnis užkliuvo už žinutės apie projektą „Draugystė veža“, susidomėjusi ji perskaitė taisykles ir susiekė su organizatoriais. „Žmonėms, kurie turi negalią, tokių projektų pasiūla ne per didžiausia, nusprendžiau pamėginti, – pasakoja Eglė. – Paskambinusi Žydrei pasakiau, kokia mūsų situacija, ir paklausiau, ar su tokia negalia priims. Ji tik pasidomėjo, ar Kasparas kalba. Išgirdusi, kad kalba, tiesa, kartais tai, ką nori, kartais – tai, ką reikia, patarė greičiau pildyti anketą.“ Kasparas pasirašė iškart, nedvejodamas sutiko ir jau ketverius metus su juo draugaujantis Gytis.
Užpildyta anketa iškeliavo į Vilnių, o namiškius užvaldė jaudulys, nes visi suprato: laukia didelis iššūkis – autistiškiems žmonėms sunku pakeisti aplinką, išvažiuoti iš namų, susitikti, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.
Kasparas su Gyčiu prisijungė prie komandos, kuri lankėsi Tauragėje. Jau pirmą vakarą namiškiai sulaukė Kasparo žinutės, kad buvo linksma diena, viskas gerai praėjo. Eglė džiaugiasi, kad vaikinus sutiko labai geranoriška, supratinga, palaikanti kompanija. Pasak jos, labai gerai, kad šiame projekte viskas daroma ne su gailesčiu, o su humoru, kuris padeda bet kokioje situacijoje. Su tokiais žmonėmis kaip Kasparas sudėtinga, bet įmanoma bendrauti. Jie labai nori, kad su jais draugautų, bet tam reikia daug kantrybės ir išmonės.
E. Dučinskienė neslepia, kad ją sužavėjo organizatorių drąsa ir noras eksperimentuoti. „Daug kas, išgirdę Kasparo diagnozę, iškart pasako: ne, ne, ne. O jie neišsigando, – mintimis dalijasi pašnekovė. – Autizmą daug kas mistifikuoja: manoma, kad šį sutrikimą turintys žmonės violetinėmis akimis arba jie yra supergenijai. O jie – visiškai paprasti, nors ir kitokie žmonės.“
Paprašyta įvertinti išliekamąją projekto „Draugystė veža“ vertę, Eglė sako, kad tai – kažkoks stebuklas, nes jis tik ne tik skatina ir palaiko skirtingų žmonių draugystę, o tai negalią turintiems žmonėms labai svarbu, bet ir atlieka švietėjišką misiją: supažindina visuomenę su įvairiomis negaliomis, pristato, ką gražaus turime regionuose, jų muziejuose. Kasparo draugas Gytis projektą „Draugystė veža“ apibūdino kaip galingą srovę, kuri gyvenime mus neša ir moko priimti kitus tokius, kokie jie yra. Labai aiškų tikslą turėjo pats Kasparas – jis būtinai norėjo laimėti. Visi šie tikslai buvo pasiekti, tačiau projektas nesibaigė – į ežero vidurį mestas akmenėlis ir toliau skleidžia bangas.
Ruošti daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų
Keisti pedagogų nuostatas
Mažinti mokinių skaičių klasėse
Formuoti pozityvų visuomenės požiūrį
Nereikia mūsų bijoti
Kaune esančių gyvenimo namų „Būkime drauge“ įkūrėja ir vadovė Snieguolė Butrimavičienė džiaugiasi, kad projekto „Draugystė veža“ organizatorių neišgąsdino ir intelekto negalią turintys žmonės – šių namų gyventojos projekte dalyvavo jau dukart. Vis dėlto vidinio nerimo išvengti nepavyko, todėl į pirmą kelionę su Jolanta leidosi ir pati Snieguolė. Ji neslepia – didžiąją savo gyvenimo dalį socialinės globos namuose praleidusios merginos turi „institucinio paveldo“, tam tikrų elgesio ypatumų. „Aš prie to jau pripratusi, o kitiems tai gali atrodyti nepriimtina, – savo sprendimą aiškina daugiau kaip 20 metų intelekto negalią turinčių žmonių globai paskyrusi Snieguolė. – Jolantą pažįstu 12 metų, dar nuo tada, kai ji gyveno Vilijampolės socialinės globos namuose.“
Naujo, savarankiško gyvenimo viltį ir laisvės pojūtį Jolantai ir dar trims merginoms prieš trejus metus suteikusi Snieguolė ir toliau daro viską, kad jos išmoktų gyventi bendruomenėje, įgytų reikiamų įgūdžių. Jolanta – puikus pavyzdys, paneigiantis stigmą, kad intelekto negalią turintys žmonės gali gyventi tik uždarose institucijose. Mergina ne tik išmoko gaminti maistą, savarankiškai naudotis visomis viešosiomis paslaugomis, ji užsiima rankdarbiais, prižiūri augalus, netgi įsidarbino ir labai atsakingai žiūri į savo pareigas. Snieguolė džiaugiasi merginų daroma pažanga ir nori, kad visi pamatytų, jog intelekto negalią turintys žmonės gali būti savarankiški, gyventi tarp mūsų. Projektas „Draugystė veža“ tam idealiai tiko.
„Mūsų nereikia bijoti“, – tąkart patikino ji ir Ž. Gedrimaitę. Snieguolei buvo svarbu, kad tuo įsitikintų ir visa visuomenė. Ir kartu su Jolanta joms tai padaryti pavyko. O kad šis įspūdis ir toliau stiprėtų, į penktąjį „Draugystė veža“ sezoną išsiuntė dar vieną porą – intelekto negalią turinčią Niną ir gyvenimo namų „Būkime kartu“ socialinę darbuotoją Vaidą.
„Projekto sumanytojams esame dėkingi už tikėjimą mumis, už galimybes pažinti šį pasaulį iš naujo, – sako gyvenimo namų „Būkime kartu“ įkūrėja, iki šiol gyvenanti ne vien savo, bet ir merginų potyriais. – Jolantai šis projektas buvo didžiulis naujų patirčių pliūpsnis. Mergina patyrė tikrą euforiją – ji pirmą kartą vakarieniavo restorane, pirmą kartą pamatė baseiną, maudėsi jame. Per kraštus liejosi ir Ninos, išbandžiusios Jonavos rajone esančio nuotykių parko „Lokės pėda“ atrakcijas, įspūdžiai. Merginos susirado daugybę naujų draugų. Neseniai gimtadienį šventusi Jolanta džiūgavo sulaukusi daug „Draugystė veža“ draugų sveikinimų.“
Projektas „Draugystė veža“ labai svarbus ir merginų akiračiui. „Gyvendamos institucinėse įstaigose jos pažinojo tik intelekto negalią turinčius žmones. Čia susitiko ir su rateliais judančiais, ir su regėjimo bei kitokių negalių turinčiais žmonėmis, mokėsi su jais bendrauti, – mintimis apie išliekamąją projekto svarbą dalijasi S. Butrimavičienė. – Projekte dalyvavome ne siekdami laimėti, o įgyti naujų draugysčių, parodyti, kad visi esame lygūs ir norime būti matomi.“
„Šioje akcijoje augau kaip žmogus“
Šeduvietė Irmina Beneševičiūtė projekte „Draugystė veža“ dalyvavo dukart: 2017 ir 2018 metais, bet sako, kad jame patirta draugystė ją veža iki šiol – ji lankosi visuose šio projekto dalyvių susitikimuose, toliau plečiasi jos bičiulių ratas. Mergina prisipažįsta, kad iš pradžių, kaip ir kiekvienas dalyvis, norėjusi laimėti kelionę į „Eurovizijos“ koncertą, bet tai, ką patyrė dalyvaudama projekte, atstojo viską, netgi ir tą pagrindinį prizą. „Projektas „Draugystė veža“ skleidžia žinutę apie galinčius žmones, griauna mitus visuomenėje, – įsitikinusi mergina. – Dalyvaudama šioje nerealioje akcijoje aš augau kaip žmogus.“
Irmina neslepia: jai reikia bendrystės, tikrumo, nuoširdumo, atvirumo. Visa tai ji gauna susitikusi su šiame projekte įgytais draugais. „Džiaugiuosi, kad Draugystės medis užaugo labai didelis ir labai ryškus, su daug daug šakų ir žaliuojančių gerumo lapų. Ačiū Draugystės „mamai“ Žydrei, kuri sumanė šį prasmingą ir unikalų projektą, – sako mergina. – Kiek daug nuoširdumo, meilės, supratimo, palaikymo! Žmogus čia priimamas toks, koks yra. Anot W. Shakespeare’o, tikras draugas yra tas, kuris žino, kas tu iš tikrųjų, supranta, ką tau teko patirti, priima tave tokį, koks tapai, ir leidžia augti toliau.“
Irmina neabejoja, kad projektas „Draugystė veža“ – ne tik reikšmingas patirčių, atradimų, draugystės, susitikimų proveržis negalią turinčių žmonių gyvenimuose. „Ž. Gedrimaitės organizuojama socialinė akcija visuomenei atskleidė pačius gražiausius ir nuoširdžiausius stiprybės pavyzdžius. Su šiuo projektu keičiasi ir visuomenės požiūris į neįgaliuosius, griūva sienos tarp sveikų ir negalią turinčių žmonių“, – įsitikinusi „Draugystė veža“ dalyvė I. Beneševičiūtė. Pasak jos, tai realus neįgaliųjų įgalinimas, projektas padeda išsivaduoti iš atskirties ir izoliacijos, įtikina, kad neįgalieji – tokie pat orūs ir gabūs žmonės, tik ilgai buvo nematomi, nevertinami, negerbiami.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
