Nojus, Saulius, Igoris, Maksimas, Titas, Kotryna ir dar būrelis specialiųjų poreikių turinčių vaikų du kartus per savaitę rinkdavosi į sporto salę ir noriai mankštindavosi, o dabar namie patys kuria pratimus ir feisbuku perduoda savo draugams. Kasdien vis kito vaiko mama ar tėtis nufotografuoja ar nufilmuoja savo vaiką, rodantį pratimą, iki 12 val. nuotraukas ir vaizdo įrašus paskelbia feisbuke, o tada visi kiti grupės nariai atlieka pratimą namuose su šeimos nariais ar savarankiškai. Programos sumanytoja A. Kriškoviecienė džiaugiasi, kad taip visa komanda gali matyti, kaip aktyviai visi sportuoja. „Smagu, kad vaikų tėveliai su džiaugsmu šį žaidimą žaidžia drauge“, – sako Aušra.
Pagrindinė trenerių užduotis – tęsti treniruotes, kurias specialiųjų poreikių turintys vaikai pradėjo lankyti dar 2016 m. lapkritį. Tuomet vyko bandomasis projektas ir buvo testuojamos trys sporto šakos, skirtos specialiųjų poreikių vaikams. Vaikų tėvelių prašymu treniruotės vėliau buvo tęsiamos. „Dabar labai svarbu, kad karantino metu vaikai neužmirštų tų pratimų, kuriuos jau moka, juk nekartojami pratimai užsimiršta. O ir vaikai pasiilgsta vieni kitų. Norime, kad nepradingtų ta pakili nuotaika, su kuria vaikai treniruojasi. Nuotolinis darbas įtraukia visą šeimą“, – paaiškina Aušra.
Ji labai dėkinga vaikų tėveliams, sesutėms, broliukams, kurie drauge leidžia laiką, filmuoja, fotografuoja, skelbia užduotis internete. „Kasdien – po sportinį iššūkį. Niekas nežino, kokį pratimą gaus, radę pratimą vaikai jį daro ir rodo kitiems. Tad mūsų kontaktas nenutrūksta visą dieną, – džiaugiasi Aušra, rodydama įrašą feisbuke. – Šios dienos iššūkis yra Igno „lenta“. Šiandien visi darome ,,lentą“, o rytoj lauksim Tito pratimo. Ir taip kasdien.“
Aušra sako, kad šios treniruotės finansuojamos iš Vilniaus miesto savivaldybės 2020 m. projekto „Neįgaliųjų socialinė integracija per kūno kultūrą ir sportą“, skirto VšĮ centrui „Eik“. Nuotolinis darbas teikia galimybę tęsti pradėtą veiklą.
Lukas kviečia į treniruotę
Kazickų šeimos fondo programoje „Jaunimas gali“ dalyvaujantis treneris Lukas Virozerovas nuotoliniu būdu veda treniruotes realiu laiku. Į Luko vedamas treniruotes įsitraukia ir vaikai, ir jų tėveliai, net močiutės. Lukas pasakoja, kad viena iš Kazickų šeimos fondo veiklų – darbas su Specialiosios olimpiados vaikais.
Gavęs pasiūlymą padirbėti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais Lukas greitai pajuto, kad ši veikla jam artima: „Į pirmą treniruotę ėjau nerimaudamas: iki tol treniravau krepšinio mokyklą lankančius vaikus, jie buvo labai motyvuoti, gabūs, o kas bus dabar?“ Jaudinosi be reikalo – pirma treniruotė praėjo gerai, darbas vyko sklandžiai.
Treneris greit įsitikino, kad vaikams reikia daug dėmesio. „Vaikai labai skirtingi. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad juos artimiau pažinčiau. Buvo berniukų, kurie manęs ilgokai neprisileido, aš jų neskubinau, bet pamažu pelniau pasitikėjimą, – pasakoja treneris. – Supratau, kad kiekvienam vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, labai svarbus individualus dėmesys, ir kiekvienam iš jų vis kitaip tą dėmesį turiu parodyti.“
Prieš pradėdamas vesti mankštą nuotoliniu būdu Lukas jaudinosi, ar vaikams, tiksliau, jų tėveliams, pavyks prisijungti per feisbuką, bet komanda jį nudžiugino: „Jau per pirmąją treniruotę pamačiau, kaip vaikai džiaugiasi, bendrauja vienas su kitu ir visi kartu noriai mankštinasi. Jiems labai svarbu, kad mato vienas kitą. Taip išsisklaido ir nerimas, kurį šiomis karantino ir viruso siautėjimo dienomis vaikai jaučia ne menkiau negu suaugusieji.“
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Treniruotės internetu – išsigelbėjimas
Prie mūsų pokalbio prisijungė vienuolikmečio Nojaus mama Diana Meškelevičienė. „Būtų buvę labai liūdna, jeigu būtume likę be treniruočių. Darbas nuotoliniu būdu – išsigelbėjimas nuo nerimo, nežinios“, – tvirtina Diana.
Jos sūnus Nojus labai nori bendrauti, būti su vaikais. „Jis priima visus žmones, jam reikia jų dėmesio, – sako Diana ir pasakoja, kaip auga jos sūnus, turintis sunkią negalią: – Mano Nojus turi visapusišką raidos sutrikimą ir intelekto negalią, daug kitų sveikatos bėdų. Kai sūnelis gimė, jo akytės neatsimerkė, jis nematė iki dvejų metukų. Pramerkti akytes padėjo plastinės operacijos. Akys ir dabar nėra visai atsimerkusios, bet jis mato.“
Tikslią berniuko ligos diagnozę tėvai išgirdo tik po 5 metų. Sužinoję, kad Nojaus liga labai reta, Lietuvoje vienintelė, tėvai nepasidavė nevilčiai, stengėsi sūnų lavinti, padėti jam socializuotis. Berniukas mokosi 5 klasėje, jau jungia raides, bando skaityti, savarankiškai išmoko rusų kalbą.
Su A. Kriškovieciene Diana susipažino, kai Aušra dirbo Vilniaus specialiojoje mokykloje „Atgaja“, kurioje mokosi Nojus. „Aušra prieš ketverius metus mus pakvietė dalyvauti projekte, kurio metu buvo organizuojamos treniruotės specialiųjų poreikių vaikams. Tada Nojui buvo aštuoneri. Drauge su kitais vaikais mankštinamės jau ketveri metai“, – pasakoja Nojaus mama.
Ji sako, kad sūnus visada labai laukia treniruočių. Aušra jam – didžiulis autoritetas, o kai prisijungė treneris Lukas, berniukas juo tiesiog susižavėjo. Treneriams padeda savanorė gimnazistė Jovilė, kuri labai greitai atrado kelią į vaikų širdis. „Kai tik Nojus išgirsta Aušros ar Luko vardą, tuojau atsistoja ir pasitempia, – sako Diana. – Pamatęs draugus Nojus nepaprastai nudžiunga. O koks jis išdidus, kai demonstruoja savo sugalvotą pratimą! Filmuoju sūnų ir užmirštu, kas dedasi už lango. Ačiū mūsų šauniems treneriams!“
Padeda savanorė
Jovilė Rackevičiūtė – savanorė, Jono Basanavičiaus gimnazijos gimnazistė. „Esu sportininkė, lankau lengvosios atletikos treniruotes. Kai mama pasiūlė man savanoriauti šioje programoje, nelabai džiaugiausi, – prisipažįsta Jovilė. – Nebuvau sutikusi vaikų su specialiaisiais poreikiais, neįsivaizdavau, kaip su jais bendrauti. Pamaniau, ateisiu gal vieną kartą ir tiek. Bet savanoriauju jau keturi mėnesiai. Nematau vaikų negalios, man jie visi labai šilti, nuoširdūs, atviri. Jau per pirmą treniruotę viena mergaitė mane apkabino, prisiglaudė, kitas vaikas pradėjo pasakoti apie savo mobilųjį telefoną, jo sudedamąsias dalis. Tiek gerų emocijų, pagarbos nesu sulaukusi iš vaikų, kurie neturi jokių raidos sutrikimų. Nesitikėjau rasti tokios jaukios aplinkos. Aš pati treniruočių laukiu ne mažiau nei vaikai.“
Kaip ir Lukas, ji greitai suprato, kad vaikai yra be galo skirtingi ir reikia į tai atsižvelgti: vienas berniukas puikiai sportuoja, bet greitai pavargsta ir pradeda vaikščioti po salę, kitas turi kitokių savitumų. „Krepšinį su Luku žaidžiame drauge su vaikais, padedame įmesti kamuolį ir visi linksmai juokiamės“, – pasakoja Jovilė.
Gimnazistė sako, kad karantino metu rengdama pratimus vaikams įtraukė ir savo aštuonerių metų brolį Eimantą: „Anksčiau jis nebuvo linkęs sportuoti, bet mankštintis nuotoliniu būdu jam patinka, – sako Jovilė. – O aš pati esu komandoje, jaučiu palaikymą ir džiaugiuosi, kad tokiu sudėtingu visam pasauliui metu galiu prisidėti bent padėdama geriau jaustis specialiųjų poreikių turintiems vaikams.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
