Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) projektų vadovė GodaJurevičiūtė pastebi, kad šiek tiek skiriasi Lietuvos baudžiamajame kodekseir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) siūloma šiųnusikaltimų samprata. Remiantis Lietuvos baudžiamajame kodekse įtvirtintasamprata, neapykantos nusikaltimai – nusikalstama veika, padaryta siekiantišreikšti neapykantą asmeniui ar jų grupei dėl asmens amžiaus, lyties,seksualinės orientacijos, rasės, žmogaus socialinės padėties, negalios,įsitikinimų ar pažiūrų.
Balandį Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) ir ŽTSI nuotoliniu būdu pristatė „Rekomendacijas veiksmingam atsakui į neapykantos nusikaltimus prieš žmones, turinčius negalią, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“. Jau įvyko šiai temai skirti seminarai Taline ir Rygoje, o šį pavasarį atėjo ir Vilniaus eilė.
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Atpažinti ir ištirti
„Nelygu kuri Baltijos šalis kokius nusikaltimus labiau akcentuoja, tačiau bendra tendencija tokia, kad neapykantos nusikaltimai nėra registruojami, atpažįstami ir ištiriami. Nėra šių nusikaltimų statistikos, duomenų, kiek negalią turinčių žmonių yra tapę jų aukomis“, – pristatydama problemą sakė LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė.
LNF drauge su ŽTSI parengė rekomendacijas sprendimų priėmėjams, teisėsaugos institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir žmonių, turinčių negalią, bendruomenėms. Rekomendacijos remiasi naujausiais žmogaus teisių standartais, kuriuose negalia suprantama kaip sąveika tarp asmenų ilgalaikių fizinių, psichikos ar intelekto sunkumų ir sutrikimų bei aplinkoje esančių kliūčių, kurios trukdo visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime.
„Nevyriausybinės organizacijos pradėjo atpažinti diskriminacijos atvejus švietimo, užimtumo srityse, teikiant paslaugas, bet neapykantos nusikaltimų atpažinti dar nemoka, – sako D. Juodkaitė. – Labai dažnai tokių nusikaltimų nuo buitinio ar kitokio smurto neskiria ir patys neįgalieji. Mūsų visuomenėje vis dar daug stereotipų, stigmų dėl negalią turinčių žmonių pavojingumo arba visiško jų nepajėgumo.“
Anot D. Juodkaitės, pripažįstama, kad daugelyje šalių duomenų apie neapykantos nusikaltimus labai trūksta. Vis dėlto į akis krinta bendri padaromų nusikaltimų ir negalią turinčių aukų skaičiai. „Itin svarbus valstybės požiūris, gyvename taip, tarsi prieš negalią turinčius žmones nusikaltimų nėra“, – sako LNF vadovė.
Pateikdama rekomendacijas LNF negalios bendruomenes ir žmogaus teisių nevyriausybines organizacijas kviečia diskutuoti dėl nacionalinėje teisėjeesančių įstatymų tobulinimo, statistikos būtinumo. Kalbėdama apie ESBOnaudojamos ir Lietuvoje įtvirtintos neapykantos nusikaltimų sampratųskirtumus, ŽTSI projektų vadovė G. Jurevičiūtė pastebėjo: „Mes neapykantosnusikaltimu laikome tokią nusikalstamą veiką, kai yra aktyvus neapykantosreiškimas. ESBO išaiškinimu, neapykantos nusikaltimas yra toks, kurispadaromas vadovaujantis šališkumu, turint išankstinių nuostatų.Nusikaltėlis sąmoningai pasirenka nusikaltimo auką dėl jos fizinių arpsichinių ypatybių.“
Rekomendacijose atkreipiamas dėmesys, kad policijos įstaigos, teismai, kitos institucijos, dirbančios su negalią turinčiais žmonėmis, teikiančios jiems pagalbą, turi būti jiems visiškai pritaikytos, užtikrintas pačios teisėtvarkos sistemos teikiamos informacijos prieinamumas garso, vaizdo formatais, gestų kalba. Kad būtų veiksmingai ir greitai reaguojama į neapykantos nusikaltimus, reikalingos tikslinės mokymo programos, metodinės gairės, kaip juos atpažinti ir su jais kovoti. Visa tai prisidėtų prie žmogaus teisių įtvirtinimo mūsų šalyje, neįgaliųjų įgalinimo. LNF ir ŽTSI ekspertų nuomone, pavyzdžiu atpažįstant ir kovojant prieš neapykantos nusikaltimus galėtų būti Jungtinės Karalystės (JK) teisinė sistema.
Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad neįgaliam žmogui patyrus neapykantos nusikaltimą, atsiranda gilesnė trauminė patirtis. Nusikaltimo metu atakuojama neįgaliojo tapatybės dalis, jis paveikiamas emociškai, psichologiškai. Tokiai aukai reikalinga veiksminga emocinė, psichologinė, teisinė pagalba.
Riba labai siaura
Neapykantos nusikaltimo samprata daug klausimų kelia tiek teisininkams, policijos atstovams, tiek ir patiems neįgaliesiems. Negalią turintis Egidijus Grigonis atkreipė dėmesį į tai, kad paprastai priimdami nuosprendį teismai vertina ne tik nusikaltimo faktą, bet ir jo aplinkybes bei jų visumą. Riba tarp neapykantos nusikaltimo ir pasinaudojimo bejėgiška žmogaus būkle, kuri apibrėžta Baudžiamajame kodekse, yra labai siaura. Štai apiplėšiamas ar apvagiamas senas žmogus – tai pasinaudojimas jo fiziniu silpnumu ar neapykantos nusikaltimas prieš šios amžiaus grupės atstovą? E. Grigonio nuomone, reikėtų atskirti neapykantos nusikaltimus nuo nusikaltimų, padarytų pasinaudojus bejėgiška žmogaus būkle ar tam tikromis jo fizinėmis savybėmis.
G. Jurevičiūtė šią situaciją komentavo taip: „Mes neapykantos nusikaltimu laikome tokią nusikalstamą veiklą, kai yra aktyvus neapykantos reiškimas. ESBO išaiškinimu, neapykantos nusikaltimas yra toks, kuris padaromas vadovaujantis šališkumu, turint išankstinių nuostatų. Nusikaltėlis sąmoningai pasirenka nusikaltimo auką dėl jos fizinių ar psichinių ypatybių.“
G. Jurevičiūtė primena atvejį, kai praėjusių metų pabaigoje prie Vilniaus autobusų stoties buvo apiplėštas regėjimo ir judėjimo negalią turintis jaunuolis. Galima daryti prielaidą, kad nusikaltėliai sąmoningai pasirinko auką, žinodami, kad ši negalės jiems deramai pasipriešinti. Jaunuoliui jie iš pradžių pasiūlė pagalbą, o paskui apiplėšė.
Pasigedo konkretumo
Diskusijoje dalyvavęs Policijos departamento vyriausiasis tyrėjas Giedrius Kanapienis, koordinuojantis neapykantos nusikaltimų problematiką, LNF ir ŽTSI pateiktose rekomendacijose pasigedo konkretumo. Policijos atstovas sakė ne visai suprantąs, kur nevyriausybinės organizacijos mato problemą dėl neapykantos nusikaltimų reglamentavimo – jau dabar Baudžiamajame kodekse neapykantos nusikaltimai ar nusikaltimai, padaryti pasinaudojant bejėgiška žmogaus būkle, yra išskiriami.
„Rekomendacijose teigiama, kad apie neapykantos nusikaltimus trūksta duomenų ir statistikos, ir čia pat sakoma, kad jie neregistruojami, neatpažįstami ir netiriami. Kuo remiantis daroma išvada? Jeigu trūksta duomenų, ar tai reiškia, kad neregistruojama ir netiriama?“ – klausė G. Kanapienis.
Policijos atstovo teigimu, oficialioje statistikoje neapykantos nusikaltimų pobūdis išskiriamas: nusikaltimai prieš rasę, tautybę, seksualinę orientaciją. Ar reikalingas išskyrimas ir negalios pagrindu? Teigiama, kad nėra specialių tyrimų apie neapykantos nusikaltimus, nukreiptus prieš negalią turinčius žmones, ir kartu siūloma rengti nacionalines kovos prieš tokius nusikaltimus strategijas, mokymo programas. Ar tokios programos turėtų būti skirtos tik nusikaltimams prieš negalią, ar apimtų ir kitas galimų aukų grupes? G. Kanapieniui tai panašu į situaciją, kai vežimas statomas prieš arklį...
Policijos atstovo neįtikina ir JK neapykantos nusikaltimų statistika: šalyje per metus fiksuojama apie 80 tūkst. pranešimų, bet tai tik pranešimai apie galimus nusikaltimus. Nuosprendžiai priimami tik maždaug 4000 atvejų. Nagrinėdami rekomendacijas didesnio konkretumo pasigedo ir kai kurie kiti diskusijos dalyviai.
Užkardyti neapykantos kalbą
Pasak sutrikusio intelekto žmonių bendrijos „Viltis“ vadovės Danos Migaliovos, kai kurie Lietuvoje vykstantys reiškiniai labiau primena diskriminaciją nei neapykantos nusikaltimus, bet reikia kalbėti ir apie juos: „Labai dažnai globos įstaigose į žmogų su socialine ar psichine negalia žiūrima vos ne kaip į gyvulį. Žmonės nekviečiami dalyvauti veiksnumo nustatymo ar kitose komisijose iš anksto įsitikinus, kad nieko svarbaus ar reikšminga jie vis tiek nepasakys – toks požiūris žeidžia žmones lygiai kaip ir neapykantos kalba.“
Diskusijoje keltas klausimas, ar gali būti neapykantos nusikaltimams priskirti Žiežmarių ir į juos panašūs įvykiai, kada vietos bendruomenės pasipriešino neįgaliųjų gyvenimui šalia? Ar galima tuomet vyravusią retoriką laikyti neapykantos kalba? Daugelis dalyvių sutiko, kad kitokia, net priešinga nuomonė pati savaime nėra neapykantos kalba, nes tokiu atveju būtų pažeista žodžio laisvės teisė ir reikėtų bausti didžiąją visuomenės dalį. Tačiau, anot Žmogaus teisių centro vadovės Birutės Sabatauskaitės, aštriausios ir labiausiai žeminančios kalbos gali būti laikomos neapykantos kalba. Žeminimas, niekinimas negali būti toleruojamas.
„Žmogus sode nusiperka sklypą ir, jeigu nepažeidžia įstatymų, jame gali gyventi kaip nori, – sakė D. Migaliova. – Kaimynams nekyla noras reguliuoti, ką ir kaip jis turi daryti. Gyvenimo namuose gyvena socialiai pažeidžiama grupė su nuolatine priežiūra, bet kažkam tai kliūva. Kodėl? Prasideda ne tik diskusijos, ginčai, bet ir neapykantos kurstymas. Lietuvos teisės aktuose turi atsirasti nuostata, leidžianti užkardyti neapykantos kalbą.“
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
