Išeidami iš namų dabar visi užsidedame apsaugines veido kaukes, o Petras ją dėvi net ir kambaryje. Ir visai ne dėl to, kad jaustų kokius nors koronaviruso požymius ar laikytųsi saviizoliacijos reikalavimų. „Nuo virusų saugančiai kaukei atradau naują paskirtį, – juokauja pirografija (medžio deginimu) susidomėjęs vaikinas. – Kurį laiką prie deginamų darbų praleidęs po 3–4 valandas jausdavausi labai pavargęs, išsekęs. Maniau, kad visa tai dėl gana įtemptos, didelės koncentracijos reikalaujančios veiklos. Po kurio laiko internete radau vieno menininko įrašą, kad deginant ant kelių sluoksnių klijuotos faneros nuo karščio išsiskiria klijai, kurie gali sukelti nuovargį. Kad taip neatsitiktų, jis patarė dirbti su kauke.“ O kadangi dabar tokio daikto specialiai net nereikia ieškoti, vaikinas negaišdamas tai išbandė. „Ir tikrai – užsidėjau kaukę ir jokio nuovargio nejaučiu“, – džiaugiasi jis.
Pirografijos eksperimentai
Prisiminęs vaikystės patirtį ir susiradęs seną įrankį pirmiausia Petras sumanė išdeginti mėgstamo žaidimo simbolį – trofėjų. Eksperimentui pavykus nusprendė imtis ko nors sudėtingesnio. Šiam bandymui pasirinko šeimos šunelio Torio nuotrauką. Pasisekus ir šiam darbui azarto vis daugėjo. Taip atsirado jo paties ir bičiulio, merginos portretai, kiti darbai. Feisbuke savo kūryba pasidalijęs vaikinas sulaukė nemažai palankių vertinimų. O tai įkvėpė eksperimentuoti toliau.
Pasak Petro, mėgėjiškos pirografijos procesas nėra sudėtingas: pirmiausia reikia atsispausdinti kompiuteryje pasirinktos nuotraukos atspaudą, susirasti faneros lakštą, kopijavimui skirto kalkinio popieriaus, pieštuką. „Ant faneros dedu kalkę, ant jos – nuotrauką ir pieštuku apvedžioju norimo išdeginti vaizdo kontūrus. Paskui įkaitinu pirografą ir šiuo prietaisu atkartoju iš nuotraukos perkelto kontūro linijas“, – pasakoja jis.
Tokį pradžiamokslį vaikinas paskelbė ir feisbuke surengtoje vaizdo transliacijoje, mat kai savo paskyroje pasidalijo keliais darbais, sulaukė nemažai klausimų, kaip jam tai pavyksta. Labiausiai visus stebino šiuose paveikslėliuose pavaizduotų žmonių panašumas – feisbuko draugai neklysdami atpažino, kieno portretas ant faneros išdegintas.
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Į naują pomėgį pasinėręs vaikinas neslepia nepasikliovęs vien vaikystės patirtimi. „Šiais laikais net niekur iš namų nereikia eiti norint pagilinti žinias, – sako jis. – „YouTube“ susiradau vaizdo įrašų. Ten daugybė patarimų ir pradedantiesiems, ir labiau patyrusiems žmonėms. Galima susipažinti ir su profesionalesniais įrankiais, daugiau galimybių suteikiančiais jų antgaliais.“
Pasakodamas apie pirografiją, Petras jau gali pasiremti ir savo pastebėjimais. Pavyzdžiui, kad fanera – ne pats tinkamiausias pagrindas paveikslui, nes dėl nevienodos jos tekstūros sumanymo gali nepavykti įgyvendinti. Be to, iš kelių sluoksnių suklijuotas pagrindas gana jautrus aukštai temperatūrai: vienoje vietoje ilgėliau pirografą palaikei – ir jau skylė. „Rimtesnius, parodoms skirtus darbus reikėtų deginti ant medžio. Drožėjų mėgstama liepa tokiam darbui per minkšta, pušis gali išskirti sakus. Pirografijai reikia kietesnio medžio“, – tikina Petras ir priduria turįs ąžuolo plokštę, tad netrukus ketina ryžtis dar vienam eksperimentui.
Naujas pomėgis – ne tuščioje vietoje
Pirografiją išbandantis vaikinas užsimena dar paauglystėje susidomėjęs portretų piešimu. Dažniausiai internete susirasdavo patikusį atvaizdą, suskirstydavo jį langeliais ir žingsnis po žingsnio perpiešdavo ant popieriaus. Pamažu lavėjo ir akis, ir ranka, ryškėjo vaikino meniniai gabumai. Šie įgūdžiai Petrui praverčia ir deginant portretus, ypač žaidžiant su šiems paveikslams daugiau išraiškingumo suteikiančiais šešėliais. „Esminius šešėlius perkelti nesudėtinga, bet reikia atidžiai paryškinti niuansus, padedančius sukurti tikroviškesnį vaizdą“, – pasakoja jis.
Pirografijos būdu sukurtuose paveiksluose dominuoja ruda spalva, bet, pasak Petro, galima išgauti ir jos atspalvių, kartais – net juodų „potėpių“. Viskas priklauso nuo pirografo temperatūros. „Jis gali įkaisti iki kelių šimtų laipsnių – metaliukas būna net raudonas. Bet mano įrankis gana primityvus, šiuolaikiniuose yra bene penkios temperatūros nustatymo padalos. Yra ir specialus antgalis, kuriuo galima tarsi nutapyti juodą foną, – pasakoja nemažai informacijos apie tokį įrankį sukaupęs ir vis dažniau apie jo įsigijimą pasvarstantis Petras. – Kol kas mano eksperimentams užtenka ir to, kurį turiu, bet jeigu norėčiau užsiimti rimtesniais darbais, reikėtų šiuolaikiškesnio įrankio.“
Brandos atestatą direktorius įteikė namuose
Prisiminęs paauglišką pomėgį dailei, vaikinas neslepia galvojęs apie dailės studijas. Tačiau kai baigęs mokyklą pradėjo jomis domėtis, paaiškėjo, kad rateliais judantiems studentams šią studijų programą turinti aukštoji mokykla nepritaikyta...
Su stuburo išvarža (spina bifida) gimęs Petras neįgaliojo vežimėliu juda nuo vaikystės. Nors gatvėje, kurioje gyveno, buvo toks vienintelis, kiek prisimena, vaikai jo neišskyrė, nesišalino. „Buvom visi lygūs. Ko gero, pripratęs prie tokio požiūrio, aš ir pats labai ilgai neįgaliuosius ignoravau“, – atvirauja vaikinas.
Vis dėlto ne visada į negalią pavyko numoti ranka. Tuometė Žalgirių vidurinė mokykla rateliais judantiems mokiniams irgi buvo nepritaikyta. Kol Petras buvo pradinukas, tėtis į mokyklą nuveždavo. O štai perėjus į penktą klasę ir prasidėjus dalykinei sistemai, kai kiekviena pamoka vykdavo vis kitoje vietoje, berniukui tapo gana sunku. „Išeitį padėjo rasti istorijos mokytoja – pasiūlė pabandyti mokytis namuose. Anot jos, jeigu man sunku kiekvieną dieną atvažiuoti į mokyklą, ji galinti ateiti į namus, – prisimena Petras. – Tėvai nusprendė surizikuoti. Iš pradžių ateidavo tik istorijos mokytoja, bet pamažu prie naujos tvarkos prisitaikė ir kitų dalykų pedagogai.“
Pasak Petro, mokymasis namuose turėjo savų privalumų – jis sulaukdavo daugiau mokytojų dėmesio, o jeigu ko nesuprasdavo, galėjo viską detaliai išsiaiškinti. Net baigiamuosius egzaminus namuose laikė – atėjo tų dalykų mokytojai, paskyrė užduotis, o Petras į jas atsakė raštu. Paskui jo žinias įvertino mokykloje. Ir brandos atestatą mokyklos direktorius namuose įteikė.
Tarp neįgaliųjų jaučiasi lyg šeimoje
Pastaraisiais metais Petras įsitraukė į aktyvią neįgaliųjų bendruomenės veiklą, susidraugavo su nemažai tokio paties likimo žmonių.
Prieš pustrečių metų vaikinas užsiregistravo į Lietuvos neįgaliųjų draugijos Šventojoje surengtą jaunimo stovyklą, kurioje orientavimosi sporto entuziastas Tadeušas Šimkovičius supažindino su šia sporto šaka. Petrą ji susidomino, paskui dar porą kartų dalyvavo Monciškėse pavasariais vykstančiose orientacininkų treniruočių stovyklose. Įgyti įgūdžiai labai pravertė Portugalijoje vykusiame pasaulio čempionate, kuriame, tapęs orientavimosi sporto komandos nariu, atstovavo Lietuvai. Debiutas buvo labai sėkmingas – mūsiškiai iškovojo 4 vietą. Praėjusią vasarą vaikinas buvo išvykęs ir į Lenkijoje vykusias Europos varžybas, o šią gegužę rengėsi važiuoti į Suomijoje turėjusį vykti orientavimosi sporto pasaulio čempionatą. Deja, dėl koronaviruso pandemijos jis atšauktas.
Petras dalyvavo ir trijuose neįgaliųjų maratonuose, į kuriuos leidžiamasi su prie vežimėlių pritvirtintais specialiais varytuvais. Prie pirmojo, surengto Tauragės apylinkėse, prisijungė paragintas bičiulio. Iki tol į varytuvus gana skeptiškai žiūrėjęs vaikinas po žygio kardinaliai pakeitė nuomonę. Pasak jo, 30 kilometrų savo vežimėliu būtų nelengva įveikti, o su varytuvu – vienas malonumas. Per dieną šio žygio dalyviai nesunkiai nuriedėdavo ir dukart didesnius atstumus.
Nemenku išbandymu Petras vadina maratoną po kalvotąją Dzūkiją, aplankant joje esančius piliakalnius. Kitokiais, istoriniais įspūdžiais paženklintas Baltijos kelio maratonas. „Kai važiavome per mažus miestelius, matėme pakelėse sustojusius, vėliavėlėmis mosuojančius žmones, daugybę mašinų – tikrai pajutome tų laikų dvasią“, – sako su Baltijos keliu vienmetis vaikinas.
Dar vienu iššūkiu tapo sostinėje vykstantys velomaratonai. Dviejuose dalyvavo ir abu sykius nepasitenkino neįgaliųjų paprastai įveikiama 10 kilometrų trasa – ją apsuko dukart.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
Vaikinas pasakoja šiuose žygiuose, maratonuose su dauguma dalyvių susitikęs pirmąkart. Ir nors anksčiau niekada nebuvo su jais bendravęs, pajuto ypatingą šeimos, bendrumo jausmą. Ne be reikalo viename pirmųjų savo pirografijos darbų Petras išdegino tokį draugystės įrodymą – du rateliuose sėdinčius vaikinus: save ir panevėžietį Žilviną, su kuriuo susipažino Baltijos kelio maratone.
