Moteris visada buvo linkusi padėti kitiems, dažnai – be atlygio. Dabar ji ne tik siuva apsaugines kaukes, bet ir kitus sielos ligomis sergančius žmones skatina ieškoti prasmingos veiklos.
Dalijasi idėjomis
Marinai depresija diagnozuota ankstyvoje jaunystėje. Pasak jos, sielos nerimas atėjo iš sunkios vaikystės, kuri prabėgo Sibire. „Ir dabar su sese Olga, likusia gyventi tėviškėj, prisimenam tuos tragiškus laikus. Nors augom su tėvais, jie daug gėrė ir nieko gero mums nedavė. Pasidžiaugiam, kad net ir tokiomis sąlygomis užaugusios likom žmonėmis, turime širdį. Tik va toje širdyje – vis dar daug nuosėdų. Iš čia – ir dvasios ligos, nuo kurių kenčiame abi“, – skaudžią istoriją pasakoja moteris.
Stipri, optimizmo nestokojanti Marina stengiasi visais įmanomais būdais padėti Sibire likusiai sesei. „Jai ten sunkiau nei man, nes Sibire žiema trunka devynis mėnesius. Man bepigu – daug laiko praleidžiu sode, žemės darbai veja šalin bet kokią depresiją. Skatinu sesę nenuleisti rankų. Mokau įvairių darbelių – pradėjom kartu gaminti gėlytes iš atlaso juostelių. Dabar ji gamina lėkštutes, darbelius dovanoja, šiek tiek parduoda. Kai rankos dirba, į galvą nelenda juodos mintys“, – įsitikinusi Marina.
Ji ne tik visada stengėsi vyresnę seserį paremti finansiškai, bet ir ragina papildomai užsidirbti: „Pasiūliau Olgai – puikiai gamini, daryk virtinukus ir parduok juos vietos parduotuvei. Pardavėjos juos mielai priima. Už gautus pinigus sesė perkasi maisto produktų, dėkoja man už patarimus. Taip per atstumą suteikiame viena kitai stiprybės.“
Pasak Marinos, idėjų jai kyla įvairiausių, jas moteris mėgsta dovanoti kitiems: „Lengviausia pasakyti „nemoku“, o tu pirma pabandyk, tada sakyk. Gal moki gražiai pakalbėti, pabendrauk su žmonėmis, sustiprink juos. Gal rašai eilėraščius, pasidalink jais su kitais. Galų gale – nesakyk ir nedaryk nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turime gabumų ir esame stipresni nei patys apie save galvojame. Nuleidusiems rankas primenu: net ir ant akmens išdygsta žolė – ji trapi, bet turi šitiek jėgos. Taip ir žmogui reikia stengtis, kabintis, pramušti sienas, nekristi į nerimo, panikos, skausmingų minčių duobę.“
Moters teigimu, esama daugybė pavyzdžių, kai net be rankų, be kojų galima sukurti gražiausių dalykų, nes žmogaus galimybės – beribės, tereikia jas tinkamai išnaudoti.
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Svarbu įsileisti tik geras mintis
Marina dažnai žmonėms padeda nesavanaudiškai. Kurį laiką ji važinėjo į Kuršėnus, kur darbelių mokė psichikos negalią turinčius žmones.
„Ten liko daugybė draugų. Su kai kuriais iš jų iki šiol bendrauju internetu. Pastebėjau: žmonės, turintys psichikos negalią, yra itin jautrūs, juos labai veikia dabartinė situacija – karantinas, izoliacija, baimė susirgti. Stengiuosi juos drąsinti, padėti psichologiškai. Viena draugė skundžiasi, kad jaučiasi labai blogai, negali rankų pakelti. Sakau jai – kasdien ženk bent žingsnį į priekį. Pašluok grindis, pajudėk. Svarbu negulėti ir nežiūrėti į lubas. Kai išsijudini, nusiteiki teigiamai, ir nuotaika pagerėja“, – įsitikinusi Marina.
Pasak jos, dabar – toks metas, kai galime užsiimti darbais, kuriuos ilgai atidėliojom, neturėjom laiko, atrasti ir atskleisti savo talentus. Labai svarbu, kad darbas, veikla džiugintų ir atitrauktų nuo blogų minčių.
Pati Marina per karantiną ėmėsi siūti apsaugines kaukes. „Didžiąją dalį savo pasiūtų kaukių dovanoju – siunčiu ligoninėms, medikams, – pasakoja Marina. – Šimtą kaukių pasiuvau policininkams, dar šimtą – gimnazijos mokiniams. Per penkias dienas iš viso pasiuvau tūkstantį kaukių. Darbus pradedu penktą ryto, dirbu penkias dienas po penkiolika valandų. Dalį kaukių parduodu už simbolinę kainą – taip susimoku už medžiagas, o už darbą neimu nė cento.“
Bedirbdama moteris pamiršta ne tik ligas, bet ir pavalgyti ar išgerti kavos. „Būna, net nežinau, kiek laiko dirbau, valgiau tądien ar nevalgiau. Sykį vyras pareina iš darbo, paprašau jo išvirti kavos, bet sako „neturim puodelių“. Kurgi jie? Ogi šalia mano darbo vietos stovi keturi kavos pilni puodeliai. Bedirbdama pamirštu, kad ką tik jos užsiplikiau“, – juokiasi Marina.
Moteris ne tik siuva kaukes, bet randa laiko ir kitiems darbams – siuva vaikiškus drabužėlius pagal užsakymus, taip pat lininius maišelius pirkiniams susidėti. „Man tas karantinas – į naudą, tai metas pasireikšti fantazijai. Minčių turiu daug, prisigalvoju visokiausių darbų darbelių. Kaskart vyrą nustebinu išmoningai paruoštais pietumis – gražiai papuošiu tą pačią košę ar makaronus. Vyras sako: „Skanu kaip restorane.“ Kai įdėta meilės ir fantazijos, bet koks valgis gardesnis“, – šypsosi moteris.
Kiekvienas galime sau padėti
Neprarasti geros nuotaikos Marinai padeda ir du augintiniai – išgelbėtas šnauceris Lordas ir dalmantinė Nora. Lordas – tarsi gydytojas, jis mėgsta prisiglausti prie nugaros, taip šeimininkei sumažindamas nugaros skausmus. Abu šunys padeda neužsisėdėti vietoje – prašosi išvedami į lauką, jaučia, kada Marinai reikia pajudėti ir atsipalaiduoti.
Nuotaiką sau moteris pakelia ir rinkdamasi ryškias, nuotaikingas aprangos spalvas. Drabužius ji siuvasi pati, o jei jų spalva tamsesnė, parenka bent ryškiaspalvius aksesuarus: „Eidama į gatvę apsirengiu spalvingai, pasidažau. Juokiuosi – man nereikia bijoti, kad būsiu pastebėta. Mane pamatę priešai tegu bėga už kampo, o draugai – link manęs, kiekvieną jų apsikabinsiu.“
Moteriai atsipalaiduoti padeda ir Biblijos skaitymas, dvasiniai pokalbiai. Taip pat Marina skatina nepamiršti vieniems kitų, paskambinti, padrąsinti. „Užsiėmimų, kurių gali imtis per karantiną, – labai daug. Gali mokytis kalbų, kitų naujų dalykų. Gaila tik, kad kai kurie žmonės tokioje situacijoje tarsi sustingsta, – sako Marina. – Pastebėjusi, kad telefonas skamba rečiau, pradėjau skambinti draugams pati. Raginu juos – nė vienas neužsikrėsim per telefoną, bendraukim, stiprinkim vieni kitus.“
Vis dėlto moteris neslepia – ir jai būna ir gerų, ir blogų dienų. Tik ji stengiasi blogus laikotarpius išgyventi savyje. Sudėtingu metu moteris ragina vengti piktų, pavydžių, savanaudžių žmonių ir negatyvių minčių.
„Negalėčiau sakyti, kad man visada viskas gerai. Ir liūdžiu, ir susitinku su savo nuolatine palydove depresija. Vis dėlto svarbu nežengti koja kojon su ja. Dabar atsiranda vis naujų vaistų nuo depresijos, bet turim žinoti: vien vaistai nepadės. Reikia susidraugauti su savo mintimis, pasidaryti tvarką galvoje. Ką ten įdėsi, tą ir turėsi“, – įsitikinusi moteris.
Marina ragina nelikti su juodomis mintimis, išsklaidyti jas prasmingais darbais, turiningai leidžiamu laisvalaikiu: „Jei vakare apima nerimas, negalvok, kad blogai tik tau. Pasimelsk, padėkok Dievui, kad esi gyvas, prašyk jo pagalbos. Dievas yra visur, gali su juo bendrauti 24 valandas per parą. Jis visiems mums duoda tai, ko reikia. Išeik į gamtą, ten, kur nėra daug žmonių, apkabink medį, pašnekėk su juo – taip pajusi gamtos jėgą. Jei užklupo depresija, nereiškia, kad ji bus visada. Būtinai ateis diena, kai viskas aplink prašviesės.“
Marina tiki – jei pasikeisim į gera, jei nepyksim, nepavydėsim, nelaikysim bloga širdyje, negandos ir ligos atsitrauks.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
