UD sąvoka mūsų žodyne, įvairiuose raštuose, valdininkų galvose aktyviai funkcionuoja daugiau nei dešimt metų, tad kodėl nuolat reikia apie ją priminti? Minėtų seminarų lektorė, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto dėstytoja Ana Staševičienė pastebi, kad UD vis dar suprantamas kaip aplinkos pritaikymas neįgaliesiems. Toks požiūris yra ne tik per siauras, bet ir neteisingas. Universalus reiškia „bendras“, tinkantis visiems, tad UD skirtas įvairioms socialinėms grupėms, skirtingo amžiaus ir skirtingų galimybių žmonėms.
„UD yra ne tik aplinkos, bet ir paslaugų bei produktų prieinamumas įvairių galimybių žmonėms, – sako A. Staševičienės kolegė Andželika Račkovska. – Tai ne vienas konkretus veiksmas, o procesas.“
A. Staševičienė primena Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamą sveikatos apibrėžimą: sveikata yra fizinė, psichinė, socialinė žmogaus gerovė. Negalia yra socialinės žmogaus gerovės sutrikdymas. Dėl nepritaikytos aplinkos, negaunamų paslaugų, nekokybiškų įvairių produktų nukenčia ne tik jo savarankiškumas, bet padidėja ir traumų, nelaimingų atsitikimų tikimybė. UD nėra savitikslis, juo siekiama didesnio žmonių saugumo, ligų ir traumų prevencijos.
„Visada laikiausi nuomonės, kad plėtojant UD nuostatas turi dalyvauti ir universitetai, akademinė bendruomenė, – sako lektorė. – Pagaliau tai pavyko pasiekti: prie UD seminarų organizavimo, jo sklaidos prisidėjo ir VU Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų institutas. Akademinė visuomenė pamatė, kad UD yra visapusiškai svarbus, tinkamas bet kam ir bet kurioje situacijoje.“
Klaipėdoje reikalai gerėja
Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos Tauragės ir Klaipėdos apskričių projektų vykdytojas Donatas Kaubrys jau septinti metai stebi, kaip šiose apskrityse pastatai pritaikomi negalią turintiems žmonėms: tikrina architektų teikiamus projektus, dalyvauja statybos baigimo komisijose. „Proveržis yra, ypač Klaipėdoje ir Klaipėdos apskrityje, – teigia D. Kaubrys. – Statant naujus objektus, įrengiant viešąsias erdves į neįgaliųjų poreikius atsižvelgiama. Daug priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, reiklumo. Per daugiau nei šešerius darbo metus turėjau reikalų su daugeliu Klaipėdos apskrityje dirbančių architektų, jie pažįsta mane, aš – juos, žino, kad nenusileisiu.“
D. Kaubrys vertino tokius kultūros ir sporto objektus kaip Palangos koncertų salė, Palangos plaukimo baseinas, dalyvauja rekonstruojant Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Apie kiekvieno šių statinių prieinamumą bei atitiktį UD reikalavimams specialistas gali papasakoti daug iškalbingų „smulkmenų“. Antai priimant naująjį plaukimo baseiną Palangoje teko pakeisti 38 duris. „Buvo įstatytos per siauros durys, su vežimėliu neįvažiuosi, apdaila irgi jau padaryta. Niekur nesidėsi, teko griauti, ardyti ir perdaryti, – pasakoja D. Kaubrys. – Kartą žmones skaudžiai nubaudi ir būna pamoka visam gyvenimui.“
Šiuo metu vykdoma Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcija. Numatyta, kad neįgaliesiems bus prieinamos ne tik lankytojams skirtos viešosios erdvės, bet ir repeticijų salės, kitos tarnybinės patalpos. „Jeigu atsitiktų taip, kad orkestro muzikantas ar teatro aktorius taptų neįgalus, jis ir toliau galėtų dirbti įprastą darbą, groti ar repetuoti, žmogus neiškristų iš „žaidimo“, – sako D. Kaubrys.
Nuo šių metų sausio 1 dienos įsigaliojo naujas statybos techninis reglamentas „Statinių prieinamumas“. Jį priimant savo dalį įnešė ir NRD, ir Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija. Naujasis reglamentas yra pagalbininkas ir projektuotojams, ir statybininkams, bet visų pirma architektams. Vis dėlto UD seminare Klaipėdoje dalyvavo neįgaliųjų organizacijų, miesto savivaldybės atstovai, bet architektų nebuvo.
„Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, visuomenei rengiamasi atverti mineralinio vandens šaltinius, – pasakoja D. Kaubrys. – Sveikiesiems tualetas – čia pat, pastato rūsyje, neįgaliesiems – už 400–500 metrų. Po seminaro architektui parašiau, kad pažeisti Lygių galimybių, Architektūros įstatymai, UD principai. Savo klaidą architektas pripažino.“
Socialinių įstaigų klientų vežiojimas.
Maisto pristatymas.
Neįgaliųjų pavėžėjimas ir palydėjimas.
Daugiabučiai keičiasi lėtai
D. Kaubrys pasakoja, kad kasmet vidutiniškai atmetama 15–20 proc. jam pateikiamų statybos ir renovacijos projektų. Vis dėlto daugiausia problemų kyla ne dėl viešosios paskirties statinių ir viešųjų erdvių, bet dėl atnaujinamų daugiabučių. Yra prieštaravimų tarp Civilinio kodekso ir kitų daugiabučių renovaciją reglamentuojančių teisės aktų.
„Gyventojai susirenka, surašo protokolą, kad jų name neįgaliųjų nėra, kad pritaikymo jiems nedarys, ir nelabai ką gali pakeisti, – pasakoja specialistas. – Vienur pavyksta įrodyti, kad pritaikymo reikia, kitur nepavyksta. Jeigu laiptinėje yra liftas, stengiuosi, kad pandusas iki jo visada būtų. Didelė problema yra ir patys liftai: seni įvažiuoti su vežimėliu per siauri, keisti juos gyventojai ne visada nori. Mano nuostata tokia: jeigu prie renovacijos prisideda valstybė, namas neįgaliesiems turi būti pritaikytas.“
D. Kaubrys neslepia: bendraujant tiek su architektais, tiek su daugiabučių gyventojais tenka išgirsti visko – nepasitenkinimo, keiksmų, įrodinėjimų, kad vienas ar kitas prieinamumo elementas nebūtinas. „Šiandien to ar ano nereikia, o rytoj, kai reikės, vėl griausite ir įrengsite iš naujo? Juk negalia – tai ne tik neįgaliojo vežimėlis, bet ir onkologinės ligos, infarktai, diabetas, du tris kartus per savaitę vykstančios dializės procedūros, – sako pašnekovas. – Sergantiems šiomis ligomis bet kada gali prireikti ir įvažos į laiptinę, ir platesnio lifto.“
„Daugelis žmonių mano, kad neįgalumas dažniausiai kyla dėl judėjimo aparato sutrikimų, – D. Kaubriui antrina A. Staševičienė, – bet tokia nuomonė klaidinga. Dažniau nei dėl fizinių sutrikimų negalia pripažįstama dėl onkologinių ligų.“
Vieno keltuvo nepakanka
Jonas Dumša vadovauja Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) Panevėžio krašto skyriui. Į Panevėžį Jonas persikėlė neseniai, anksčiau gyveno Šiauliuose, aktyviai sportavo, o sužinojęs, kad čia rengiamas UD seminaras, neliko jam abejingas.
„Esu dirbęs LŽNS projekte „Be slenksčių“, supratimą apie UD turiu, norėjau patikslinti ir atnaujinti žinias, – pasakoja J. Dumša. – Panevėžys tvarkosi neblogai, neįgaliesiems vis labiau prieinamos tampa viešosios erdvės, visuomeniniai pastatai. Antra vertus, vyksta daug investicinių projektų, jiems skiriamas finansavimas, reikia, kad visiems jiems būtų taikomi UD principai.“
Pasak pašnekovo, prasčiau yra su jau pastatytais viešosios paskirties objektais. Štai didžiausia mieste – „Cido“ pramogų arena. Judantiems vežimėliais neįgaliesiems sudaryta galimybė patekti į pastato vidų, bet ten patekus – laiptai žemyn, aukštyn, su vežimėliu niekaip neįveiksi. Prie laiptų yra keltuvas, kuriuo galima vežimėlį nuleisti ir pakelti. Viskas būtų lyg ir neblogai, bet keltuvui valdyti reikalingas arenos darbuotojas, be to, per renginio pertrauką nuleidai, pakėlei 10 vežimėlių – ir pertraukos jau nebėra.
„Vien keltuvo neužtenka, – sako J. Dumša. – Nesu šios srities specialistas, negaliu pasiūlyti konkrečių sprendimų, bet situaciją pataisyti galėtų papildomas, neįgaliesiems skirtas liftas, galimybė pasinaudoti atsarginiu išėjimu. Pats kalbėjau su arenos darbuotojais – žadėjo atsižvelgti, bet norint ką nors keisti reikia rengti projektą, planuoti lėšas, o visa tai užtrunka. Deja, dėl koronaviruso pandemijos sukeltų finansinių sunkumų visi panašaus pobūdžio projektai gali būti atidėti neribotam laikui arba būti įgyvendinami ilgiau nei tai truktų įprastomis sąlygomis.“
Atveria platesnes galimybes
Alytaus miesto savivaldybės architektūros skyriaus vedėja Vilma Bartusevičienė ir jos kolegė iš Marijampolės savivaldybės Inga Bagdanavičienė apie UD iki Alytuje ir Marijampolėje vykusių seminarų žinojo nedaug.
„Su aplinkos prieinamumo problemomis susiduriame dažnai, bet iki šiol dažniausiai buvo siekiama, kad vienas ar kitas objektas būtų prieinamas neįgaliesiems, – sako V. Bartusevičienė. – Šia tema vykdavusiuose seminaruose irgi daugiausia akcentuota, kad vykdant įvairius projektus būtų atsižvelgiama į jų prieinamumą neįgaliesiems. UD į aplinkos, paslaugų ir produktų prieinamumą žiūri daug plačiau. Galėtume net sakyti, kad tai ne universalus, bet atsakingas dizainas.“
Anot V. Bartusevičienės, nors projektuotojai, statybininkai, paslaugų teikėjai ir jų kontroliuotojai naudojasi įvairiais reglamentais, tarp jų ir naujuoju „Statinių prieinamumo“, informacijos, kaip iš tikrųjų turėtų būti pritaikoma aplinka, viešosios paslaugos, vis dar trūksta: „Darome, kaip sugalvojame, kaip patiems atrodo geriau, gražiau ir moderniau. Atskiras dizaino elementas gali vieniems patikti, kitiems – nepatikti, bet reikėtų į jį žiūrėti ne kaip į elementą, o kaip į sprendinį.“
„Mokėmės patys, sėmėmės patirties iš kitų šalių apie tai, kas yra tas UD ir kodėl jis turėtų būti taikytinas Lietuvoje, – pasakoja NRD vadovė Jolanta Šliužienė. – UD principai pradėjo atsirasti mūsų teisės aktuose: pirmiausia Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos programoje, vėliau Architektūros, Statybos įstatymuose. Šiais metais rengėme pažintinius seminarus savivaldybių darbuotojams. Baigiame rengti klausimyną, kuriuo naudodamiesi paslaugų teikėjai, prekių gamintojai galėtų įvertinti savo paslaugų ar gaminių prieinamumą plačiąja prasme. Klausimyną netrukus paskelbsime interneto svetainėje www.ndt.lt, skiltyje „Universalus dizainas“.“
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
