.jpg)
Dar prieš Velykas į savo feisbuko paskyrą Regina įkėlė trijų mėnesių darbo rezultatus – pluoštelį nematyta technika sukurtų margučių nuotraukų. Neįprastuose aptaisuose skleidžiasi pakalnutės, spindi auksinės gėlės, velykaičius puošia grakštūs ornamentai. Nemažai pagyrų sulaukusi moteris vis dėlto apgailestauja – koronaviruso baimė neleis jais papuošti šventinio tauragiškių stalo.
Naujovių paieškos nenuvylė
Rankdarbiams neabejinga, daugybę jų išbandžiusi Regina šiemet nusprendė prisijungti prie Adakavo socialinių paslaugų namų Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos padalinį lankančių margučių kūrėjų. Bet iškart žinojo – tradiciški velykaičiai jos nevilioja, norisi kažko naujo, dar nematyto. Kartu su rankdarbių užimtumo specialiste Daiva Jurkutaityte nemažai laiko praleido įkvėpimo ieškodamos interneto platybėse. Aptikusios patikusią idėją susidūrė su kita problema – netradiciniams margučiams reikėjo neįprastų priemonių ir medžiagų. Pasižvalgiusios po panašiais reikmenimis Lietuvoje prekiaujančias elektronines parduotuves, išvydusios jų kainas, suprato: tokių margučių niekas neįpirks... Lengviau atsikvėpė atradusios galimybę reikalingų priemonių parsisiųsti iš Kinijos. Tiesa, nebuvo tikros, kad Tauragę jos pasieks laiku, bet netrukus paaiškėjo, jog nerimavo be reikalo. Kai siuntinį išpakavo, beliko sėsti ir dirbti.
Regina šypsosi: nors prieš akis ir turėjo pasirinktus velykaičių pavyzdžius, jų aklai nekopijavo. Pravertė ir dekupažo pamokos, ir darbo su greitai džiūstančiu moliu įgūdžiai. „Šiuose margučiuose – tik dalis iš užsienio parsisiųstų priemonių. Panaudojom ir tai, iš ko per užsiėmimus įvairius rankdarbius kuriame“, – pasakoja moteris ir priduria, kad internetas tik kryptį pasufleravo, nemažai ir savo išmonės įdėjo. Patarė, patobulinti padėjo ir D. Jurkutaitytė.
„Naujas darbas pareikalavo ir laiko, ir kruopštumo, bet rezultatas viską atpirko. Tik gaila, kad apie 40 sukurtų margučių turės laukti kitų Velykų“, – apgailestauja Regina.
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Veiklos rado ir per karantiną
Neįgaliųjų reabilitacijos centras, net ir tapęs Adakavo socialinių paslaugų namų padaliniu, Reginai – tarsi antrieji namai. Jį moteris lanko apie 30 metų, nuo pat jo įkūrimo. Į čia rengiamus užsiėmimus ji eina kaip į darbą – net subjuręs oras elektriniu vežimėliu judančiai moteriai nesutrukdo. Pasak Reginos, originalius rankdarbius jie čia kuria iš netradicinių medžiagų, antram gyvenimui prikelia panaudotus daiktus. „Žmonės dažnai net nesupranta, iš ko viskas padaryta“, – šypsosi moteris ir pasidžiaugia, kad panašių dirbinių kitose mugėse nemato.
Šalyje paskelbus karantiną, įprastinės veiklos neįgaliųjų reabilitacijos centro padalinyje nutrūko, bet sėdėti rankas sudėjusi nepratusi Regina greitai įsisuko į naują – ėmė siūti daugkartines kaukes. Iš centro specialistės gavo iškarpą, peržiūrėjo audinių atsargas ir sėdo prie savo siuvamosios mašinos. Iš pradžių atsiliepė į vienos organizacijos raginimą padėti medikams – pasiuvo ir jiems padovanojo apie 50 kaukių, paskui siuvo ir kitiems miesto gyventojams. „Kai tik sužinojau, kad moterys siuva kaukes, iškart pasiprašiau, kad ir mane priimtų, duotų darbo. Nesėdėsi gi visą laiką prie televizoriaus ar feisbuko“, – sako pašnekovė.
Reginos neįgaliojo pažymėjime parašyta, kad jos darbingumas – 20 proc. „Progresuojanti raumenų atrofija atėmė ir kojas, ir rankas, – atvirai pasakoja moteris. – Bet stengiuosi prasmingai panaudoti likusias jėgas. Dirbti sunkiau, viskas einasi lėčiau, bet įmanoma. Žmonės ir be rankų dirba...“
Išsipildė svajonė gyventi savarankiškai
Raumenų atrofija Reginą lydi nuo vaikystės. Ir ne tik ją – ši negalia diagnozuota keturioms iš šešių šeimos atžalų. „Liga progresavo pamažu, kurį laiką ji beveik netrukdė gyventi. Tėvai priežasčių neieškojo, augino tokius, kokie buvome. Prieš 60 metų apie šią ligą ir daktarai mažai ką žinojo, ji ir šiandien nepagydoma, – pasakoja moteris. – Suprantu, kad ji susijusi su genetikos dalykais, paveldėjimu, bet tikrų žinių, kas giminėje turėjo panašių problemų, neturiu.“
Visi keturi – dvi seserys ir du broliai – kabinosi į gyvenimą. „Iš pradžių liga dar nebuvo tokia stipri – vidurinę mokyklą baigiau, pašte telefoniste 10 metų išdirbau. Ir neįgaliųjų organizuojamuose renginiuose, kai dar neleisdavo mums rinktis, dalyvavau, į „Draugystės“ būrelį įsitraukiau, – prisimena moteris. – Gyvenome taip, kaip pajėgėme, stengėmės, kad būtų įdomu, mokėjom ir linksmintis, ir liūdėti.“
Kartu su broliais ir seserimis didžiąją gyvenimo dalį Regina praleido tėvų namuose, Tauragės priemiestyje. Moteriai buvo 40 metų, kai ji apsisprendė – gyvens savarankiškai. Toks pareiškimas namiškius gerokai nustebino: viena? Be jokios pagalbos? Taigi prapuls. Po savaitės, ilgiausiai po mėnesio namo grįš.
Bet Regina nesileido į „protą grąžinama“. Nusprendė, ir baigta. Jau dirbdama telefoniste pradėjo taupyti pinigus butui ir nusipirko savo svajonių namus. „Lengva nebuvo, – šiandien prisipažįsta ji. – Ir pati bijojau, ar sugebėsiu, ar pasiseks. Bet padėjo draugai. Susitvarkiau. Ir iki šiol šio savo žingsnio nesigailiu.“
Reginos nuomone, neįgalius vaikus auginantys tėvai dažnai juos per daug globoja, viską už juos padaro. „Taip saugomi jie neįgyja jokių savarankiškumo įgūdžių, todėl negali gyventi vieni, – įsitikinusi moteris. – Dar ir dabar yra nemažai vaikams atitrūkti neleidžiančių tėvų. Mano nuomone, tai didelė tėvų klaida.“
Elektrinis vežimėlis grąžino laisvės pojūtį
Neįgaliojo vežimėliu Regina juda jau apie porą dešimtmečių – iš pradžių dar pakako paprasto mechaninio vežimėlio, bet ligai progresuojant, vis labiau silpstant rankoms, moteris darėsi vis nesavarankiškesnė. „Pati nepajėgiau važiuoti, nuolat reikėjo žvalgytis, kad kas nors pastumtų. Kaskart turėdavau laukti pagalbos, taikytis prie kito žmogaus. Kiek vasarų prie lango prasėdėta...“ – prisimena Regina ir priduria turinti unikalios patirties, kaip išgyventi daug rimtesnį karantiną nei šis, keletą savaičių trunkantis.
Persėdus į elektrinį vežimėlį judėti tapo daug lengviau. „Jis mane išgelbėjo, grąžino į normalų gyvenimą“, – prisipažįsta moteris. Tiesa, iš karto teko spręsti būsto pritaikymo problemą. Nors Reginos butas pirmame aukšte, vis dėlto laisvai į jį nepateksi – kelią pastoja 7 laipteliai, o jais sunkaus elektrinio vežimėlio niekas nenešios. Viską išsprendė į buto balkoną įrengtas keltuvas. Regina vėl galėjo pati tvarkyti savo gyvenimą, nuo nieko nepriklausyti. „Vieną elektrinį vežimėlį jau „suvažinėjau“, kitąmet baigsis ir šio eksploatacinis terminas, – apie 15 metų tarnaujančias elektrines judėjimo priemones pasakoja moteris. – Esu visiškai nepriklausomas žmogus.“
Gyvenimo variklis – noras įrodyti: „Aš galiu“
„Mes, vyresnės kartos žmonės, esame pratę prie sunkumų, – pasakoja Regina. – Dabar jaunimui lengviau. Jie gali reikalauti savo teisių, o mes negalėjome, turėjome prie sveikųjų prisitaikyti, stengtis jiems neužkliūti. Jie galėjo tik uždrausti, o ne padėti. Mes ir butus, ir mašinas turėjome užsidirbti patys – tada nebuvo nei socialinių būstų, nei kompensacijų mašinoms įsigyti. Bet kai pats užsidirbi, labiau vertini, stipresnis jautiesi.“
Pasak Reginos, visas jos gyvenimas – nuolatinis siekis įrodyti: „Aš galiu“, nepaisant nepasitikėjimo, kartais ir skaudžių replikų, patyčių. „Kartais keista, kai socialiniuose tinkluose skaitai, kad jauni žmonės skundžiasi neturintys kuo užsiimti... – svarsto moteris ir dar kartą grįžta į prisiminimus. – Pajutusi, kad sveikata vis labiau silpsta, atsisakiau darbo pašte. Dar įkalbinėjo, nenorėjo išleisti, bet žinojau, kad sveikiesiems neprilygsiu. Ir už miesto esančius namus buvo vis sunkiau pasiekti. Ieškojau, ką galėčiau veikti – niekada nesėdėjau be darbo. Ir krepšelius iš vytelių pyniau, ir kitokių veiklų ėmiausi. Ne dėl pinigų. Norėjau save realizuoti, įrodyti, kad dar labai daug galiu... Visokių etapų buvo, viskas praeita, bet nesiskundžiu. Gyvenimas gražus, reikia juo džiaugtis.“
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
