Justinas pasakoja, jog jo giminėje būta ne vieno talento. Dar XIX amžiuje į Lietuvą atklydęs jo proproprosenelis čekas Františekas Leineris buvo baigęs Varšuvos universitetą, dabar jį būtų galima pavadinti aplinkos dizaineriu – jis prižiūrėjo garsius Lenkijos bei Lietuvos dvarus. Gražiai piešė ir Justino močiutė, Dailės akademiją yra baigęs tėtis.
Justinas mokėsi sostinės „Versmės“ vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi ir negalią turintys vaikai. Mokykloje buvo ugdomas mokinių kūrybiškumas. Pirmąsias dailės pamokas Justinas gavo iš savo tėčio, vėliau mokėsi keramikos privačiai pas žinomus menininkus.
Jo gyvenimo kelyje sutikti žmonės pastebėdavo vaikino talentą ir skatino jo saviraišką. Ypač svarbus buvo sporto trenerės Audronės Pakalenkaitės paskatinimas. Ji įkvėpė tikėjimą savimi. „Justinai, tu tapsi dailininku, turi gabumų, esi talentas“, – sakė jam Audronė. Trenerė patarė pradėti kurti autorinius vokus, vėliau paskatino piešti ant didelio formato drobių. Siūlė naudoti įvairesnius, drąsesnius spalvų derinius.
Paveikslai skleidžia pozityvią energiją
Šiuo metu surengta jau trečioji autorinė Justino darbų paroda. Vaikino piešiniai – įvairaus dydžio, nuo nemažų drobių iki miniatiūras primenančių darbų.
Labiausiai Justinas mėgsta piešti laivus, jūrą, paukščius, taip pat stilizuotas vazas, gėles, augalus. „Man patinka ryškios, gražios, sodrios spalvos. Manau, jos žmonėms kelia nuotaiką. Į kiekvieną savo darbą įdedu dalelę širdies šilumos – tikiuosi, tai pajunta ir mano paveikslų pasižiūrėti atėję žmonės“, – kalba vaikinas.
Svarbiausias Justino tikslas – skleisti aplinkiniams gerą nuotaiką, pozityvią energiją, taip siekti, kad mus supantis pasaulis taptų bent šiek tiek gražesnis, jame būtų daugiau džiaugsmo, grožio ir ryškių spalvų.
Pirmoji Justino autorinė paroda vyko Grigiškių „Šviesos“ gimnazijoje, šiuo metu ten eksponuojama antroji. Pasak gimnazijos direktorės Astos Turskienės, darbai vaikus veikia labai teigiamai, jie – tarsi relaksaciniai, gydomieji, skatinantys nusiraminti, priverčiantys stabtelėti net didžiausią nenuoramą.
25 proc.
36 proc.
47 proc.
Justino darbai – unikalūs
Pasak Lietuvos dailės mokytojų asociacijos prezidento, Justino tėčio Rimanto Kisieliaus, vaikino darbai – unikalūs, jei jie būtų piešti profesionalaus ir pripažinto menininko, jais žavėtųsi milijonai. „Justino darbai – primityviojo meno pavyzdžiai. Šios krypties menininkus galima skirstyti į dvi kategorijas. Vienu atveju menininkas – niekur profesionaliai nesimokęs, savo stilių ir piešimo būdą atradęs pats. Pavyzdys galėtų būti garsus kartvelų dailininkas Niko Pirosmani“, – aiškina R. Kisielius.
Dar viena primityvizmo kryptį pasirinkusių menininkų kategorija – tie, kurie mokosi dailės, įgyja išsilavinimą, tik vėliau „pamiršta“ tai, ką išmoko, ir grįžta prie primityvizmo. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti menininkas Paulas Klee.
„Justino darbų neįmanoma pakartoti. Jis nepasiduoda jokioms įtakoms, neprašo niekieno pagalbos ar patarimų. Galbūt todėl jo darbai tokie išskirtiniai“, – sako dailės mokytojas. Pasak jo, šie darbai ypatingi ir tuo, kad juose nėra nė ženklo agresijos ar kitų neigiamų emocijų. Juose – tik harmonija.
Justino darbams būdingas dekoratyvumas, ryškios spalvos, pasikartojantys augaliniai ir gyvuliniai motyvai. Juose nėra siužeto, jie atliekami be eskizų. Justinas nieko nekopijuoja – nei gamtos, nei aplinkos vaizdų, nei kitų dailininkų. Jo paveikslams būdinga ir puantilizmo technika, yra darbų, kurie sukurti vien tik iš taškų kompozicijų.
Paveikslai gimsta spontaniškai
Originalūs siužetai gimsta priklausomai nuo vaikino nuotaikos. Kai kurie darbai – lyg naiviojo meno perliukai, stebinantys spalvine darna, ekspresija. Dažnai iš paveikslo į paveikslą keliaujantis lyg iš vaikystės sapnų atskrendantis paukštis padeda mums jaunojo kūrėjo akimis pažvelgti į tyrą pirmapradį pasaulį. Paukštis taip pat rodo norą pakilti virš kasdienybės, saviraiškos poreikį ir tampa skiriamuoju menininko kūrybos ženklu.
Autorius pats rado raiškos būdą, priemones, kurias naudodamas galėtų kurti. Jis piešia aliejiniais markeriais, nereikalaujančiais ypatingų techninių įgūdžių, skirtingai nei akvarelė ar aliejiniai dažai. Justinas ima drobę, ir realus pasaulis tarsi išnyksta...
Jis pats pasakoja, kad spalvos ir figūros paveiksluose dėliojasi savaime, spontaniškai: „Iš anksto, paėmęs drobę, apgalvoju pirminę formą, o toliau vaizdiniai ir spalvų deriniai ant drobės gula savaime. Tada jau dėlioju skirtingas detales – kaip mozaiką.“
Šiuo metu Justino darbus galima pamatyti sostinės Gedimino prospekte įsikūrusiame „Food Hall“ restorane. „Norėjosi kuo nors papuošti restorano erdves, kad jos taptų jaukesnės. Justino darbus nusprendėme eksponuoti arčiau vaikams skirtos zonos, nes jie – ryškiaspalviai, žaismingi, pozityvūs, skleidžiantys gerą nuotaiką. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad atradau šį menininką“, – kalba restorano įkūrėja Evelina Labanauskienė.
Justino svajonė – surengti dar daugiau parodų, kurios džiugintų žmones vis kitose vietose.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
