dainius paukštė

Migracijos problemų sprendimas turėjo būti pradėtas žymiai anksčiau, nes dabar situacija yra kritinė, sako ekspertai, susirinkę į diskusiją Seime. Kuri turėtų nulemti, kokie darbai bus daromi, sprendžiant intesnyvų tautos nykimą.  Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė Vladislava Stankūnienė teigia, kad tikisi, kad šį kartą valdžia iš tikrųjų imsis veiksmų, o ne tik deklaruos idėjas.

Emigracijos mastai Lietuvoje nemažėja. Priešingai, jie tik auga, rodo oficialiai skeliama statistika. Pernai iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst. žmonių, per pirmus du šių metų mėnesius - beveik 14 tūkst. gyventojų, rodo oficiali statistika. 2016 metais dėl emigracijos į Vakarų Europą Lietuva neteko apie 30 tūkst. žmonių - iš Lietuvos emigravo 50,3 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų, o imigravo – 20,2 tūkst.

Perskaitęs profesionalų ir argumentuotą Lauryno Kasčiūno straipsnį „Veidas.lt“ tinklapyje „Ar pasiduosime multikultūrinės visuomenės iliuzijai“, nenustebau dėl mūsų politinio „elito“ neeilinio susireikšminimo ir arogancijos.

Dainius Paukštė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas Šimtas dienų, kai valdančioji koalicija yra valdžioje, baigiasi. Taigi ramybės metas naujai valdžiai baigėsi irgi. Klausimas, ar galima išlikti ramiam, kai iš Lietuvos išvyksta vis daugiau žmonių, lieka atviras ir toliau. Mūsų šalis netenka perspektyvių, kvalifikuotų bei rizikuoti nebijančių jaunų žmonių.

„Iš laisvų šalių niekas neemigruoja. (...) Tiesa tokia, kad mūsų premjeras Lietuvą pastatė šalia nelaimingiausių šalių. Nenustebkime, jeigu ši vyriausybė kitai perduos daug mažiau valstybės turto negu pati gavo“, – sakė Lietuvos Socialdemokratų sąjungos vicepirmininkas Dainius Paukštė.

Prezidentės pateiktos pataisos dėl draudimo juridiniams asmenims finansuoti partijas, kurioms ketvirtadienį po pateikimo pritarė Seimas, yra geros, tačiau neišspręs esminių problemų ir iš politinio žemėlapio ištrins neparlamentines partijas. Dėl to būtina žengti dar vieną žingsnį, kuriuo būtų užtikrintas visų, ne tik parlamentinių, partijų finansavimas iš biudžeto, pažymėjo penktadienį naujienų agentūroje ELTA surengtos spaudos konferencijos dalyviai.

Ištisą dvidešimtmetį vykdyta stambiojo kapitalo protegavimo politika šalyje pagimdė oligarchiją ir suformavo iki šiol per visą tautos istoriją nematytus emigracijos iš Lietuvos srautus. Pasekmė – imigracija jau tampa ne būtinybe, o neišvengiamybe.

Situacijoje, kai politikai, oligarchai ir spauda atsiduria vienoje barikadų pusėje, o tauta – kitoje, tikėtis ko nors gero visuomenei per artėjančius Seimo rinkimus netenka. Atrodo, jog demokratiniu būdu atimti valdžią iš tautos kontrolės išsprūdusių partijų, visuomenė neturi jokių galimybių. Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) taip pat nepritaria prievartai ir pasisako prieš gyventojų  maištus, masines riaušes ar revoliucijas.

Premjeras jau yra aiškiai išdėstęs savo poziciją. Pasak jo, mūsų šalyje per nepriklausomybės metus dalis visuomenės narių tapo išlaikytiniais. „Per dvidešimt metų Lietuvoje atsirado per daug išlaikytinių mentaliteto: kai kas bando piktnaudžiauti ir nesąžiningai pasinaudoti valstybės parama – ar tai būtų nedarbo, ar socialinių išmokų atvejis“, – nuomonę dėstė premjeras Andrius Kubilius.

Lietuvoje vis garsiau kalbama, kad bedarbių skaičius nemažėja, o kvalifikuotų darbuotojų trūksta. Ekspertų teigimu, ši paradoksali padėtis verslininkus vėl skatins darbo jėgos ieškoti kitose šalyse. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė sako, kad Lietuva – tik baltas popieriaus lapas, šalies būklę palyginus su senosiomis ES šalimis. – Iš kokių šalių daugiausia atvyksta imigrantų? – Šiuo metu didelių pokyčių nėra.

Valdantiesiems teko svarbi misija – išvesti šalį iš ekonominio sunkmečio gniaužtų. Vos tik pradėjus įgyvendinti pasirinktą krizės įveikimo kelią, Lietuva gana greit susidūrė su šalutinio poveikio rezultatu – išaugusia emigracija. Todėl šiame straipsnyje susikoncentruokime į ją, į keturgubai išaugusius emigracijos iš Lietuvos srautus.

Šeštadienį vykusiame LSDS tarybos posėdyje buvo įregistruotas Prienų skyrius, suformuota valdyba. Diskusijose daug dėmesio buvo skirta Lietuvos politinei, ekonominei, socialinei padėčiai, artėjantiems savivaldybių tarybų rinkimams. Dėl savivaldos rinkimų buvo priimti šie sprendimai: Socialdemokratų sąjunga, kaip politinė organizacija, rinkimuose dalyvauja savarankiškai. Savo partneriais laiko profsąjungines ir visuomenines organizacijas bei judėjimus.

Strutis, galvą įkišęs į smėlį, stebėti, kas vyksta aplinkui, negali – jis nieko negirdi ir nieko nemato. Vadinasi, negali ir nieko daugiau daryti. Kažkas panašaus pas mus vyksta, kai kalba pakrypsta apie emigraciją. O situacija blogėja jau dienomis. Jos fotografiją pateikia skaičiai. Skaičiai Gyventojų registro duomenimis, per keturis šių metų mėnesius savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 16 057 asmenys. Per tą patį 2009 metų laikotarpį išvykimą deklaravo 5 572 asmenys.

Daug lietuvių, burnodami, kad valdžia nieko nedaro dėl emigruojančių savo piliečių, tikriausiai nė neįsivaizdavo, kad bene dvejus metus mūsų šalyje šiuo klausimu rūpinosi specialiai premjero sudaryta Ekonominės migracijos reikalų komisija, turėjusi patarti valdžiai, ką daryti, kad žmonės liktų savo šalyje.

Apie tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotoje diskusijoje kalbėjosi dainininkas Romas Dambrauskas, filosofas Arvydas Šliogeris, parlamentaras Julius Veselka, jaunimo organizacijos “Darbas” atstovė Lina Jurkonytė ir Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

Kai tik artėja eilinis valstybės atkūrimo gimtadienis, politikai sukrunta kaip bitutės avilyje pavasarį. Šios šventės išvakarėse stebime vieną ir tą patį ritualą – politikų apatinių rūbų viešą skalbimą - varžytuves ir argumentus, „įrodančius“ kad jie labiau myli Lietuvą ir jai yra daugiau nusipelnę nei to paties siekiantys jų oponentai.

Penktosios kolonos (isp. Quinta columna) posakį pasauliui „padovanojo“ ispanai. Ispanijos pilietinio karo metu (1936 – 1939) būsimo diktatoriaus Fransisco Franco generolas E.Mola, vadovavęs Madrido šturmui, per radiją kreipėsi į miestiečius, pranešęs, kad šturmuoti miestą jis pasiuntė keturias kolonas, kurioms į pagalbą dar ateis ir penktoji, esanti pačiame mieste.

„Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ – tai penktojo Dievo įsakymo eilutės iš Šventojo Rašto. Neturėčiau to priminti dešiniosios ir dar krikščioniškosios pakraipos politinei jėgai. Bet valstybės vairas jų rankose, o pasirengimas socialinės srities bei Sodros reformoms, jų rengimo, sprendimų priėmimo bei pasirinkti viešinimo būdai rodo, kad visuomenės nuomonės ir šį kartą nebus paisoma.

Lietuvių pasaulyje galima rasti daug kur. Visų bangų emigrantai turi vieną bruožą – tik mažuma jų visam laikui grįžo į Lietuvą. O kam? Jei kitur viskas klojasi geriau. Lietuvos valdžių postringavimai apie emigravusių tautiečių grąžinimą į Tėvynę, raginimai kurti naujas programas menkai jaudina tuos, kurie svetur susirado bent pakenčiamą gyvenimą. Pagal emigrantų skaičiaus proporcinę statistiką (?), Lietuva jau tarpukariu buvo viena iš pirmaujančių Europos valstybių.

XX amžiaus pabaiga ir trečio tūkstantmečio pradžia įtvirtino naujas pasaulio vystymosi tendencijas, įvardintas globalizacijos pavadinimu. Globalizavimas, tikrąja ir perkeltine prasme, technologijų pagalba suartina valstybes, naikina atstumus ir sienas tarp jų bei visą pasaulį „suspaudžia“ iki kaimo dydžio. Globalizavimo tikslas: pasaulinė vyriausybė ir viena pasaulinė tvarka, t.y. visas pasaulis – viena valstybė, viena ekonomika ir viena ideologija, kurią visi privalės priimti ir jai paklusti.

Laisvosios rinkos institutas sukėlė tikrą skandalą, kai pasiūlė savo receptą Sodros gydymui: privatizuoti ne tik ją, bet ir visą valstybinio socialinio draudimo sistemą. Toks radikalumas ne tik nustebino, bet ir papiktino visuomenę, privertė specialistus ir politikus gilintis į kilusios problemos esmę. Manyčiau, kad eilinė kaimo bobutė, esant tokiai situacijai, greitai surastų sprendimą, paaiškindama, kad kol parazitas (erkė) yra įsisiurbęs į kūną, išgydyti paciento nepavyks.

Juokai baigėsi. Prasidėjo paskutinis valstybės turto privatizavimo etapas. Jam įvykdyti pasitelkiamos bet kokios priemonės ir argumentai. Parduodama viskas ir ne tik natūra. Preke tapo net dvasiniai dalykai, pavyzdžiui, sąžinė. Laisvosios rinkos instituto „ekspertai“ pateikė Sodros gelbėjimo planą, kurį sudaro dvi procedūros: bankroto paskelbimas bei paskesnė visų Sodros funkcijų privatizacija. Vadovė, pristatydama LLRI pasiūlymus, pranoko pati save, lygindama Sodrą su „Sekundės“ banku.

Lietuva pasauliniame migracijos kontekste ryškiai brėžia savo individualią – plaukimo prieš srovę (emigracijos arba gyventojų praradimo prasme) – kreivę. Ar ir toliau pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis galime būti „ramūs kaip belgai“, ar privalome imtis kokių nors veiksmų? Tarptautiniai ekspertai, pasak „Newsweek“, šiemet numato 30 proc. mažesnius migracijos srautus iš pietų į šiaurę.

Sakoma, kad protingi žmonės mokosi iš svetimų klaidų ir tik neprotingi – iš savų. O kaip pavadinti tuos, kurie ne tik iš svetimų, bet ir iš savų klaidų nesimoko? 1996 metais Sodros finansinė padėtis, jai pridėjus papildomų įpareigojimų, katastrofiškai pablogėjo. Buvo imtasi drastiškų priemonių: dirbantys pensininkai neteko uždirbtų pensijų, o vyriausybė Sodros valdybą, kad sugebėtų laiku išmokėti pensijas, įpareigojo savo vardu imti paskolas.

Viešojoje erdvėje emigracijos tema daug prirašyta ir nemažai prikalbėta. Bet, pasirodo, ši tema yra tiesiog neišsemiama. Siūlau pakalbėti apie emigracijos procesus kitu požiūriu. Nors mūsų atgimusi valstybė jauna – sulaukusi tik pilnametystės amžiaus, tačiau tikslių duomenų apie emigracijos mastus jau neturime. Mokslininkai skaičiuoja, kad 1990–2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 13–14 procentų piliečių.

Lietuvių tankiausiai gyvenamose šalyse trūksta darbo ir atsikratoma darbuotojų. Statistika rodo, kad į Lietuvą patekti norima vis labiau. Tik, atrodo, tai padaryti bus lengviau kitos šalies piliečiui, nei trumpalaikės naudos ieškojusiam emigravusiam lietuviui.

Didžioji politika, Gruzijos ir Rusijos konfliktas, Pietų Osetija, Abchazija, Saakašvilis, Putinas, Medvedevas, Sarkozy, Merkel, radijas, TV, spauda, aukos, sugriovimai, pasaulio reakcija į šiuos įvykius, paaiškinimai arba pasiaiškinimai – tai šiandieną eteryje skambantys raktiniai žodžiai. Jie baigia supainioti viską... O gal viskas yra paprasčiau? Nesigilinsiu į Gruzijos, Osetijos ir Rusijos santykių istoriją.

Į Seimą veržiasi ne tik dabartiniai jo nariai bei ten atstovaujamos partijos. Neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) į sąrašą priėmė ir kompaniją, ketinančią atkurti konservatorių „suvalgytus“ krikščionis demokratus. Antradienį LSDS valdybos posėdyje buvo diskutuota apie LSDS taktiką Seimo rinkimų kampanijos metu.

Migracijos departamentas kasmet sulaukia vis daugiau užsieniečių prašymų gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2004-aisiais tokių prašymų buvo pateikta 6366, 2006 metais - jau 8853, o pernai - net 12 445. Lyginant praėjusių metų pirmuosius du mėnesius su tuo pačiu šiųmečiu laikotarpiu prašymų santykis išaugo gerokai. Pernai per tą laiką gauta 1620 tokių prašymų, o šiemet - 2468. Tik nedidelė dalis tokių prašymų nėra patenkinami.

Lietuvoje pamažu ruošiama dirva ekonominiams imigrantams. Mat senstanti Europa ilgainiui negalės patenkinti savo darbo jėgos apetito, o ir verslas Lietuvoje pernelyg nesistengia sulaikyti darbuotojų.

 Per aštuoniolika nepriklausomybės metų iš Lietuvos emigravo apie 400 tūkst. piliečių - daugiau nei 10 proc. iš dabartinių maždaug 3,3 mln. gyventojų. Tuo metu atvykstančių užsieniečių skaičius nuosekliai didėja. Maža to, jei anksčiau pirminis užsieniečių atvykimo motyvas buvo meilė, tai pastaruosius ketverius metus ją pakeitė ekonominiai motyvai.

Šalyje stingant kvalifikuotos darbo jėgos darbdavių žvilgsniai vis dažniau krypsta į užsienio šalis. Lietuvoje jau dirba ukrainiečiai, rusai, moldovai, kinai, o greitai į statybas darbuotis atvyks ir būrys turkų.

Kas ir kada pamatys politinę kairę Lietuvoje? Akylesnis spaudos, internetinių svetainių skaitytojas pastebėjo, kad pastaruoju metu kaip iš gausybės rago pasipylė rašiniai apie politinę kairę Lietuvoje arba kairiuosius. Ir įdomiausia tai, kad rašyti apie juos pradėjo visi – ir politologai, ir šiaip rašytojai, ir žurnalistai.

Euro įvedimas arba, tiksliau sakant, neįvedimas, tampa gera proga įvertinti Lietuvos socialinę ekonominę padėtį. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kur vardijami Lietuvių tautos lūkesčiai, vienas iš jų skamba taip: „siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, (...) todėl piliečių valia priima ir skelbia Konstituciją“. Kitais metais šalies svarbiausiam teisiniam aktui sukaks penkiolika metų.

Užsienio investuotojai skundžiasi ne tik pakankamai biurokratiška leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo tvarka, bet ir sąlygomis, kuriomis jie turi pateikti reikalingą informaciją migracijos tarnybų patalpose. Šių leidimų išdavimo tvarka bei galimybės ją tobulinti ketvirtadienį buvo aptartos užsienio investuotojų organizacijų atstovų bei Migracijos departamento pareigūnų susitikime.