Kai tik artėja eilinis valstybės atkūrimo gimtadienis, politikai sukrunta kaip bitutės avilyje pavasarį. Šios šventės išvakarėse stebime vieną ir tą patį ritualą – politikų apatinių rūbų viešą skalbimą - varžytuves ir argumentus, „įrodančius“ kad jie labiau myli Lietuvą ir jai yra daugiau nusipelnę nei to paties siekiantys jų oponentai. Kaskart matant vieną ir tą patį, jau ir juokas nebeima, juolab visi žinom (gal, išskyrus jaunesnius), kad visi mes esame „kalti“, kad atėjome iš ten – iš praeities – sovietinės Lietuvos, kur teko gyventi ir „koloboruoti“ su okupantais, nes kitur tuo metu, paprasčiausiai, negalėjome būti.
Kaukių balius
Kuo jau kuo, o kuklumu mūsų politikai tikrai nepasižymi, bet pastangos atrodyti šventesniems net už Romos Popiežių, tautoje jau priimamos su pašaipa. Tikrai galima sutikti su minties aštrumo nepraradusiu Nepriklausomybės akto signataru E.Bičkausku, pareiškusiu, kad ne politikai, o visa tauta yra mūsų valstybės laisvės signatarai ir kam nors savintis šį vardą yra, paprasčiausiai, nepadoru. Matyt, pats laikas tokius „patriotinius žaidimus“ liautis žaidus. Ir tuo paskutiniu tašku turėtų tapti liustracijos proceso pabaiga – medžiagos apie neprisipažinusius „gudruoliukus“, besitikinčius, kad laikas viską nurašys, paviešinimas. Tautai bus sveika sužinoti su kuo greta ji gyveno ir bendravo. Neabejoju, kad daug kas bus nustebintas. Tačiau gal tai padės išblaivinti ir susivokti tiems tautiečiams, kurie už visas savo esamas ir buvusias nesėkmes bei skriaudas dabar kaltina tik valstybę? Gal po tokio visuotinio apsivalymo pradėsime normaliai švęsti valstybės dieną kaip, pavyzdžiui, tą daro norvegai – iš širdies ir visi drauge – gatvių paraduose: šeimomis, apsirėdžiusiomis tautiniais rūbais, vėliavomis bei mokykliniais orkestrais ir ...be susireikšminusių kaukėtų politikų veidų.
„Ar vakaro maldą jau sukalbėjai, Dezdemona?“
Kiekvienas skaitytojas pasakys, kad meilė – tai paslaptis, nes apsakyti ją sunku: tai ir potraukis, aistra, nepaaiškinamas ryšio jausmas su meilės objektu, kuris gali būti ir žmogus, ir abstraktus, neapibrėžtas dalykas, pavyzdžiui Tėvynė, valstybė ir pan. Žodžiu, tai kažkas tokio nematomo ir nematerialaus – ko negali pačiupinėti. Klasikinis meilės pavyzdys – nemirtingasis V.Šekspyro kūrinys „Romeo ir Džiuljeta“. Bet šiandieniniame pasaulyje, šis kūrinys, deja, jau tėra tik sentimentali pasakaitė vaikams ar jaunimui. Mūsų gyvenimas dinamiškesnis ir žiauresnis, todėl, ko gero, jo tikrąsias aistras ir jausmus atspindėtų kitas to paties autoriaus kūrinys – „Otelas“. Perkėlus šio kūrinio idėją į šiuos laikus Otelo vaidmenį drąsiai galima būtų skirti mūsų politikams, kitą šio kūrinio veikėją Jagą, paskatinusį pasmaugti savo mylimąją, neabejotinai įprasmintų Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), na, o Dezdemonos vaidmuo ir... likimas natūraliai atitektų Valstybei, t.y. visiems mums.
Niekaip nepavyksta atsikratyti minties, kad kovo 11 dieną viešai iš tribūnų ar TV ekranų demonstruojama politikų meilė Lietuvai yra, švelniai tariant, kažkokia dirbtina ir parodomoji... Kodėl? Taigi, visi stebime tą patį vaizdelį: kai tik pasibaigė kovo 11-ji, politikai viešai demonstruotą meilę valstybei iki pat kitų metų kovo ją „paslepia ir užrakina“ savo rašomajame stale. Sugrįžę prie kasdienių darbų, pamiršta iš aukštų tribūnų neseniai sakytus iškilmingus ir meilės kupinus žodžius bei pamokymus apie valstybę ir jos žmones ir... priima sprendimus, kurie sujaukia visų mūsų gyvenimą. Štai tada jau imi nieko nebesuprasti, nes šiuolaikinės valstybės samprata aiškina, kad valstybė prasideda nuo tautos, t.y. nuo kiekvieno jos nario. Jis yra didžiausias kiekvienos civilizuotos valstybės turtas ir rūpestis. Mylėti valstybę, reiškia mylėti ir rūpintis visa tauta, t.y. visais jos žmonėmis – ir prakutusiais, ir vargšais, ir didvyriais, ir prasikaltusiais. Bet pasakykite: kur ir kada tai matėte Lietuvoje per pastaruosius 20 metų?
Per šį laikotarpį Lietuvos politikai sukūrė tokį savo elgesio modelį, kad nenorom supranti: jeigu ne Liudvikas XIV, tai mūsiškiai politikai sukurtų įžymųjį posakį: “valstybė – tai aš“, nes šalį valdo tais pačiais metodais, kaip ir buvęs Prancūzijos monarchas. Ar galime patikėti dabartiniais politikais, kad nesugebėję pasirūpinti piliečiais, kol jie gyveno čia, savo Tėvynėje, staiga jie pradės rūpintis tėvynainiais, kai pastarieji įsikurs kitose ES šalyse? Tikrai ne.
Jeigu pamenat, gerbiamas skaitytojau, genialiojo anglų rašytojo kūrinio pabaigą, miegamajame pasirodęs, Jago melagingai įaudrintas ir įtikintas, Otelas ištaria savo nemirtingąją frazę: „Ar vakaro maldą sukalbėjai, Dezdemona?“ – ir skatinamas didelės gėlos patirtoje meilėje, ją pasmaugia... O juk ši scena yra simbolis to, kas dabar vyksta Lietuvoje! Vietiniai otelai, paskatinti jagų, antrus metus išsijuosę „dusina“ savo mylimą Dezdemoną – valstybę, t.y. visus mus, vykdydami nepateisinamą ir totalinį valstybės viešojo sektoriaus privatizavimą. Priėmę politinius sprendimus, politikai „teisėtai perduos“ būsimiems teikiamų paslaugų savininkams biudžeto lėšas ir šių machinacijų pasėkoje dabartiniai valdantieji galutinai užvaldys visiems mums kol kas dar priklausančią valstybę. O čia dar sakoma, kad meilės jausmo pačiupinėti neįmanoma – šiuo atveju viskas čia labai materialu... Beje, rinkimų metu nei viena politinė jėga apie tokius kardinalius sprendimus ir pokyčius nekalbėjo. Pažiūrėjęs į Jago (LLRI) paskatintų šiuolaikinių otelų darbus, tikrasis V.Šekspyro Otelas iš pavydo, ko gero, imtų ir pabaltų. Tik su kuo po to otelai liks gyventi? Dabar jie apie tai nemąsto: pinigų turės, bet meilės objekto – savos Dezdemonos – nebe. Įsikūrę kuriame nors rezervate, gyvens prisiminimais apie tai, kaip „kovojo ir aukojosi“ dėl savo mylimosios...
Šio straipsnio moralas paprastas: nežiūrint į tai, kad „Otelas“ yra pasaulinė klasika, vis tik tai yra tragedija. Ir tai turėtų mokyti. Neveltui sakoma: pranašu savam kieme nebūsi.
Taigi, ponai, nesijaudinkit – liko dar keli nedideli spustelėjimai – ir visos kančios pasibaigs... Telieka išgirst žodžius: „Ar vakaro maldą, tautiečiai, jau sukalbėjote“?
Aišku, yra ir kitas būdas: tikrasis Otelas ir toliau galėtų sau ramiai „gyventi“ bibliotekų lentynose, jeigu mūsų politikai išdrįstų pasitikrinti rinkėjų tarpe likusį pasitikėjimą.
Dainius Paukštė, LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
