Daug lietuvių, burnodami, kad valdžia nieko nedaro dėl emigruojančių savo piliečių, tikriausiai nė neįsivaizdavo, kad bene dvejus metus mūsų šalyje šiuo klausimu rūpinosi specialiai premjero sudaryta Ekonominės migracijos reikalų komisija, turėjusi patarti valdžiai, ką daryti, kad žmonės liktų savo šalyje.
Deja, kaip jau dažnai mūsų valstybėje nutinka, ambicinga ir sveikintina iniciatyva, vieno šio komisijos nario Migracijos departamento vadovo pavaduotojo Dainiaus Paukštės žodžiais tariant, virto eiline vegetacija. Mat ne visiems norėjosi dirbti ir suvokti, kad negalima taip lengvai taškytis savais žmonėmis.
- Ką veikė Ekonominės migracijos reikalų komisija ir ką joje veikiate Jūs? - paklausė „Žalgiris" D.Paukštės.
- Teko perskaityti labai daug netiesos apie šią komisiją, tačiau ji buvo sudaryta ministro pirmininko nutarimu, o joje sutelktas gana didelis intelektualinis potencialas, kurio esminis uždavinys - ne reguliuoti migracijos srautus, o koordinuoti valstybės valdymo institucijų veiklą migracijos srityje, taip pat analizuoti ekonominės migracijos politiką politinėje, ekonominėje, kultūrinėje ir kt. srityse bei teikti pasiūlymus Vyriausybei. Šiai komisijai vadovavo socialinės apsaugos ir darbo viceministrė ir visi nariai čia dirbo nemokamai.
Ar reikalinga tokia komisija? Galbūt kai kas ir nenorėtų sutikti, bet negali užmerkti akių į faktus. Tik keturios Europos Sąjungos šalys - Lenkija, Bulgarija, Latvija ir Lietuva - turi neigiamą migracijos saldo. Mes šiuo požiūriu esame paskutiniai, ir baisiausia yra tai, kad kitas tris valstybes lenkiame jau nebe dešimtimis procentų, o kartais! Štai pernai iš Lietuvos išvyko 22 tūkst. žmonių, kai tuo tarpu iš priešpaskutinę vietą užimančios Latvijos - vos 7 tūkst.
Tai yra gyvas, nepertraukiamas reiškinys, tačiau kadangi prašote skaičių, galiu juos pasakyti: 2002 m. kiekvieną mielą dieną emigruodavo 19 žmonių, o 2008 m. - jau po 47. 2002 m. į Lietuvą kasdien atvykdavo 14 žmonių, 2008 m. - 25. Dar reikia turėti galvoje ir ne itin gerą demografinę situaciją bei tai, kad pernai šie skaičiai buvo dar didesni.
Taigi kiekvieną dieną mokesčių mokėtojų mažėja ir dėl to valstybei vis sunkiau vykdyti savo įsipareigojimus - tenka karpyti pensijas, socialines pašalpas ir pan. Į tai reikėtų atsižvelgti Vyriausybei priimant sprendimus.
- Kas, Jūsų nuomone, labiausiai mūsų šalyje skatina emigraciją?
- Pagrindinės emigracijos priežastys yra problemos darbo rinkoje - nedarbas, darbo užmokesčio dydis, skirtingi gyvenimo standartai, skirtumai tarp valstybių ir ekonominė bei socialinė aplinka, kurioje mūsų žmonės pasigenda saugumo jausmo.
Mano galva, mes labai lengvai atsisveikiname su išvykstančiais žmonėmis, nors negalima jais šitaip taškytis. Man labiausiai nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu išvykstama šeimomis. O ką tai reiškia? Tą patį, kas atsitiko su prieškarine ir pokarine migracijos bangomis, kurių antra trečia palikuonių karta jau beveik nebešneka lietuviškai. Pase jie lietuviai, bet realybėje...
- Žinant Europos Sąjungos gyventojų senėjimo problemas, ar galėtumėte tiesiai atsakyti į klausimą - kam naudinga lietuvių emigracija? Kaip Europos Sąjunga reguliuoja emigracijos srautus?
- Kadangi Europos Sąjungoje yra tiktai keturios valstybės, kuriose yra neigiamas migracijos saldo, tai ten reguliuoti emigracijos nėra jokio reikalo. Kaip aš sakau, iš rojaus niekas nebėga.
Tačiau akivaizdu, kad pati Europos Sąjunga, kaip ir mes patys, susiduria su aiškia dilema. Jie jau susikūrė savo gerovės sistemą, tačiau mato, kad gimstamumas mažėja, darbo jėga traukiasi, tad akivaizdu viena: jei toliau viskas taip tęsis, teks mažinti savo gerovę. Žinote, aš juos dar galiu suprasti, nes jie tą gerovę turi. Mes tos gerovės vis dar neturime. Tad turime aiškiai suprasti, kad reikia tuo susirūpinti. Reikia susirūpinti ne tik žmonių gyvenimo sąlygų gerinimu, kad jiems nekiltų pagundų išvykti, bet ir savo tautos išlikimu. Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar mes išsaugosime lietuvybę, ar mes patys išsaugosime savo tautą, nes nė vienas Briuselio biurokratas neatvažiuos ir neskelbs čia draustinio ar indėnų rezervato. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, mes turime būti labai atsakingi šioje vietoje. Ir ne Briuseliui, bet patiems sau, savo tautai.
- Ekonominės migracijos reikalų komisija Vyriausybei jau pateikė ataskaitą apie savo nuveiktus darbus. Ar komisijos darbas buvo efektyvus?
- Nuostatuose yra nurodyta, kad ši komisija privalo dirbti kartą per ketvirtį. Turėjome susirinkti į šešis posėdžius, tačiau įvyko tik du. Štai jums atsakymas. Geriausia būtų, kad jūs šito paklaustumėte tos institucijos, kuri buvo vadovaujanti.
- Ką buvo galima nuveikti per tuos du posėdžius?
- Patvirtinti 2008 m. veiklos atskaitą arba 2009 m. veiklos ataskaitą, kurios strategija buvo patvirtinta 2008 m. Akivaizdu, kad tai ne kas kita, kaip vegetacija.
- Galbūt kas nors buvo suinteresuotas, kad tas komisijos darbas nevyktų sklandžiai?
- Tikrai yra žmonių, kurie nori dirbti šį darbą ir yra kompetentingi, tačiau šis klausimas turėtų būti adresuotas ne tokiems valstybės tarnautojams kaip aš, o politikams, premjero kolegoms.
- O Jums nebuvo paaiškinta, kodėl nevyksta posėdžiai?
- Ne. Jie tiesiog nebuvo šaukiami. Nors klausimų, kuriuos reikėjo spręsti, buvo, bet turi klausyti tų, kuriems suteiktos teisės ir galimybės tvarkyti komisijos darbą.
- Darbas nevyko, bet ataskaita vis tiek buvo parengta. Klausimas, kaip ji gimė?
- Projektą parengė ir davė visiems svarstyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Reikia turėti galvoje, kad buvo parengta strategija 2008 m. ir iki šiol ji dar vykdoma. Tačiau kas bus toliau? Klausimas atviras.
- Ir kaip vertinate tą ataskaitą?
- Galėjo būti turiningesnė, nes jeigu vykdai tik tai, kas buvo numatyta anksčiau, vadinasi, reaguoji į tai, kas buvo. Pasigedau reakcijos į šiandien besiklostančias situacijas.
- Tuomet ko reikėtų, kad emigracija išties sumažėtų?
- Aš sakau - viskas priklauso nuo mūsų pačių. Aš jau ne kartą citavau profesoriaus Gintauto Mažeikio migracijos apibrėžimą, kuriame teigiama: “Migracija yra žmonių politinio pareiškimo forma, kuri pabrėžia esminių socialinių ir ekonominių santykių valstybėje nepriimtinumą tam tikro sluoksnio žmonėms". Geriau nepasakysi. Taip, tai yra protesto forma. Šį apibrėžimą pirmiausia reikėtų pasikabinti ant sienos visiems, kurie priima sprendimus valstybėje, kad pasižiūrėję į jį galėtų priimti teisingą sprendimą.
- Nebijote taip kalbėti?
- Nebijoti gali tik idiotas. Tačiau klausimas - ko bijoti? Jeigu aš daryčiau nusikaltimą, tuomet... Tačiau dirbu savo darbą ir visai normalu, kad apie tai kalbu. Nusikalsčiau, jei nekalbėčiau. Todėl mano sąžinė rami.
Audra Mikalauskaitė - Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė:
Nuo klausimų, kodėl nevyko Ekonominės migracijos reikalų komisijos posėdžiai, ką apskritai veikė ši komisija ir kaip vertintinas jos veiklos efektyvumas, už tai atsakingą socialinės apsaugos ir darbo viceministrę Audrą Mikalauskaitę jos kolegos saugojo itin uoliai. Kelias dienas viceministrė buvo labai užsiėmusi, tad viešųjų ryšių skyrius per tą laiką atsakymą formulavo raštu. Atsiųstame rašte, deja, nebuvo atsakymų į pateiktus klausimus. Išaiškinta, kas tokie deleguoti į komisiją ir kokios jos funkcijos. Tiesa, dar papasakota apie visai neaktualius trečiųjų šalių piliečių migracijos klausimus bei psichologinę pagalbą emigrantams paaiškinta, kad komisijos dėka “buvo papildyta vaiko laikinosios globos (rūpybos) tvarka ir nustatytos teisinės sąlygos, reglamentuojančios vaikų priežiūrą, jų interesų atstovavimą tėvams laikinai išvykus" bei „buvo užtikrintas Lietuvos televizijos programos „LTV world" transliavimas per palydovinę televiziją". Taip pat pasigirta apie šiuo metu rengiamą dar vieną - Globalios Lietuvos – strategiją.
Ramunė HAZIR
Lietuviškas emigrantų gelbėjimo planas
Daugelis lietuvių, burnodami, kad valdžia nieko nedaro dėl emigruojančių savo piliečių, tikriausiai nė neįsivaizdavo, kad bene dvejus metus mūsų šalyje šiuo klausimu rūpinosi specialiai premjero sudaryta Ekonominės migracijos reikalų komisija, turėjusi patarti valdžiai, ką daryti, kad žmonės liktų savo šalyje.
Deja, kaip jau dažnai mūsų valstybėje nutinka, ambicinga ir sveikintina iniciatyva, vieno šio komisijos nario Migracijos departamento vadovo pavaduotojo Dainiaus Paukštės žodžiais tariant, virto eiline vegetacija. Mat ne visiems norėjosi dirbti ir suvokti, kad negalima taip lengvai taškytis savais žmonėmis.
- Ką veikė Ekonominės migracijos reikalų komisija ir ką joje veikiate Jūs? - paklausė „Žalgiris" D.Paukštės.
- Teko perskaityti labai daug netiesos apie šią komisiją, tačiau ji buvo sudaryta ministro pirmininko nutarimu, o joje sutelktas gana didelis intelektualinis potencialas, kurio esminis uždavinys - ne reguliuoti migracijos srautus, o koordinuoti valstybės valdymo institucijų veiklą migracijos srityje, taip pat analizuoti ekonominės migracijos politiką politinėje, ekonominėje, kultūrinėje ir kt. srityse bei teikti pasiūlymus Vyriausybei. Šiai komisijai vadovavo socialinės apsaugos ir darbo viceministrė ir visi nariai čia dirbo nemokamai.
Ar reikalinga tokia komisija? Galbūt kai kas ir nenorėtų sutikti, bet negali užmerkti akių į faktus. Tik keturios Europos Sąjungos šalys - Lenkija, Bulgarija, Latvija ir Lietuva - turi neigiamą migracijos saldo. Mes šiuo požiūriu esame paskutiniai, ir baisiausia yra tai, kad kitas tris valstybes lenkiame jau nebe dešimtimis procentų, o kartais! Štai pernai iš Lietuvos išvyko 22 tūkst. žmonių, kai tuo tarpu iš priešpaskutinę vietą užimančios Latvijos - vos 7 tūkst.
Tai yra gyvas, nepertraukiamas reiškinys, tačiau kadangi prašote skaičių, galiu juos pasakyti: 2002 m. kiekvieną mielą dieną emigruodavo 19 žmonių, o 2008 m. - jau po 47. 2002 m. į Lietuvą kasdien atvykdavo 14 žmonių, 2008 m. - 25. Dar reikia turėti galvoje ir ne itin gerą demografinę situaciją bei tai, kad pernai šie skaičiai buvo dar didesni.
Taigi kiekvieną dieną mokesčių mokėtojų mažėja ir dėl to valstybei vis sunkiau vykdyti savo įsipareigojimus - tenka karpyti pensijas, socialines pašalpas ir pan. Į tai reikėtų atsižvelgti Vyriausybei priimant sprendimus.
- Kas, Jūsų nuomone, labiausiai mūsų šalyje skatina emigraciją?
- Pagrindinės emigracijos priežastys yra problemos darbo rinkoje - nedarbas, darbo užmokesčio dydis, skirtingi gyvenimo standartai, skirtumai tarp valstybių ir ekonominė bei socialinė aplinka, kurioje mūsų žmonės pasigenda saugumo jausmo.
Mano galva, mes labai lengvai atsisveikiname su išvykstančiais žmonėmis, nors negalima jais šitaip taškytis. Man labiausiai nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu išvykstama šeimomis. O ką tai reiškia? Tą patį, kas atsitiko su prieškarine ir pokarine migracijos bangomis, kurių antra trečia palikuonių karta jau beveik nebešneka lietuviškai. Pase jie lietuviai, bet realybėje...
- Žinant Europos Sąjungos gyventojų senėjimo problemas, ar galėtumėte tiesiai atsakyti į klausimą - kam naudinga lietuvių emigracija? Kaip Europos Sąjunga reguliuoja emigracijos srautus?
- Kadangi Europos Sąjungoje yra tiktai keturios valstybės, kuriose yra neigiamas migracijos saldo, tai ten reguliuoti emigracijos nėra jokio reikalo. Kaip aš sakau, iš rojaus niekas nebėga.
Tačiau akivaizdu, kad pati Europos Sąjunga, kaip ir mes patys, susiduria su aiškia dilema. Jie jau susikūrė savo gerovės sistemą, tačiau mato, kad gimstamumas mažėja, darbo jėga traukiasi, tad akivaizdu viena: jei toliau viskas taip tęsis, teks mažinti savo gerovę. Žinote, aš juos dar galiu suprasti, nes jie tą gerovę turi. Mes tos gerovės vis dar neturime. Tad turime aiškiai suprasti, kad reikia tuo susirūpinti. Reikia susirūpinti ne tik žmonių gyvenimo sąlygų gerinimu, kad jiems nekiltų pagundų išvykti, bet ir savo tautos išlikimu. Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar mes išsaugosime lietuvybę, ar mes patys išsaugosime savo tautą, nes nė vienas Briuselio biurokratas neatvažiuos ir neskelbs čia draustinio ar indėnų rezervato. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, mes turime būti labai atsakingi šioje vietoje. Ir ne Briuseliui, bet patiems sau, savo tautai.
- Ekonominės migracijos reikalų komisija Vyriausybei jau pateikė ataskaitą apie savo nuveiktus darbus. Ar komisijos darbas buvo efektyvus?
- Nuostatuose yra nurodyta, kad ši komisija privalo dirbti kartą per ketvirtį. Turėjome susirinkti į šešis posėdžius, tačiau įvyko tik du. Štai jums atsakymas. Geriausia būtų, kad jūs šito paklaustumėte tos institucijos, kuri buvo vadovaujanti.
- Ką buvo galima nuveikti per tuos du posėdžius?
- Patvirtinti 2008 m. veiklos atskaitą arba 2009 m. veiklos ataskaitą, kurios strategija buvo patvirtinta 2008 m. Akivaizdu, kad tai ne kas kita, kaip vegetacija.
- Galbūt kas nors buvo suinteresuotas, kad tas komisijos darbas nevyktų sklandžiai?
- Tikrai yra žmonių, kurie nori dirbti šį darbą ir yra kompetentingi, tačiau šis klausimas turėtų būti adresuotas ne tokiems valstybės tarnautojams kaip aš, o politikams, premjero kolegoms.
- O Jums nebuvo paaiškinta, kodėl nevyksta posėdžiai?
- Ne. Jie tiesiog nebuvo šaukiami. Nors klausimų, kuriuos reikėjo spręsti, buvo, bet turi klausyti tų, kuriems suteiktos teisės ir galimybės tvarkyti komisijos darbą.
- Darbas nevyko, bet ataskaita vis tiek buvo parengta. Klausimas, kaip ji gimė?
- Projektą parengė ir davė visiems svarstyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Reikia turėti galvoje, kad buvo parengta strategija 2008 m. ir iki šiol ji dar vykdoma. Tačiau kas bus toliau? Klausimas atviras.
- Ir kaip vertinate tą ataskaitą?
- Galėjo būti turiningesnė, nes jeigu vykdai tik tai, kas buvo numatyta anksčiau, vadinasi, reaguoji į tai, kas buvo. Pasigedau reakcijos į šiandien besiklostančias situacijas.
- Tuomet ko reikėtų, kad emigracija išties sumažėtų?
- Aš sakau - viskas priklauso nuo mūsų pačių. Aš jau ne kartą citavau profesoriaus Gintauto Mažeikio migracijos apibrėžimą, kuriame teigiama: “Migracija yra žmonių politinio pareiškimo forma, kuri pabrėžia esminių socialinių ir ekonominių santykių valstybėje nepriimtinumą tam tikro sluoksnio žmonėms". Geriau nepasakysi. Taip, tai yra protesto forma. Šį apibrėžimą pirmiausia reikėtų pasikabinti ant sienos visiems, kurie priima sprendimus valstybėje, kad pasižiūrėję į jį galėtų priimti teisingą sprendimą.
- Nebijote taip kalbėti?
- Nebijoti gali tik idiotas. Tačiau klausimas - ko bijoti? Jeigu aš daryčiau nusikaltimą, tuomet... Tačiau dirbu savo darbą ir visai normalu, kad apie tai kalbu. Nusikalsčiau, jei nekalbėčiau. Todėl mano sąžinė rami.
Audra Mikalauskaitė - Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė:
Nuo klausimų, kodėl nevyko Ekonominės migracijos reikalų komisijos posėdžiai, ką apskritai veikė ši komisija ir kaip vertintinas jos veiklos efektyvumas, už tai atsakingą socialinės apsaugos ir darbo viceministrę Audrą Mikalauskaitę jos kolegos saugojo itin uoliai. Kelias dienas viceministrė buvo labai užsiėmusi, tad viešųjų ryšių skyrius per tą laiką atsakymą formulavo raštu. Atsiųstame rašte, deja, nebuvo atsakymų į pateiktus klausimus. Išaiškinta, kas tokie deleguoti į komisiją ir kokios jos funkcijos. Tiesa, dar papasakota apie visai neaktualius trečiųjų šalių piliečių migracijos klausimus bei psichologinę pagalbą emigrantams paaiškinta, kad komisijos dėka “buvo papildyta vaiko laikinosios globos (rūpybos) tvarka ir nustatytos teisinės sąlygos, reglamentuojančios vaikų priežiūrą, jų interesų atstovavimą tėvams laikinai išvykus" bei „buvo užtikrintas Lietuvos televizijos programos „LTV world" transliavimas per palydovinę televiziją". Taip pat pasigirta apie šiuo metu rengiamą dar vieną - Globalios Lietuvos – strategiją.
Ramunė HAZIR
