Valdantiesiems teko svarbi misija – išvesti šalį iš ekonominio sunkmečio gniaužtų. Vos tik pradėjus įgyvendinti pasirinktą krizės įveikimo kelią, Lietuva gana greit susidūrė su šalutinio poveikio rezultatu – išaugusia emigracija. Todėl šiame straipsnyje susikoncentruokime į ją, į keturgubai išaugusius emigracijos iš Lietuvos srautus. Liaudies išmintis sako: „žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau“. Taip ir su emigracijos fenomenu: nuo blogo ar nesaugaus gyvenimo bėgama ten, kur jis geresnis, saugesnis. Emigracijos iš Lietuvos mastai viršijo visų prieš tai išgyventų emigracijos bangų dydį. Jeigu iki metų pabaigos išliks 8 pastarųjų mėnesių emigracijos tendencijos (58 328 emigrantai, iš jų 10 proc. – moksleiviško amžiaus nuo 6 iki 18 metų), jų pabaigoje turėsime rekordinę beveik 90 000 deklaravusiųjų savo išvykimą iš šalies tautiečių armiją. Mechaniškai sudėję skelbtus deklaruoto ir nedeklaruoto išvykimo skaičius po Nepriklausomybės atgavimo (1990 m. – 2006m. emigravo 404 tūkst., o 2007m. – 2009 m. – 80, 24 tūkst., 2010m. – dar 90 tūkst.), gauname iš tiesų įspūdingą skaičių – 574 240 emigravusiųjų. Aišku, jis nėra tikslus, bet vieną išvadą galime padaryti: Lietuvoje emigracija (1990 – 2010 m.) viršija 17 proc., kai pasaulyje įprastas migracijos fonas tėra 3 proc.
Plika akimi matyti, kad išaugusios emigracijos klausimai nėra valdančiųjų dėmesio centre. Baigiasi antrieji valdymo metai, o Vyriausybės veiklos tvirtinamose programose emigracijai ir toliau neskiriama jokio dėmesio, ji net neįvardijama kaip problema, į kurią reikėtų reaguoti. Be to, jau dveji metai, kai „numarinta“ Ekonominės migracijos reikalų komisija. Lietuvoje neliko institucijos, kuri galėtų migracijos procesus analizuoti, vertinti ar teikti išvadas bei rengti pasiūlymus Seimui ar Vyriausybei. Tiesa, per tą laiką Demokratinės politikos institutas parengė valstybės finansuojamą programą „Globali Lietuva“, tačiau ji, deja, skirta jau emigravusių tautiečių reikalams, o ne prevencijai, kad žmonės liktų savo šaly. Programa tarsi teigia, kad dėmesio iš valstybės sulauksi tik tada, jeigu iš jos išvyksi.
Įvertinus tai, kad emigracijos srautai per 2010 m. išaugo keturgubai, galima teigti, kad Lietuvoje siaučiantis emigracijos nuotaikų virusas jau pasiekė epidemijos lygį ir įgavo chronišką pobūdį. Teisinantis nepamatuotai ir lengvabūdiškai teikiamas Airijos pavyzdys, iš kurios per XIX–XX a. emigravo pusė šalies gyventojų. Bet paklauskime pačių airių, ar jie labai laimingi dėl tokios savo istorijos? Ir kokią kainą už tokius emigracijos mastus sumokėjo ši tauta? Šiandieną airių kalba iš šalies viešojo ir valstybinio gyvenimo išstumta į užribį, nors oficialiai tiek airių, tiek anglų kalbos yra valstybinės. Keista, kad Lietuva orientuojasi ne į patį geriausią pavyzdį. Prisiminkime, kad dabar ne XIX, o XXI a., o jo skiriamasis ženklas – globalizacija – žengė pirmuosius žingsnius galutinio tikslo, t.y. klasikinių valstybių egzistavimo pabaigos, link. O mes šiam procesui patys suteikiam pagreitį, nekreipdami dėmesio į tai, kad Lietuvos pamatus tebeplauna emigracijos potvynis.
Taip pat teisinamasi ir besitęsiančia ūkio krize.Tačiau toks pasiteisinimas nelabai įtikina vien todėl, kad krizė yra ištikusi ir dar skurdesnes nei Lietuva šalis. Tačiau iš ten žmonės taip neemigruoja. Vadinasi, Lietuvoje priimti politiniai sprendimai yra tokie neteisingi, kad jų įgyvendinimo pasekmes galima prilyginti žemės drebėjimo, karo ar epidemijos sukeltiems padariniams – šie sprendimai visiškai sugriovė kasdienį žmonių gyvenimą. Pasijutę ignoruojami ir palikti likimo valiai, žmonės prarado pasitikėjimą valstybę valdančiais politikais, atsisakiusiais pareigos ginti jų atstovaujamų rinkėjų teises ir žmogiškąjį orumą.
Įstoję į ES, įgijome teisę laisvai joje judėti, tačiau to nenorėdami iškreipėme šį ES principą. Tikrai ES sukūrimo iniciatorių nemanyta, kad pradėjus jį įgyvendinti Prancūzijos piliečiai ims keltis į Vokietiją, vokiečiai – pas britus ir pan. Šis principas buvo siejamas ne tik su žmonių interesų tenkinimu (verslas, mokslas, gydymasis ir pan.), bet ir su tam tikru laikinumu, kai gyventi nuolat į kitas šalis kartu su šeimomis persikeliama pakankamai retai. Iš pradžių mūsų žmonės, palikę šeimas namie, važiavo į ES padirbėti laikinai, kad namo parsivežtų pinigų. Tačiau paragavę Lietuvoje uždrausto vaisiaus – realiai veikiančio solidarumo ir socialinio teisingumo – emigrantai pakeitė nuostatą dėl laikinumo ir su šeimomis ėmė keltis gyventi į civilizuotesnę ir saugesnę aplinką visam laikui. Taigi laisvo asmenų judėjimo principą Lietuvos piliečiai interpretavo savaip: laisvai, su šeima ir nuolat. Tai, kad pakito kokybinė emigrantų sudėtis (išvyksta šeimos), turėjo tapti rimtu įspėjimu valdžiai. Tad ar reikia dabar stebėtis, kad Vyriausybė ir politikai jaučia išeivių bendruomenių spaudimą spręsti dvigubos pilietybės klausimą, o Lietuvą pasiekia tik gerokai sumenkę emigrantų siunčiami pinigai (dar visai neseniai atsiunčiamos lėšos buvo laikomos dideliu emigracijos indėliu į šalies ekonominio gyvenimo pagyvinimą). Pradėjus išvykti šeimomis, pinigai tapo reikalingi patiems svetur besikuriantiems tautiečiams, o valstybė liko kaip toj dainoj: „ ir be dūdos (piliečių bei mokesčių mokėtojų), ir be skripkos (parsiunčiamų pinigų)“.
Todėl valdančiųjų „geri norai“ įveikti krizę dar nereiškia, kad kelias pasirinktas teisingai. Partijų reitingavimai ir žmonių reakcija rodo, jog tokio pasirinkimo nepalaiko dauguma Lietuvos. O Vyriausybė su savo pasiūlymais vis labiau primena žaltį ant obels kamieno, gundantį tautietį paragauti uždrausto vaisiaus – gyventi pirmoje pasaulyje privatizuotoje valstybėje, kur visi būtų labai „turtingi ir verslūs“, kur nebus „tinginių – bedarbių“. Atrodo, Lietuva virsta antraisiais žalčio namais. Bet kodėl tada iš tokio „rojaus“ savo noru bėga tiek žmonių?
Permainų bijoti nereikia, jeigu jos tautos labui.
Po to, kai piliečių įtaka politiniams sprendimams palaipsniui buvo apribota iki minimumo (neįvykę referendumai, nevykdomos piliečių apklausos, socialinio dialogo ignoravimas bei teisingumo nebuvimas ir t.t.), kai verslas, žiniasklaida bei politikai suaugo į vieną konglomeratą, o politinėje sistemoje, beje, kaip ir ekonomikoje, įsigalėjo monopolininkai, rožinis Lietuvos atgimimo ir valstybės atkūrimo laikotarpis pasibaigė. O čia dar ir krizė prasidėjo. Pamename, kad Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais mūsų šalies piliečiai adekvačiai ir greitai reaguodavo į visas blogybes. Šį refleksą žmonės išsaugojo iki šiol, tai rodo jų reakcija į pastarosios valdžios priimamus sprendimus – ėmėsi krautis lagaminus. Beje, Lietuvos įstatymai tik tiek jiems ir suteikė teisių realiai dalyvauti valstybės valdyme. Tokia reakcija reiškia ir nesutikimą, ir protestą, ir pasipriešinimą...
Ką daryti, kad emigracija pradėtų mažėti ar bent stabilizuotųsi? Visų pirma, politikai ir valstybės vairą laikančios politinės jėgos turi pakeisti savo mentalitetą ir politiką vykdyti vadovaujantis principu ne „žmonės – valdžiai“, o „valdžia – žmonėms“. Tai reiškia, kad valstybėje žmonių problemos turėtų būti vertinamos labiau nei gaunamas pelnas ar kiti materialūs dalykai. Reikia suprasti, kad Lietuvos piliečiais, taip pat ir patriotais, turi būti ne tik politikai ar eiliniai Lietuvos žmonės, bet ir darbdaviai, kurie (bent jau civilizuotose Europos šalyse) gaunamu pelnu dalijasi su visuomene, taip užtikrindami socialinį stabilumą valstybėje. Valdžia ir darbdaviai turi suvokti, kad emigracijos mastą lemia ir atlyginimų dydis, ir jų santykis su teikiamų paslaugų ir prekių kainomis, Lietuvos piliečių įsiskolinimai bankams, valstybėje egzistuojantis socialinio saugumo jausmas, esantis požiūris į žmogų bei užtikrinamo teisingumo lygis ir valstybėje tvyranti psichologinė būsena. Nebus to – neliks ne tik piliečių, bet ir pačios valstybės.
O teigiami poslinkiai gali įvykti esant sąlygai – politinės partijos Lietuvoje privalo sugrįžti prie savo ištakų – ideologijos. Būtent partijų ideologiniai skirtumai turi tapti esminiu jų atpažinimo ženklu ir skiriamuoju bruožu, pagal kurį rinkėjas rinks būsimą valdžią. Kol rinkėjai Lietuvoje partijas pažins tik pagal jos pirmininko pavardę, nuotrauką, anksčiau užimtas pareigas ar deklaruoto turto kiekį, tvarkos šalies politinėje sistemoje neturėsime.
Susiklostė tokia padėtis, kad taisydami sukiužusį valstybės stogą (kovodami su ekonomine krize), rimtai pažeidėme ir jos pamatus (netekome daug piliečių). Pastangos toliau tvarkyti tik stogą, neskiriant dėmesio pamatų stiprinimui – bergždžias darbas. Štai kodėl į pirmą planą turi iškilti emigracijos stabdymo, t.y. pamatų stiprinimo, klausimai.
Kuri politinė jėga Lietuvoje dabar siūlo programą emigracijai iš Lietuvos mažinti? Deja, nors padėtis prastėja, apie tai Seime nei pozicija, nei opozicija tarsi susitarusios, nešneka. Tokia pozicija yra lyg rusiška ruletė: yra gerai, kol neiššovė... Situacija tikrai netipinė ir sudėtinga, ji verčia imtis netipinių skubių, bet adekvačių veiksmų.
Taigi, siūlyčiau:
Kol emigracijos iš Lietuvos mastai sumažės iki pasaulinio vidurkio, Seime įsteigti nuolatinį Migracijos reikalų komitetą, kuris vertintų Seime priimamų teisės aktų galimą įtaką emigracijos procesams bei periodiškai svarstytų Vyriausybės patvirtintų priemonių, skirtų emigracijos mažinimo klausimams, vykdymą bei vertintų jų efektyvumą.Atgaivinti Ekonominės migracijos komisijos veiklą.Kol nedarbo lygis Lietuvoje sumažės iki ES vidurkio, uždrausti darbo jėgos įvežimą iš trečiųjų šalių į tuos ūkio sektorius, kuriuose gali ir turi dirbti Lietuvos piliečiai.Siekiant darbuotojų atlyginimų padidinimo, sieti darbdavio gaunamą pelno dydį su įmonėje dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo dydžiu.Vyriausybei pareikšti iniciatyvą, kad darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos, kaip socialiniai partneriai, per metus susitartų ir parengtų darbo apmokėjimo sistemą įvairiems gamybiniams sektoriams ir po to dvišaliais susitarimais jas įteisintų. Kuriant minėtą sistemą turėtų būti įvertintas darbuotojo indėlis į sukuriamo produkto pridėtinę vertę bei atsižvelgta į intelektinio ir fizinio darbo apmokėjimų skirtumus (Vyriausybė skatintų šias organizacijas naudotis senųjų ES šalių patirtimi). Vyriausybei, atstovaujančiai šalies piliečius, įvertinti gyvenamųjų namų statybai ar būsto įsigijimui bankuose paimtus kreditus bei jų grąžinimo sąlygas ir organizuoti derybas su bankais, kad kredito gavėjams paskolų grąžinimo sąlygos būtų palengvintos.Imtis priemonių peržiūrėti šiuo metu be socialinių partnerių sutikimo įteisintas darbo rinką liberalizuojančias, bet neadekvačias ir emigraciją skatinančias priemones.Vykdydama emigraciją mažinančias priemones, Vyriausybė privalo suprasti, kad išvykimas šeimomis, vaikų išsivežimas į užsienį – tiesus kelias į saitų nutraukimą su Tėvyne. Lietuvos piliečių nuolatinė gyvenamoji vieta net ir globalizacijos sąlygomis turi būti Lietuva.Vyriausybė turėtų įteisinti nuostatas, kad laikinai išvykę Lietuvos piliečiai iškart netaptų emigrantais, kaip yra dabar, o iki 5 metų jiems turėtų būti suteiktas „laikinai išvykusiojo“ statusas. Organizuoti diskusiją ir apsibrėžti – ar ES laisvo asmenų judėjimo teritorija, visuose ES teisės aktuose įvardijama kaip vieninga ekonominė bei socialinė erdvė, turi būti laikoma emigracine zona?Pakeisti partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymą, partijas ir politikus atsiejant nuo suinteresuotų verslo grupių įtakos, mokesčių sistemoje įvestį progresinį principą (PGPM, dividendai, pelnas ir kt.), nekilnojamojo turto mokestį (taip pat taikant progresinį principą), visuotinį pajamų išlaidų ir turto deklaravimą, priimti Baudžiamojo kodekso pataisas dėl senaties termino netaikymo sunkiems ekonominiams finansiniams nusikaltimams, įkurti valstybinį komercinį banką ir t.t.).Stiprinti piliečių įtaką susiklosčiusiai politinei sistemai bei politikų sprendimams ir keisti Referendumų įstatymą.
Taigi, mano nuomone, viskas yra politikų ir partijų rankose. Alternatyva, kaip visada yra, bet tai – visuotiniai neramumai ir chaosas. O gal mes to nusipelnėm? Gelbėti valstybę ruošiasi ir besikuriantys visuomeniniai judėjimai ir pavieniai asmenys. Kažkada Bernardas Šo sakė: „Žmonių išmintingumas proporcingas ne jų patirčiai, o sugebėjimui jos įgyti“. O mūsų šalies piliečiai sąlygų įgyti patirties valdyti šalį, neturėjo. To pasekmė – išsivaikščiojanti Lietuva, o joje likusieji tikisi tikrų permainų – tautos ir valstybės labui.
Dainius Paukštė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas
