„Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ – tai penktojo Dievo įsakymo eilutės iš Šventojo Rašto. Neturėčiau to priminti dešiniosios ir dar krikščioniškosios pakraipos politinei jėgai. Bet valstybės vairas jų rankose, o pasirengimas socialinės srities bei Sodros reformoms, jų rengimo, sprendimų priėmimo bei pasirinkti viešinimo būdai rodo, kad visuomenės nuomonės ir šį kartą nebus paisoma.
Jau pusantrų metų mūsų visuomenė gyvena tarsi karantino, kurį sukėlė išplitęs politinės infekcijos užkratas, sąlygomis. Akstiną infekcijai atsirasti davė valdantieji, įpratinę visuomenę kiekvieną rytą pamaitinti pačiais įvairiausiais gandais ir gandeliais apie galimus politinius sprendimus, beje, kardinaliai įtakojančius Lietuvos žmonių gyvenimą ir jų likimus. Apstulbusi tauta iš pradžių dar laukė diskusijos, o nekantriausi ir radikaliausi jos atstovai barbeno į Seimo langus, laukdami reakcijos. Tačiau dalis tautos, vengdama plintančios infekcijos pasekmių, pradėjo pakuotis lagaminus. Deja, nesveiką aplinką Lietuvoje dar labiau paryškina ir ketvirtosios valdžios „įdirbis“: kad ir kokie spalvoti laikraščiai palieka spaustuvę, jų turinys, deja, skaitytoją pasiekia daugiausiai juodos spalvos.
Kaip alternatyva viešoje erdvėje dominuojančiai neigiamai informacijai, neseniai internete buvo sukurtas naujas puslapis, kur talpinamos tik geros naujienos. Aišku, vien neigiamos informacijos jūroje, kurioje plaukioja Lietuva, šis lašas – šviesos spinduliukas. Bet jis – tikrai ne deguto šaukštas medui – dominuojančios tamsos neįveiks. Be to, tenka priminti, kad gyventi vien „gerose naujienose“ – taip pat reikštų savęs agaudinėjimą. Realybė susideda iš įvairių spalvų, bet ilgainiui viskas susibalansuoja maždaug po lygiai: yra ir tamsos, ir šviesos. Tai kodėl Lietuvoje dominuoja tik juoda spalva?
Kaip žinia, tikro politiko paskirtis – būti su tauta ir tautoje. Toks jo veiklos būdas lemia sprendimų, kurių laukia visa tauta priėmimą ir jos lūkesčių išpildymą. Dabar gi mes stebime situaciją, kai tauta mūsų valdantiesiems „pradėjo trukdyti“ atlikti tik jiems patiems suprantamą misiją. Tautos ignoravimo lygis atsispindi ženkliai išaugusių išvykstančių iš Lietuvos srautų statistikoje. Keičiasi ir tų srautų kokybinė sudėtis: išvykstama šeimomis. Nežiūrint to dabar valdantieji tvarkosi valstybėje taip, tarsi aplink būtų tik dykumos tyrai: pasikalba tarpusavy – ir... sprendimas iškeptas. Pamatai televizoriaus ekrane premjerą ir... pajunti burnoje citrinos skonį (tiesa, ne tokį gaivų) ir supranti: teigiamų emocijų nebus. O išklausęs kalbą, pagalvoji: kuo toliau, tuo labiau dabartinė jų politika tampa panaši į kinų kultūrinės revoliucijos laikus, kai vadovautasi idėja: „juo blogiau – tuo geriau“.
Ar turėjo premjeras kalbėti tautai apie pensinio amžiaus pailginimą iki 65 ar 67 metų ir kaip jis tiesiogiai daro įtaką dabartinių Sodros problemų sprendimui? Į pirmą klausimo dalį, atsakyčiau – ne, nes tai dar tik medžiaga svarstymui. Juk, pavyzdžiui, keramikas nepradeda demonstruoti molio gabalo, aiškindamas ką iš jo darys. Pirmiausia turi būti sprendžiami Sodros biudžeto deficito likvidavimo klausimai. Ir tai niekaip nesusiję su pensinio amžiaus didinimu. Tai visiškai ne šios dienos klausimas. Pavyzdžiui, pasisakytų premjeras dėl vyriausybės priimtos naujos darbo vietų kūrimo programos, kurios vykdymas tiesiogiai įtakoja Sodros įmokų didėjimą ir bedarbių skaičiaus sumažinimą – plotų visa Lietuva. Dabar gi atskirų Sodros reformos fragmentų pagarsinimas, ištraukus juos iš konteksto, kai dar jokie sprendimai net nepriimti – politinis nonsensas. Bet jis prisideda prie dar didesnio piliečių nusivylimo savo valstybe – tai tikras deguto šaukštas, juodinantis ne tik dangų ir bendrą atmosferą Lietuvoje. Teisi mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai pareiškė, jog ji vertins visą Sodros reformos priemonių sistemą, o ne atskiras jos priemones: tarsi mama sugrąžino neklaužadą mokinuką prie stalo toliau ruošti pamokų.
Jeigu premjeras šitaip elgiasi, tai kodėl darbo bei socialinių reikalų ministrui taip nesielgti? Gal dar mažai jaunimo iš Lietuvos emigravo? O gal jau priimtas sprendimas, kad dirbdamas jaunimas uždirbs mažesnį, nei patvirtintas MMA? Ne? Tada klausimas: kodėl ir kam tokia informacija skelbiama? Gal reikia suprasti, kad tokiu būdu valdantieji „zonduoja“ visuomenės nuomonę? Bet atsiprašau, tai politikos, kurią galima pavadinti tik vienu žodžiu - nihilizmas, požymiai... Kam reikia viešinti pirmąją galvon šovusią ir dar tarpusavy neaptartą mintį bei kelti viešoje erdvėje sumaištį? Ir tokių akibrokštų kasdien turime ne vieną ir ne du.
Tikras politikas niekada nelips kalbėti ant bačkos, kol neturės aiškios vizijos ir paruošto (išdiskutuoto) plano, kaip ją pasiekti. Nenorom peršasi pasiūlymas valdantiesiems: nenorit šnekėtis ir diskutuoti su tauta, nešnekėkit – tai jūsų problema. Bet jausdami politinę atsakomybę, bent gandų neskleiskit.
Vadovaukitės Šventojo Rašto išmintimi: realiais darbais gerbkite visus tėvus ir motinas (jų vaikus – taip pat) bei kraštą, kurį visiems mums skyrė Dievas, kad ilgai čia, Lietuvoje, mes visi gyventume. Ir darykit šį darbą krikščioniško, o ne meilės pinigams, jausmo vedami.
Dainius Paukštė, LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
