Sakoma, kad protingi žmonės mokosi iš svetimų klaidų ir tik neprotingi – iš savų. O kaip pavadinti tuos, kurie ne tik iš svetimų, bet ir iš savų klaidų nesimoko?
1996 metais Sodros finansinė padėtis, jai pridėjus papildomų įpareigojimų, katastrofiškai pablogėjo. Buvo imtasi drastiškų priemonių: dirbantys pensininkai neteko uždirbtų pensijų, o vyriausybė Sodros valdybą, kad sugebėtų laiku išmokėti pensijas, įpareigojo savo vardu imti paskolas. Kaip žinia, kreditų dykai niekas nedalina, todėl palūkanas (o jos tikrai buvo nemažos) bankams grąžinome visi mes iš socialinio draudimo įmokų. Nors, manau, tą daryti turėjo vyriausybė iš valstybės biudžeto lėšų, nes socialinio draudimo lėšos turi būti naudojamos tik draudiminiams įvykiams finansuoti ir niekam daugiau. Nežinant ką daryti, atsirado siūlymų naikinti valstybinį socialinio draudimo fondą, apjungiant jį su valstybės biudžetu. Nors ir sunkūs buvo laikai, socialinio draudimo fondas tą laikotarpį išgyveno.
Nuo 2000 metų finansinė Sodros padėtis gerėjo. Visuomenė šią instituciją apklausose vertino vis geriau, kol galop pastaroji ėmė lyderiauti šiose apklausose. Bet vietoj to, kad kylant gyvenimo kaštams, kai didėjo surenkamos įmokos, kartu būtų kompensuojamos ir didinamos pensijos, dalis surinktų socialinio draudimo lėšų buvo nukreiptos šonan – privačių pensinių fondų įsteigimui ir vėlesniam nuolatiniam jų finansavimui. Nesugebėjo, o gal ir nenorėjo (juk reikėjo atsimokėti verslui už rėmimą) tuometiniai valdantieji atsispirti Laisvosios rinkos instituto siūlymui: leido bankams įkišti ranką į visuomeninius fondus – įsteigti privačius pensijų fondus.
Praėjo beveik dešimt metų. Keitėsi valdžia. Ir vėl prasidėjo problemos su Sodra. Nueinanti vyriausybė paliko didžiules skyles ateinančiai, nors buvusi Socialinių reikalų ir darbo ministrė ne kartą gyrėsi turimais pinigais ir neatsakingai jais švaistėsi, greičiausiai taip norėdama įsiteikti rinkėjams. Teisybės labui tenka pažymėti, kad tuometinė opozicija tokį švaistymąsi noriai palaikė. Tad visas šis populizmas dabar jau atsigręžė prieš juos pačius: sukaupti pinigai, kurie galėjo būti panaudoti pensijų didinimui, bemat baigėsi, o nauji įsipareigojimai buvo aiškiai nepamatuoti. Bet neaišku viena: kodėl dėl visko ir vėl yra kaltinami ne politikai, o Sodra, eilinį kartą įmurkdyta į skolų liūną ir nesugebėjusi įvykdyti politikų „gerų“ norų? Gal čia pravartu būtų prisiminti patarlę „pragaras irgi gerais norais grįstas“.
Keista, kad politikai vėl ir vėl lipa ant to paties grėblio. Galbūt vieną kartą reikia sustot. Juk su savo asmeniniais pinigais, politikai niekada taip nepasielgtų, jeigu matytų, kad mėnesio išlaidos viršija pajamas. Atėmus dabar Sodrai primestas papildomas prievoles (pervedimus į privačius pensijų fondus, praplėstas išmokas šeimoms auginančioms vaikus ir kt.), dabartinių pensijų vidurkis jau šiandien galėtų siekti apie 1500 litų.
Manau, jog politinis sprendimas, įpareigojantis Sodrą pervesti socialinio draudimo lėšas į privačius pensijų fondus, pažeidžia socialinio teisingumo principus. Pagyvenę žmonės negali dalyvauti privačių pensijų kaupime. Todėl dabartinis jaunimas savo pensijas kaupia nueinančios kartos sąskaita: dėl pervedamų lėšų į privačius fondus, dabartiniai pensininkai negauna didesnių pensijų. Didesnių išmokų negauna ir bedarbiai, sergantys ir kiti socialines pašalpas gaunantieji. Jeigu jau politikai šiandien nori įtvirtinti naujas socialines garantijas ar privačius pensijų fondus, tą turėtų jie daryti tik per valstybės biudžetą, numatant konkrečias sumas, būtinas jų įgyvendinimui arba numatyti konkrečiu procentu didinti socialinio draudimo įmokų tarifą, kuris padengtų naujus įsipareigojimus. Ir vienu, ir kitu atveju, tokių sprendimų įgyvendinimą galima pavesti Sodrai. Tačiau elgtis taip, kaip pasielgta dabar – reiškia ne Sodros, o valstybės ir pačių politikų, priėmusių tokį sprendimą, diskreditavimą. Beje, įgyvendinus kalbas apie pensinio amžiaus didinimą, išsipildytų rožinė LLRI svajonė: iš darbo vietos – tiesiai į kapines.
Visgi iš politikų norėtųsi sulaukti ne skubotų, o atsakingų sprendimų.
Dainius Paukštė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas
