Euro įvedimas arba, tiksliau sakant, neįvedimas, tampa gera proga įvertinti Lietuvos socialinę ekonominę padėtį.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kur vardijami Lietuvių tautos lūkesčiai, vienas iš jų skamba taip: „siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, (...) todėl piliečių valia priima ir skelbia Konstituciją“. Kitais metais šalies svarbiausiam teisiniam aktui sukaks penkiolika metų. Kaip pildosi tautos lūkesčiai?
Siekėme „atviros“ visuomenės, sukūrėme tikrąja šio žodžio prasme (ir dvasine, ir ekonomine) „atviro nervo visuomenę“, kurioje bet kada ir bet kur gali kilti bet kas. Visuomenėje vyrauja nusivylimo, pavydo, keršto ir pykčio nuotaikos. Siekėme „teisingos“ visuomenės, tačiau sukūrėme „kreivų veidrodžių“ karalystę, kur greta sugyvena beprotiškai augantys darbdavių pelnai ir augantis santykinis skurdas, kur ištisą dešimtmetį šaukdami pasauliui apie savo pigią darbo jėgą, patį darbą išbraukėme iš nacionalinių vertybių kategorijos, nes už jį nebuvo teisingai atlyginama, kur moralinių skrupulų nepaisantys politikai savo tiesioginį darbą pavertė bizniu, tapdami verslo tarnais. Daug ką dar galima čia būtų išvardyti. Tačiau ar tenka paskui stebėtis, kad palikdami Lietuvą daugiau tiesos ir teisybės mūsų tautiečiai suranda svetimose šalyse? Siekėme „darnios pilietinės visuomenės“, t. y. solidarios visuomenės, kur vargais ir džiaugsmais yra dalijamasi ne po lygiai, o proporcingai (čia tiems, kuriems žodis „solidarumas“ yra kaip velniui – kryžius), tačiau sukūrėme šalį, kurioje 2-3 proc. gyventojų gyventi gera, o likę tik egzistuoja, nepriklausomai nuo to, ar dirba, ar pensiją gauna. Deja, realybėje jau turime ne dvi (apie ką kalbėta anksčiau), o tris Lietuvas: turtingųjų, dar likusių joje ir esančių užsienyje. Visos jos tokios nepanašios viena į kitą: pagal sukauptą turtą ir savo statusą, savo galimybes dabarčiai ir perspektyvai. Siekėme „teisinės valstybės“, tačiau savo kailiu pajuntame, kad teismų sprendimais ir nuosprendžiais ginamos ne aukų ir nukentėjusių, o teisiamųjų teisės. Pagimdėme ir leidome susiformuoti „nepriklausomam“ ir arogantiškam teisėjų klanui, kurio sprendimai patvirtina faktą, kad jie save laiko esančiais virš Lietuvos. Tauta realiai patyrė, kad ne tik Temidė, bet ir Tiesa – ne tik akla, bet ir kurčia.
Ko gero, vertinant iš eilinio žmogaus pozicijų, minėtuose Konstitucijos siekiuose matome tik regresą ir nutolimą nuo siekiamo tikslo. Prieš penkiolika metų visi buvome arčiau jo. Dabar jau galime konstatuoti, kad visos Vyriausybės, pradedant nuo 1992 metų (Konstitucijos priėmimo metai), vairavo valstybę ne tuo kursu, kurį numatė Konstitucija. Jos 46 straipsnis konstatuoja: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Ar ūkinė veikla buvo reguliuojama taip, kaip rašoma Konstitucijoje? Deja, nuo pirmo jos žingsnio gerovę susikurti buvo sudarytos sąlygos tik kokiems 2-3 proc. gyventojų. Ir tą sąlygojo Seime priimami įstatymai ir šalies ūkio reguliuotojas – Vyriausybė. Nebūtų taip skaudu, jeigu visa tai nebūtų daroma socialinio teisingumo (žemės ir turto grąžinimas, privatizavimas, praktiškas mokslo ir sveikatos sistemų pavertimas mokamomis, lito įvedimas, kai buvo pakeisti ir įteisinti nedeklaruoti pinigai ir t.t.) ir eilinių Lietuvos žmonių sąskaita: turtingi toliau turtėjo, o „ubagų“ skaičius – didėjo. Vyriausybė mažino darbdaviams pelno mokestį, tačiau darbo užmokestis metų metus likdavo įšaldytas, o darbdavių pelnai išaugo keliasdešimt kartų. Kaip galėjo būti kuriama tautos gerovė, jeigu jos kūrimo pagrindas – darbas, kaip ekonominė ir teisinė kategorija, prarado savo esmę, nes labiau atitiko XIX a. baudžiavos ar lažo sampratą nei elementarų darbo jėgos, kaip prekės pardavimą darbo rinkoje žmogaus laisva valia? Tai greičiau buvo žmonių dvasinis ir fizinis prievartavimas.
Stojant į Europos Sąjungą, Seimas priėmė LR Konstitucinį aktą Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Šiame akte nurodoma, kad: „siekiama užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“. Tada jau kyla natūralus klausimas: ant kokių pamatų bus statomas Lietuvos piliečių gerovės rūmas Europos Sąjungoje? Ar ant jau esamų? Jeigu taip, tai tada galima numanyti, kur dings tie 20 mlrd. „keliant“ tautos gerovę. Pirmosios seiminių partijų kovos parodė, kad ginčijamasi ne dėl sričių ar projektų, kur bus panaudoti pinigai, – ietys laužomos dėl kitko – kas juos dalins. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad viskas baigsis taip, kaip ir iki šiol. Ne veltui, kai tik pakilo ES sienų užkardos, aktyviausi ir ryžtingiausi Lietuvos piliečiai paliko Tėvynę. Tai labai iškalbingas signalas, rodantis, kad jie jau netiki galimais pasikeitimais į gera, todėl bent jau artimiausios savo ateities nesieja su Lietuva. O kaip mes, dar čia pasilikę?
Kas turi atsitikti Lietuvoje, kad besiruošiantys išvykti nepradėtų krautis lagaminų, o išvykę pradėtų galvoti apie grįžimą? Atsakymą į šį klausimą, manau, pateikia vienas žymiausių socialinės srities analitikų Lietuvoje doc. Romas Lazutka, lygindamas dvi kandidates į euro zoną – Slovėniją ir Lietuvą. Pažymėdamas puikius ir panašius abiejų kandidačių ekonominius rodiklius, jis pabrėžia, kad jie pasiekti einant skirtingais keliais: „Slovėnijos valdžia gerus finansinius rodiklius išlaiko kartu užtikrindama savo piliečių gerovę, Lietuvos valdžia – greičiau piliečių gerovės sąskaita“.
Statistika patvirtina: „Slovėnų vidutinis uždarbis – pusketvirto tūkstančio litų. Prie jos tinkamai priderinta minimali alga ir vidutinė pensija – maždaug po tūkstantį septynis šimtus litų. Septynių šimtų litų socialinė pašalpa mokama skurstantiems. Žinoma, tokia tikrai europietiška socialinė gerovė kainuoja. Slovėnijos valdžia pensijoms ir sveikatos apsaugai skiria beveik du kartus didesnę nacionalinių pajamų dalį negu Lietuvos (33 proc. BVP visam valstybės sektoriui), ji remia bent tris kartus daugiau skurstančių žmonių, negu tai daro mūsų valdžia“ – sako autorius.
Taigi doc. R.Lazutkos lūpomis išvada peršasi pati: „slovėnai, solidariai pasiskirstę nacionalines pajamas jau turi „gerovę visiems“, todėl niekas nė negalvoja emigruoti. Didėja gyventojų skaičius, pajamų nelygybės ir skurdo rodikliai vieni mažiausių Europoje“.
Slovėnija aiškiai atspindi tą atvejį, kai pasirengimo tapti euro zonos nariu reikalavimai (forma) atitinka jo turinį – realią ekonominę ir socialinę šios šalies piliečių padėtį. Todėl ten ir nėra tiek daug protesto prieš eurą balsų. Tuo tarpu Lietuvos situacija savo pasirengimo forma aiškiai konfliktuoja su turiniu – žmonių ekonomine ir socialine padėtimi. Matosi, kad mes labai netoli tenuėjome nuo savo sovietinės praeities ir mentaliteto, todėl elgiamės panašiai kaip mūsų kaimynė Rusija, lobstanti nuo naftos, dujų dolerių (turtinga valstybė), neinvestuoja į tautos gerovę (nuskurdę piliečiai).
Taigi kokias išvadas galima padaryti? Pirma, akivaizdu, kad 15 metų Lietuvos ekonominė politika buvo reguliuojama ne tautos gerovei kurti. Antra, pasitvirtina aksioma, kad rinkti tautos atstovus reikia vadovaujantis tik programiniu ir ideologiniu principu. Trečia, kalbėti apie pragmatizmą ir ekonomikoje, ir politikoje – neužtikrinus elementarių žmogaus teisių – mums dar anksti. Ketvirta, rinkėjams teks visiškai peržiūrėti savo elgesį ir nerūpestingumą rinkimų metu, siekiant atskirti politinius grūdus nuo pelų. Būtina sudaryti politines prielaidas naujos ekonominės politikos, tarnaujančios tautos gerovės sukūrimui. Tai galėtų būti LR Konstitucijos pataisa, numatanti aiškų siekiamą tikslą – Gerovės valstybę. Šio tikslo siekti privalo visos šalies politinės jėgos, dalyvaujančios kovoje dėl valdžios. Tai reikštų, kad politinėje sistemoje būtų grįžtama prie ideologijų ir jas atitinkančių programinių nuostatų parengimo ir moralios politikos.
O kol kas Euras mums negresia.
Dainius Paukštė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
